… Menu gūdžius pokario metus. Berods 1946-ųjų, o gal 1947-ųjų pavasarį į Vergakiemio pradinę mokyklą, kurioje mokiausi, atėjo eigulys Vladas Tarasevičius. Pakalbėjo su mokytoju, o jis mums pasakė, kad rytoj eisime sodinti miško. Parėjęs namo pasigyriau tėčiui, jis mane pamokė kaip pasodinti tą mažą gležną daigelį. Tarpukario Lietuvos laikais mano tėtis dirbo eiguliu.
… Rytojaus diena praėjo šauniai. Kirtimvietė tapo mišku. Mes – pavargę, bet džiaugdamiesi, kad padarėme gerą darbą, grįžome namo.
Vaikai sodinome mišką todėl, kad niekas nenorėjo dirbti miškų atkūrimo darbų dėl labai mažo uždarbio.
… Netrukus kaime įvyko „perversmas“. Visi gyventojai buvo prievarta suvaryti į kolchozus. Kolūkiečių uždarbiai buvo visai menki arba suvis nieko nemokėjo. Iš lūpų į lūpas ėjo anekdotas: „Tai velnias tas buržujus – per dieną dirbi, o vakare dar užkrauna pūdą grūdų ir nešk namo. Dabar kolūkyje metus atidirbęs gauni kelias dešimtis kilogramų grūdų ir lengvai parsineši.“
Taip, parsineši duonos savaitei, o kuo maitinti šeimą visus metus. Ir linguoja žmogelis pas girininką. Prašo bent kokio darbo, kad galėtų išmaitinti šeimą. Girininkas neturi teisės kolūkiečių priimti į darbą. Tačiau randa kompromisą. Kolūkiečio uždarbį užrašo eiguliui ar miško darbininkui, o šis, gavęs pinigus, juos atiduoda dirbusiam kolūkiečiui.
Mirus despotui Stalinui, pradėjo stiprėti kolūkiai. Kolūkiečiai uždirbdavo daugiau negu miškininkai. Dėl mažų atlygių miškuose trūko darbininkų, planus įvykdyti buvo sunku. Šiek tiek padidinus tarifinius atlyginimus, pastačius butus miškininkai šiaip taip vertėsi. Nors lyginti kolūkio specialistų atlyginimą su miškininkų buvo tiesiog gėda. Tačiau miškų patriotai negalvodami atidavė save miškui.
… Sąjūdis, nepriklausomybė… Griūva kolūkiai. Vėl atsiranda norinčių dirbti miške. Atmenu tuometinės generalinės miškų urėdijos Želdinimo skyriaus viršininkės Birutė Valionytės patarimą: „Dabar turint pigios darbo jėgos, jūs galit „nuversti kalnus“.
Atsakiau, kad tai ne išeitis, reikia padidinti tarifus, kad žmonės galėtų dirbti ir uždirbti – nekartokim pokario klaidų, pigi darbo jėga ras sau nišą.
Ir rado… Dauguma – užsienyje…
Laimei tuometis generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas irgi galvojo, kad atlyginimas už atliktą darbą turi būti normalus.
Miškininkai ramiai dirbo, tačiau buvo ir neramiųjų. Kaune mokslininkų grupė sukūrė reformos programą, o dabartinis Seimas „buldozeriu“ ją įvykdė.
… Ir vėl miško sodinti žmonės eina tik iš pagarbos girininkui. Pinigai šiems darbams – „katino ašaros“, rangovai už jas dirbti negali. Negali, nes sąnaudos didesnės už atlygį.
Šįmet gamta pašykštėjo gerų sąlygų miškasodžiui, o dirbo nepatyrę darbininkai. Pridėkme dar sausros padarinius… Rezultatas gali būti ir toks: nemokame sodinti, auginti, puoselėti miškų – esame netikę!.. Nesvarbu, kad neseniai buvome pripažinti vieni geriausiai tvarkantys miškus pasaulyje.
Taigi, gali būti, kad tūlas pasakys: išeitis privatizacija… O to laukia ne tik IKEA. Savo darbą atliks ir prichvatizatoriai…
Mieli miškininkai, visi žino, kad jums uždrausta bendrauti su žurnalistais, žiniasklaida. Patariu netylėti, kelti aikštėn negeroves. Viena geroji p. Ruginienė jūsų neapgins. Kita vertus, vadovai turi suprasti, kad už darbą turi būti atlyginta. Skirdami „katino ašaras“ gal tyčia žlugdo miškų atkūrimo darbus. Pagaliau ir žmonėms pabos dirbti vien iš pagarbos girininkui.
Daug galima nuveikti ir su jaunaisiais miško bičiuliais, bet ir juos iš miškininkų tarsi atėmė.
Liekame be ateities?..
