Gyveno kartą Petriukas ir Agnytė. Jie šiukšlindavo gatvėse, nes tėvai nepaaiškino, kad to daryti negalima.
Kartą jie nuvažiavo stovyklauti į mišką su palapinėmis. Vaikai mėtė šiukšles bet kur… Konteineriai, tai pamatę, labai nuliūdo ir atėjo pas vaikus.
„Vaikai, pažiūrėkite, kiek prišiukšlinot“, – pasakė Geltonasis konteineris.
„Miškas verkia“, – pasakė Mėlynasis konteineris.
„Ar taip galima daryti?“ – sušuko Žaliasis konteineris.
„Oi, labai atsiprašau“, – pasakė susigėdinusi Agnytė.
„O aš ir toliau šiukšlinsiu“, – pasipūtęs atkirto Petriukas.
Agnytė surinko visas jų primėtytas atliekas ir išrūšiavo jas į konteinerius. Petriukas pasipūtęs sėdėjo palapinėje ir kažką po nosimi burbėjo… Konteineriai, apsidžiaugę Agnytės darbu, patenkinti išėjo.
Agnytė grįžo į palapinę ir kalbėjosi su Petriuku:
„Kaip smagu daryti gerus darbus“, – džiaugėsi ji.
„Nieko čia smagaus“, – atsakė Petriukas ir susimąstė, bet galvoje sukosi mintys apie jo elgesį. Mergaitė taip džiaugėsi, taip džiaugėsi savo geru darbu, kad Petriukas išėjo į lauką ir ėmė ieškoti konteinerių. Suradęs juos, atsiprašė: „Labai atsiprašau, kad atsikalbinėjau…“
„Pažadėk, kad daugiau nebešiukšlinsi“, – prabilo Mėlynasis konteineris.
„Pažadu“, – sušuko Petriukas ir pasišokinėdamas grįžo į palapinę.
Papasakojęs viską Agnytei, taip nudžiugo, kad iš laimės net šokinėti pradėjo. Laimingi vaikai grįžo namo.
Daugiau jie niekada nebešiukšlindavo, gyveno švariai ir tvarkingai.
