Labai seniai, gal prieš 30 metų, žurnalas „Priroda į čelovek“ spausdino mokslininkės Galinos Šatalovos straipsnį apie tai, kaip reikia maitintis, kad virškinimo sistema nebūtų lyg sąvartynas, kuriame švinksta tarpusavyje nesuderinami produktai. Praėjo nedaug laiko ir daktarė Filomena Taunytė parašė, kad sveikas skrandis viską gali virškinti iš karto ir jokio derinimo nereikia. Galime prisiminti ir vieną konkrečią detalę. Štai daktarė Eugenija Šimkūnaitė rašė ir kalbėjo šitaip: jei nori greitai sugadinti inkstus, česnakus valgyk kasdien. Gi garsusis Džonas Seimuras (John Seymour) knygoje „Viskuo apsirūpinanti sodyba“ pataria nekreipti dėmesio į kvailus draudimus ir česnakus valgyti kasdien.
Apie maistą, sveikatą ir ligas galima rašyti be galo. (Nors Rytų aukštaičiai išmintingai pastebi: ir ilgas – su galu, ir platus – su kraštu, ir gilus – su dugnu.) Visi gali ką nors pasakyti ir apie sveikuolius, ir apie nuolat ligų ieškančius, ir apie vis dar sėkmingai namie besigydančius. Dabar nesunku tame pačiame laikraštyje surasti dvi prieštaraujančias teorijas, pavyzdžiui, apie vandens naudą žmogaus organizmui. O kaip gydyti nuolat šąlančias kojas? Štai koks „paguodžiantis“ patarimas: jeigu tau jau apie 50 ir šąla kojos, tai ir šals, nereikalauk to, ko medicina negali. Vegetarai ir žaliavalgiai apibūdina save irgi neblogai: kai įeini į Maximą, žinok, kad iš visų tų gražiausių margumynų tu gali išsirinkti labai mažai, viską, kas tau tinka lengvai paneši viena ranka, geriau iš karto eik į turgelį arba važiuok į kaimą…
Nesunku dabar pasidairyti ir po platųjį pasaulį, viskas, ką parašo anglai ar amerikiečiai, tuoj pat išverčiama į lietuvių kalbą. Štai koks populiarus ir gražiai parašytas veikalas: Michael Pollan „Apginkime maistą. Vartotojo manifestas“. Išleido Kitos knygos , o ant viršelio dar parašė, kad čia yra: „New York Times bestseleris Nr. 1“. Būtinai reikia perskaityti. Bet kai pradeda skaudėti ausį vis tiek einame pas savo daktarą. Štai apie tą ėjimą niekas lyg ir nerašo. O juk kartais labai naudinga pasidalinti būtent tokia patirtimi.
Apie eiles prie daktaro durų
Lietuvoje galima pamatyti gal dešimt tvorų tipų, ir vis tai yra liaudies kūryba, kurią įtakoja ne tiktai skirtingi kraštovaizdžiai, bet ir žmogaus pasaulėjauta.Ką galima pasakyti apie akliną juodai dažytą lentų tvorą, už kurios dar ir piktas šuo ambrija? O kas yra visai žema, ažūrinė pintų karklų tvorelė, sauganti rūtas ir mėtas? O juk ir ji apsaugo tas rūtas – doras žmogus nežengs per tokią tvorelę… Gal galima į tam tikras kategorijas sugrupuoti ir visokias žmonių eiles prie ko nors, tarkime prie daktaro durų. Gyvos tvarkingos eilės, gyvos, bet stichiškos eilės, griežtos eilės tik su talonėliais, netvarkingos eilės, kai nuolat atsiranda lygesnių ir svarbesnių ligonių… Kantriai laukiu didelio Sveikatos centro koridoriuje, turiu vilties, kad man išplaus ausį, kurioje, matyt, susidarė sieros kamštis. Nieko baisaus, taip jau yra buvę, tiktai prie tos eilės prisitaikyti nelengva. Registratūroje pasakė, kad numerėlių nebėra, reikia laukti prie kabineto, jeigu suspės, tai priims. Laukiu ir galvoju, kad eilės vis dėlto turi kažkokią magiją. Kartais gal tikrai verta pabūti eilėje, gal būtent joje paliksi savo puikybę, jeigu tokia yra. Prisimenu labai seną atsitikimą Šiaulių geležinkelio stotyje. Ilgiausia keleivių eilė laukia bilietų į greitąjį traukinį „Tallinn-Minsk“, važiuojantį per Vilnių, garsiakalbis praneša, kad bilietų nėra, kasa užsidaro, o visi stovintys eilėje nė kiek nejuda, kažko dar tikisi. Gal Joniškyje prikabins dar vieną tuščią vagoną, gal dar koks įvyks stebuklas?..
