Rudens pradžia savo grožį pirmiausia paskleidžia per įvairiausias jurginų spalvas darželiuose. Rugsėjis – pats jurginų žydėjimas. Tai nuostabios gėlės, bet ir rūpesčio nemažai reikalaujančios: rudenį iškasti gumbus, per žiemą juos išsaugoti, pavasarį laiku pasodinti. Kodėl taip? Ogi todėl, kad yra atvežtinis augalas, į Europą atkeliavęs lygiai prieš 230 metų.
Jurginą Meksikos aukštikalnėse dar 1571 m. atrado ispanų gydytojas, botanikas, ornitologas ir keliautojas Fransiskas Fernandezas de Toledas (1514-1587), vadovaudamas karaliaus Pilypo II pasiųstai mokslininkų gamtos tyrinėtojų ekspedicijai. Jis aprašė augalą, nupiešė jį. Atvaizdas buvo išraižytas medžio lentoje. Tik vėliau paaiškėjo, kad jurginai buvo labai svarbūs actekų kultūroje, vadinti „vamzdeliu vandeniui“ (indėniškai „akokotliu“), o raudonais jų žiedais būdavo puošiamas kruvinas žmonių aukojimo altorius.
Praėjus po pirmojo gėlės aprašymo net porai šimtmečių, 1789 m. Meksiko miesto botanikos sodo vadovas, gamtininkas ir gydytojas Vincentas de Servantesas ((1755-1829) jurginų sėklų nusiuntė savo kolegai Madrido karališkojo botanikos sodo vadovui Antonijui Chose Kavanilesui (1745-1804). Po poros metų augalas buvo jau moksliškai apibūdintas ir pavadintas „dahlija“. Tuo buvo pagerbtas Karlo Linėjaus mokinio, švedų botaniko Anderso Dahlio (1751-1781) atminimas. Netrukus jurginai iš Ispanijos pateko į Jungtinę Karalystę. Anglų ir škotų selekcininkai išvedė ne vieną naują veislę. Tačiau pirmąjį pilnavidurį jurginą išaugino vokiečių gėlininkas Hartvigas 1808 m. Karslrūhės miesto sode.
Į Rusijos imperiją, o kartu galbūt ir į Lietuvą, ši gėlė atkeliavo po napoleonmečio, apie 1813-1814 metus. Tačiau paplito jau kitu, nebe dahlijos, vardu. Mat vokiečių mokslininkas, Berlyno botanikos sodo vadovas Karlas Liudvikas Vildenovas (1765-1812) vieną šio augalo atmainą pavadino savo kolegos, Rusijoje besidarbuojančio botaniko, akademiko Johano Gotlybo Georgio (1729-1802) garbei.
Kiek žinoma, Lietuvoje jurginai pirmiausiai pradėti auginti Vilniuje, garsiajame Juozapo Strumilos sode, plytėjusiame priemiestyje, už Rūdininkų vartų maždaug iki dabartinių geležinkelio bei autobusų stočių. Šio sodo publikuotas augalų katalogas rodo, kad 1818 m. čia buvo auginami 12 rūšių jurginai, o po penkerių sode jau žydėjo 30-ies pilnavidurių įvairiaspalvių jurginų kolekcija, kuri 1845 m. išaugo netgi iki 200 pačių gražiausių ir naujausių rūšių. Beje, J.Strumila žemaūgius „škotiškus“ jurginus vertino labiau už aukštaūgius „prancūziškus“.
O su prancūziškaisiais nutikęs toks kuriozinis atsitikimas, tačiau ne mūsų sostinėje, o Paryžiuje. Juos labai pavydžiai savo sode saugojo imperatoriaus Napoleono žmona Žozefina. Tačiau viena rūmų dama papirko sodininką ir pasivogė trejetą gražiausių. Perpykusi aikštingoji Žozefina ne tik žiauriai nubaudė sodininką, bet išdraskė ir likusias gėles.
Vilniečiai iki šių dienų nepamiršo buvusio puikaus sodo, – paliko dviejų gatvių (Sodų ir Gėlių) pavadinimus jo atminimui. Sodo įkūrėjo Juozapo Strumilos (1774-1847) vardu Vilniuje pavadinta gatvė Vilkpėdės rajone. Išskirtinio žmogaus būta, ne tik savo botaniniais pasiekimais, bet ir patriotine veikla. Kilęs iš Kurkliškių kaimo (dabartinės Elektrėnų savivaldybės ribose) J. Strumila pagal išsilavinimą, įgytą Vilniaus universitete, buvo advokatas. Napoleonmečiu tapo Lietuvos tarybos nariu, o kaip masonas ir politiškai kenkęs Rusijos valdžiai žmogus, 1826 m. ir 1831 m. po tris metus buvo kalintas niūrioje Petropavlovsko tvirtovėje.
Juozapas Strumila laikomas teorinės sodininkystės pradininku Lietuvoje – populiarino vaistinių augalų auginimą ir bitininkystę, aprašė per 100 vaismedžių ir uogakrūmių veislių, kurios gerai auga mūsų klimatinėmis sąlygomis. Jo lenkų kalba parašytas veikalas „Šiaurės sodai“ („Ogrody połnocne“) pirmą kartą buvo išleistas 1820 m., tada išaugo iki trijų tomų ir buvo perleistas dar septynis kartus. Paskutinioji veikalo laida išėjo 1883 m. Šiuo sodininkystės bestseleriu vadovavosi ir garsieji žemaičiai – vyskupas Motiejus Valančius ir Kretingos vienuolis botanikas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849). 1830 m. J. Strumila išleido didelį pasisekimą turėjusi veikalą „Visuotinis sodininkystės metraštis“ („Rocznik ogrodniczny powszechny“), kuriame pateikiamas daržuose, soduose, inspektuose ir šiltnamiuose atliekamų darbų mėnesinis eiliškumas. 1837 m. parašė knygą „Sodų, arba naminė, bitininkystė“, o 1846 m. – ir traktatą apie jurginus.
Šias nuostabias gėles auginti savo Ustronės dvarelyje prie Nemuno labai pamėgo ir Stanislovas Moravskis, 1838 m. atsivežęs jų gumbų iš Sankt Peterburgo. Rašytojas vadintas mizantropu, atsiskyrėliu, betgi jo dėka jurginai paplito Nemuno kilpų gyvenvietėse, kurortuose ir dar plačiau. O gėlės pavadinimai mūsų tarmėse kiek skirtingi; išgirsime tariant – jurginė, jurgynas, jurginis, jeorgija…
Įdomu tai, jog jurginai, savo europietiškąjį kelią pradėję Ispanijoje, ten nebėra tokie populiarūs, kaip Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Čekijoje ar JAV. Šiose šalyse jurginų mėgėjai buriasi į klubus bei draugijas, rengiamos kasmetinės žiedų parodos, veikia specializuoti jurginų ūkiai. Mėgstami jurginai ir Lietuvoje. Jais pasipuošia darželius Kleboniškio kaimas Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje – draustinyje. Puiki jurginų kolekcija džiugina akį Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnuose. Graži jurginų šventė rudenėjant rengiama Birštone. Ne viena jurginų rūšis puikuojasi lietuviškais vardais. Sakoma, jurginas nuspalvino XIX amžių, todėl ir vadinamas to šimtmečio gėle.
Autoriaus archyvo nuotrauka
