Profesorius Libertas KLIMKA
Etnografas

Ką žinome apie vasarį?

Valentino Lukono (Kelmė) nuotrauka

Kodėl antrasis metų mėnuo vasaris yra trumpiausias metuose? Atsakymas glūdi istorijos gelmėse, bet ne mūsų krašto, o senųjų laikų Romos. Garsusis miestas buvo įkurtas, pasak legendos, 753-siais metais prieš Kristaus gimimą. Kuomet tik tvėrėsi būsimoji Antikos laikų galybė, tik statėsi Romos sienos, laikas ten buvo skaičiuojamas žemdirbiškai. Kalendorius turėjo dešimt labai nevienodo ilgumo mėnesių, iš esmės suskirstytų pagal žemės ūkio darbų terminus. Žiemą laikas apskritai nebūdavo skaičiuojamas, nes tai žemdirbiui poilsio metas. Žinoma, metai prasidėdavo pavasariu, nes darbai kaime prasideda sulig gamtos atbudimu. Pirmojo mėnesio vardu buvo pagerbtas Marsas, galingasis karo dievas, nugalintis ir žiemą bei jos šalčius. Antrojo – žemės deivė Maja, trečiojo – dievų motina Junona. O toliau mėnesiai buvo tiesiog sunumeruoti skaičiais. Lietuviai pirmąjį pavasario mėnesį vadina Kovu. Gal tai irgi karo dievo vardas, o gal mėnuo pavadintas pagal sugrįžtančius iš žiemaviečių kovarnius?

Romos valstybei tvirtėjant ir plečiantis, prireikė kalendorių tobulinti. Pirmiausiai tam, kad nustatytu laiku surinkus mokesčius ir duokles. Uždarant metų ratą, teko pridėti du paskutinius mėnesius – januarijų ir februarijų. Pirmasis – dviveidžio dievaičio Janaus, žvelgiančio į praeitį ir ateitį, garbei. Antrasis mėnuo buvo pavadintas pagerbiant požemio karalystės, mirusiųjų valdovą Febrų. Juk metams baigiantis reikia pagalvoti ir apie amžinybę… Tam romėnai turėjo apsivalymo nuo visokių nuodėmių dieną, kurią ir vadino Februa. Dienų paskutiniajam metų  mėnesiui nuo kitų, turinčių paeiliui tai 30, tai 31-ą, liko viso labo 28. Tik kas ketvirti metai, vadinamais keliamaisiais jam pridedama dar viena diena. Tvarkant ir reformuojant kalendorių, metų pradžia perkelta į žiemos saulėgrįžą, kuri Romoje būdavo pažymima gražia Nenugalimos saulės švente – Solis invicta. Tada januarijus tapo pirmuoju, o februarijus – antruoju metuose. Tik mėnesių numeracijos nesumota pakeisti, tad devintasis, pavyzdžiui, liko septembrijumi (rugsėju), o dvyliktasis – decembrijumi (gruodžiu). Šią reformą, patariamas Aleksandrijos astronomo Sizigeno, 46 m. prieš Kristaus gimimą įtvirtino Romos imperatorius ir vyriausias žynys Julius Gajus Cezaris. Jo vardu ir vadinama ši kalendorinė sistema, taip pat ir vienas iš vasaros mėnesių.

Krikščionys perėmė romėniškąjį kalendorių, nes jame jau buvo užfiksuotos naujajam tikėjimui svarbios šventųjų kankinių mirties datos. Perėmė kartu su mėnesių pavadinimais, kurie ir šiandien tebevartojami daugelyje pasaulio kalbų. Kalendorinių švenčių turinys, žinoma, pasikeitė iš esmės. Februa tapo purifikacijos švente, skirta Švč. Mergelės Marijos, Kristaus motinos įvesdinimui į bažnyčią atminti. Savitus mėnesių pavadinimus, be lietuvių, Europoje išsaugojo tik kai kurios slavų tautos – lenkai, čekai, baltarusiai, ukrainiečiai. Šie yra fenologiniai, nurodantys būdingiausius gamtos reiškinius arba žemės ūkio darbus.