Praėjo daug laiko, o magiškoji eilės galia išlieka. Štai stoviu eilėje, jau žinau, kad ausies man nepagydys, o vis tiek stoviu. Ir šiek tiek stebiu šią neįprastą aplinką. Darosi netgi įdomu. Iškyla nejučia toks klausimas: kiek čia tikrai sergančių ir kiek ligos ieškančių? Bet mano negeros mintys tuoj pat prapuola – koridoriumi atžlega aukštas jaunas vyras su raktų pundu, kuris netelpa saujoje ir baisiai žlega. Ligonis žengia labai energingai, aišku, kad eis jis be eilės. Taip ir yra: smarkiai beldžia su tais raktais į duris ir praveria jas nelaukdamas atsakymo. Gyva žmonių eilė sunerimsta, bet niekas labai nesmerkia, matyt, tokie raktininkų, vadybininkų ir ekspeditorių vizitai čia yra neretas reiškinys, tik aš nieko apie tai nežinau. Neilgai tas augalotas burliungis ir užtrunka, išeina taip pat energingai raktais žlegindamas. Galima pagalvoti, kad jis iš karto važiuoja su keliais kombainais… Nespėju surikiuoti savo minčių apie sveikuolius, vertikalius ir horizontalius ligonius, apie klipatas ir miruolius, atkaukši šviesiai pasidabinusi dama, aukštai iškėlusi karališkų lelijų puokštę. Eina drąsiai, net nepabeldusi į duris. Dabar jau regiu smerkiančiųjų žvilgsnius, girdžiu ir piktoką šnabždėjimą. Ir kvailam aišku, kad ši ponia yra ne ligonis. Tiesa, absoliučiai sveikų mūsų Žemėje nėra, bet būna „praktiškai sveiki“. Šitas medicininis terminas yra tik teorinis, bet štai šita ligonių eilė gali paliudyti, kad praktiškai sveikų tikrai yra. Rodos, ta sveikata ir lelijoms kažkaip persiduoda. Bet ilgai pykti netenka, nes atšlepsi tokia vargana moterėlė, renkanti aukas naujam kryžiui ir tuoj pat aiškinanti, kad esanti vyskupo patikėtinė. Rodo ir kažkokį didelį raštą, kurio niekas neskaito. Pinigų irgi neduoda. Tada ta aukų rinkėja nedrąsiai praveria kabineto duris, bet vidun dar neina. O per tą plyšį atvinguriuoja stiprus kavos kvapas. Aišku, kad šalia tų karališkų lelijų atsirado ir termosas su kvapniais gėrimais. Matyt, relaksacijos valandėlė. Ir galvoju, kad papuoliau ne į Sveikatos centrą, o į Teatrą. Ir mano ausis lyg mažiau čypia. Reikės pilti kelis aliejaus lašus į tą varganą ausį, o šeštadienį pirtyje gerai užduoti su vanta. Ir būsiu praktiškai sveikas. Visuomet pravartu prisiminti liaudiškus patarimus, juk visi konovalai, kerėtojai ir žolininkai atsirado ne iš dyko buvimo – daktarų tada nebuvo.
Šiluma yra dalelių judėjimas
Radijas transliuoja patarimus, kaip turėtume daryti jogos pratimus: anksti rytą reikia pasikloti ant grindų kilimėlį, atsigulti negyvėlio poza, gulėti ramiai, kvėpuoti pilvu ir galvoti, kokia graži bus ši diena… Išjungiu radiją, nes viskas man atrodo netiesa. Lauke šiandien dešimt laipsnių šalčio ir smarkus šiaurės vėjas. Virtuvėje termometras rodo tiktai šešis laipsnius šilumos, todėl reikia smarkiai judėti, nieko negaliu daryti ramiai. Šaipydamasis iš tų ramių ir šiltų patarimų turiu greitai apsirengti tris megztinius, užkurti dvi krosnis, pašerti keturkojus įnamius. Tada vėl nusirengti iki pusės ir – grūdintis šaltu vandeniu. Kai šokinėdamas, prunkšdamas ir dainuodamas taškausi ir trinuosi, visada prisimenu sveikuolio Dainiaus Kepenio patarimą: „…jei tu rytą nebijai šalto vandens, tai tu nieko savo gyvenime nebijai“. Rodos, nedaug yra tokių trumpų, aiškių ir teisingų šūkių. Galvoju, kad šitokį gražų palinkėjimą galima būtų užrašyti didelėmis raidėmis kiekvienoje sporto salėje, o gal ir mokyklos klasėje. Bet reikia žinoti, kad staiga pulti į ledinį vandenį yra negerai, grūdintis geriau iš lėto. Ta drąsa neateina staiga, ji kaupiasi, matyt, panašiai kaip ir tas bendras sveikatos kiekis, kurį galima net pamatuoti. (Pritūpti, pavyzdžiui, su malkų glėbiu dešimt kartų ir pasimatuoti pulsą.) Imunitetą stiprina ne tik šaltas vanduo, bet ir maistas, ir judėjimas, ir liaudiški vaistai. Tikri sveikuoliai todėl ir neserga nei sloga, nei gripu. Visiško apsidraudimo, žinoma, nėra, net ir „ruoniai“ gali susloguoti. Bet visos negandos, plintančios kaip epidemijos, jiems yra nepavojingos.Net ir daktarai neneigia, kad natūralų imunitetą labiausiai išsaugo tie, kurie neryja cheminių tablečių, vengia įtartinai konservuotų produktų ir pusgaminių. O tų nuolat giriamų maisto papildų geriau visai neminėti. Pagrindinė taisyklė čia turėtų būti tokia: vitaminus reikia valgyti kartu su mėsdrais. Obuolys geriau nei sultys, o sula geriau nei kava…. Kai šitaip išsiaiškiname svarbiausius sveikatos postulatus, kai praktiškai bandome taip daryti kaip mąstome, iš mūsų tuoj pat pradeda šaipytis šašlykų ir picų kepėjai. Šitaip visada buvo: kas gyvena prabangoje, kas nė dienos neišbūna be visokiausių malonumų, į visokius sveikuolių eksperimentus žiūri lyg į nesveikus nukrypimus. Kai nuolat propaguojami Italijos, Prancūzijos ir Pietų Amerikos valgiai, mūsiškė garšva pasidaro lyg keiksmažodis. Ne tik Lietuvoje šitaip. Net ir talentinga Čilės rašytoja Izabelė Aljendė romane „Dvasių namai“ vieną savo herojų vegetarą, sugrįžusį iš Indijos, šitaip apibūdina: „Jo žvilgsnis blankus kaip ir visų vegetarų, jis visą laiką mieguistas ir neveiklus“. Toks ir yra turtingųjų požiūris į varguolius, kurie, būdami praktiškai sveiki, švarūs ir darbštūs, sunaudoja šimtą kartų mažiau vandens savo gerbūviui, neturi tarnų ir savo bėdų kitiems neužkrauna.
Daktaras Avicena: „Sulaukei 40 metų – pats sau esi gydytojas“
Vakar grįžau iš Merkinės dviračiu prieš vėją ir lietų… Ir peršlapau, ir sušalau, slogą pajutau iš karto, pradėjo skaudėti dešinioji nosies ertmė, nes pūtė pietvakarių vėjas. Ir kojų sąnariai pasidarė lyg mediniai. Gi šiandien esu apysveikis, žinau, kad jokių komplikacijų nebus. O kaip gydžiausi? Tradiciškai. Išgėriau du puodelius karštos aviečių arbatos su putinų sultimis ir vingiorykštėmis, išsitryniau sąnarius kaulažolių trauktine ir apvyniojau elastiniu bintu. Krosnyje įkaitinau didelį akmenį, suvyniojau į du senus megztinius ir įritinau į lovą. Tada šiltai apsiklojau ir išprakaitavau. Sunku buvo kentėti karštį iš vidaus ir iš išorės, bet iškentėjau. Ką dar galima buvo padaryti geriau? Gal ant sąnarių užkrauti įkaitinto ūkanoto molio luitą, gal atsigulti ant krosnies? Geriausias vaistas, žinoma, būtų pirtis, pati aukščiausioji garinės lentyna. Bet kaime pirtį reikia pačiam išsikūrenti, tai yra daroma kiekvieną šeštadienį. Ateis ta diena, ir kūrendamas dūminę pirtelę galėsiu prisiminti visus Aleksiejaus Galickio ir Vytauto Almanio patarimus. O dabar, vartydamas visokius sveikatos užrašus, surandu tokį įdomų pastebėjimą: net ir neužsigrūdinusiam žmogui kartais visiškai nepakenkia staigus atsišaldymas, jeigu jis patenka į kokią sveikuolių šventę ir kartu su visais pasineria į ledinį vandenį. Organizmą apsaugo bendras džiugesys, jis mobilizuoja rezervines jėgas, kurių visada yra, jei labai reikia. Juk šitaip būdavo ir senovėje, kai paprasti, niekaip specialiai nesigrūdinę sodiečiai ankstyvą pavasarį, švęsdami gamtmeldiškas šventes, maudydavosi upeliuose, tikėdami, kad visus metus bus sveiki… Surandu ir dar vieną svarbų patarimą. Vienuoliktajame amžiuje arabų daktaras Avicena rašė, kad kiekvienas gali būti sau gydytojas. Panašiai šiandien kalba ir psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas: ligonis turi domėtis savo liga, turi pats norėti išgyti, daktaras gali tik padėti. Chirurgai ir traumatologai, žinoma, pirmiausia išpjauna, tik paskui skatina paciento norą pasveikti. Ir tai yra teisinga. O Avicena medicinos istorijoje labiausiai žinomas tuo, kad pirmas suprato, kaip gelbėti ligonį nuo ūmaus apendikso priepuolio. Tada arabų pasaulyje buvo draudžiama pjaustyti žmogaus kūną, ir Avicena tai darė slapta.