Viduramžiais buvo pastebėta, kad bažnytinės šventės ėmė labai jau neatitikti joms priklausančių metų sezonų; pavyzdžiui, Velykos „pabėgo“ į vasarą, nuo trumpiausios metų dienos gerokai nutolo kūdikėlio Kristaus gimtadienis ir kt. Apskritai saulinio kalendoriaus tobulumas priklauso nuo to, kaip sugebama atogrąžinius metus, matuojamus laiko tarpu, per kurį Žemė vėl sugrįžta į pavasario lygiadienio tašką (o jis išreiškiamas trupmeniniu skaičiumi – 365,2422 vidutinės saulinės paros) išdėstyti į sveiką skaičių kalendorinių metų dienų – 365 ar 366. Julijaus kalendoriuje per 400 metų susikaupdavo 3-jų dienų paklaida, vis tolinanti svarbiausias datas nuo gamtos reiškinių. Italų gydytojas ir matematikas Luidžis Lilijo pasiūlė tobulesnę keliamųjų metų taisyklę: per 400 metų jų turi būti mažiau – tik 97. Jeigu šimtieji, t.y. besibaigiantys dviem nuliais, metai yra nedalūs iš 4, jų nereikia laikyti keliamaisiais. Idėją išplėtojo ir ėmė plačiai propaguoti jėzuitų mokslininkas Kasparas Klavijus. Naujoji keliamųjų metų taisyklė buvo įteisinta 1582 m. popiežiaus Grigaliaus XIII bule, paskelbiant, kad po spalio 4-sios, kuri tada buvo ketvirtadienis, seks penktadienis, bet jau spalio 15-oji. Naujojo stiliaus kalendoriuje vienos paros paklaida susidaro tik per 3300 metų.

Pasaulis grigališkąją reformą sutiko labai skirtingai. Katalikiški kraštai – Lietuva, kartu su Lenkija, Ispanija, Portugalija – ją priėmė iškart. Tačiau protestantiškoje Livonijoje, kuri tuomet buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalė, kilo net ginkluotas pasipriešinimas. Popiežius buvo kaltinamas „pavogęs“ iš žmonių dešimt jų gyvenimo dienų. Tie įvykiai istorijoje vadinami „kalendorinėmis Rygos riaušėmis“. Kitos protestantiškos šalys taip pat ilgokai nenorėjo pripažinti naujojo stiliaus pranašumų, nors reformą teigiamai vertino ir astronomai, ir pats Martynas Liuteris. Danija ir Norvegija prisijungė prie grigališkojo kalendoriaus 1700 m., Anglija – 1752-siais, Švedija ir Suomija – 1753-siais. Stačiatikių bažnyčia iki šiol tebenaudoja Julijaus kalendorių, griežtai atmetusi reformą tuo pretekstu, kad naujojo stiliaus skaičiavimu Šv. Velykos kartais būna vėliau už žydų Pesachą, o Kristus buvo nukryžiuotas prieš šią šventę. Rusijoje pilietinis kalendorius tapo grigališkuoju nuo 1918 m.

Šiandienos pasaulyje tarptautiniuose ryšiuose naudojamos tik naujojo stiliaus datos, nepaisant to, kokiu kalendoriumi gyvena, kokią religiją išpažįsta šalis.

Nors Lietuva buvo tarp pirmųjų šalių, įvertinusių ir priėmusių grigališkąjį kalendorių, pakliuvus į Rusijos imperijos gniaužtus, vėl teko grįžti prie juliškojo kalendoriaus. Išimtis – Užnemunė, kur galiojo dar Napoleono įvesta tvarka. Todėl einant per Aleksoto tiltą Kaune, kelionė dėl kalendorių skirtumo trukdavusi visą tuziną dienų; tad aštrialiežuviai tiltą paskelbė ilgiausiu Europoje. Istorijos lemtis labai supainiojo mūsų kaimo tradicinius kalendorinius papročius – išbarstė juos po skirtingas datas. Tai šiandien varo į neviltį tyrinėtojus etnologus…

Kalendoriaus reikšmę civilizacijos istorijoje sunku pervertinti: jis išreiškia žmonių bendruomenės santykį su supančia gamta. Kalendoriuje, jo švenčių papročiuose, atsispindinti ne tik krašto klimato sąlygos, ūkinės veiklos pobūdis, bet ir socialiniai žmonių santykiai bei dvasinės kultūros dalykai. Susidėstę kalendorių, žmonės galėjo nors šiek tiek numatyti ateitį, būti tikri dėl savo ūkinės veiklos rezultatų.