Teorinius patarimus patikrina eksperimentas
Rugsėjo pabaiga. Sužydėjo baltoji garstyčia, kurią pasėjau nukasęs nedidelį bulvių plotelį. Bitės ir žiedmusės dar lanko ryškiai geltonus garstyčių žiedus, dar ima nektarą. Bitėms svarbu žiedas, o žmogus šių garstyčių lapus valgo kaip salotas. Ypač anksti pavasarį, kol kitokių žalumynų dar nedaug. Baltoji garstyčia yra labai nereiklus ir plastiškas augalas, ją galima sėti ir kovo mėnesį, ir rugsėjį. Pavasarį susmulkintus garstyčių lapus ir minkštus stiebelius, sutarkuotus topinambus, peržiemojusius dirvoje, meškinius česnakus reikia sumušti tarp dviejų lėkščių, užpilti nedaug alyvuogių ar sėmenų aliejaus – ir valgyti dideliu šaukštu. Galima pridėti ir karčiųjų kartenių, tik nedaug, nes baltoji garstyčia irgi turi aitrumo. Tinka ir raktažolių lapeliai, ir garšvos, ir nakvišos skroteliniai lapai. Visa tai – pavasarį. O kodėl dabar, rugsėjo pabaigoje, visiškai nesinori štai tų garstyčių, kuriose taip rūpestingai dūzgia bitės? Todėl, kad morkos, ropės, obuoliai ir netgi gudobelių saldūs obuoliukai dabar yra kur kas skanesni. Čia ir yra tas tikras biologinis ritmas: pavasarį norisi žolių, o rudenį – šaknų ir vaisių. Tai visi turėtų žinoti. Bet kartais tenka išgirsti, kaip sveiką mitybą propaguojanti lektorė kartoja tas chrestomatines tiesas ir netikėtai padaro kokią klaidą, kuri parodo, kad žinojimas yra paviršutiniškas. Štai žolininkė pasakoja per radiją, kaip ankstyvą pavasarį išsikepti varnalėšos ir pastarnokų šaknų, ir nesako, kad pastarnokų šerdį reikia išmesti, nes ji per žiemą labai sukietėja. Visada rudenį palieku nemažai pastarnokų žemėje, jie peržiemoja taip pat gerai, kaip ir topinambai ar vienmetės varnalėšos, bet kepdamas pjaustau tiktai pastarnokų „balaną“, o šerdį išmetu į kompostą. Peržiemojusios varnalėšos būna labai geros, stora jų oda lengvai nusineria, o šaknis minkšta, galima ją valgyti žalią, galima kepti. Keptos varnalėšos yra skanėstas, kurį galima palyginti gal tik su šventagaršvių stiebų cukatais… Esu auginęs ir cikorijas, ir varnalėšas, ir kiaulpienes. Truputį keista šitokia daržininkystė, nelabai ji ir paprasta, kol neturi praktikos. Jokiame vadovėlyje nerasime parašyta, kaip auginti varnalėšas. O pasakojama, kad Japonijoje šis augalas jau seniai yra sukultūrintas, sukurta daug veislių… Mums, žinoma, toli iki japonų kruopštumo, ir net nežinia, ar šito reikia. Akademikas Nikolajus Vavilovas prieš 80 metų rašė, kad Japonijos daržininkai nežino, kas yra piktžolė – tvarkingose jų lysvėse auga tik kultūriniai augalai. Japonai, žinoma, pasiskubino su šitokiu progresu, dabar jau aiškėja, kad tų vadinamų piktžolių darže reikia, negalima jų visiškai išnaikinti. Paaiškėjo ir tai, kad kai kurie nesukultūrinti augalai sukaupia daugiau žmogui reikalingų medžiagų negu kultūriniai…
Aiški išvada yra tokia: mums nereikia aklai sekti kitų kraštų pasiekimais. Dabartinė gėlininkų mada kelti gėlių puodus kuo aukščiau yra labai bloga. Mums juk netrūksta žemės, ir visos gėlės gali augti natūraliame dirvožemyje, o ne puoduose. Aišku, kad ta mada atėjo iš Belgijos, kur laisvos žemės tikrai trūksta, ten viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena aštuoni šimtai žmonių.
Dainiaus Ručinsko nuotrauka
