Kiek gyvenu, tiek ir žinau: norinčių medį kirsti, kaip anas Petras Kurmelis, visada atsiranda… Nūnai, kai esame vis dar įmūryti lyg ir laukiniame, lyg ir ne civilizuotame kapitalo pasaulyje, tūlas Petras Kurmelis turi savo pripažintą stuburą: laikykimės!.. Kita vertus, tokiam stuburui tvirtumą teikia esami valstybės įstatymai. Nuo tų įstatymų reikėtų ir pradėti kalbą, susietą su miškų nykimu Lietuvoje. Turime atitinkamus veikiančius įstatymus, turime atitinkame Seimą ir jo narius, tad lieka tik pasidžiaugti reformomis, kaip sako vis atsinaujinantys politikai… Jiems gal taipogi nepatinka lobistai, pakišantys po seimūnų kėdėmis šį bei tą… Tada priimami neitin Lietuvos gamtai ir miškams įstatymai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti puikūs, tačiau vienas koks kablelis (laiku ir vietoje padėtas) viską ir sutaršo… T.y. atsiranda situacija, žiū, kad ir labiau saugomoje teritorijoje gali šnioti medžius. Tad ir kalbame, ko taip „išpliko“ Labanoro regioninio parko (ar kurio nors kito) girios?..
Taip ir nutiko… Įstatymai – kirtėjų pusėje. Viskas, kas gali būti konvertuojami į eurus, viskam kyla grėsmė. Įstatymas čia, pasirodo, turi pernelyg silpną stuburą. Kur kas stipriau, jei dar turime visuomenę, kurioje dar esama idealizmo, padorumo, žmogiškumo, humanizmo… Ypač – gręžiantis į medį, mišką.
Kas dabar vyksta? Tiesiog nelaimės, vykusios lygiai prieš šimtą metų, pakartojimas. 1915-1918 metai – vokiečių okupuota Lietuva. Kirtimai giriose. Besaikiai… Atsivėrė milžiniškos plynės prie kelių, upių – visur, kur buvo galimybė išgabenti medieną. Tuomet per tris metus buvo sunaikinta apie 50 tūkst. ha girių. Daug ir nebrandžių. Išgabeno apie 12 mln. kietmetrių medienos. Tų laikų vertinimu, tai sudarė šešis kartus daugiau nei yra metinė kirtimų norma. Gamtai prireikė 100 metų atsistatymui. Tad dabar yra savotiška banga, suaugusių medžių banga. Žaizda per 100 metų buvo užgijusi, tačiau nūnai mes vėl ją atveriame. Įstatymas teigia: viskas, kas pribrendo, turi būti nukirsta. Vadinasi, viskas, kas buvo sunaikinta prieš 100 metų, yra naikintina vėl. Skirtumas tik toks, jog dabar nėra jokios okupacijos. Skirtumas tik toks, jog atsirado ir saugomos teritorijos, jog girių reikia ir saugomų teritorijų lankytojams, turistams, žmonėms, norintiems pabūti gamtoje. Tad kartoti masinį kirtimą – nusikaltimas ir prieš gamtą, ir prieš žmones. Norėčiau, kad dabartinis visuomenės pakilimas ginti Lietuvos girias įeitų į istoriją. Gal po 100 metų žmonės kur nors susiras „Žaliąjį pasaulį“ ir suvoks: mišką prieš 100 metų gynė ne tam, jog vėl reikia kartoti kirtimą… Nes ir po 100 metų miško kirtėjų liks…
Ką noriu pasakyti? Reikia labai trumpo pavadėlio žmonių godumui!.. Godumas veši, kai tik visuomenė pasidaro abejinga ir pasyvi.
Nūnai godiems žmonėms prieš akis kabo dvi lašinių paltys: valstybiniai ir privatūs miškai. Iš kartos, kuri liko už mūsų nugaros, t.y. smėlio kalneliuose ilsisi, vis prisimename tokią šviesą: turiu giružę, tačiau jos nekirsiu, kol gyvas būsiu; gal nukirsiu taip, kad tik giria to nepajustų… Pamenu vieno seneliuko iš Žemaitijos žodžius: smetoninio laikotarpio klebonas per išpažintį apibarė mane, kad prie medžių meldžiuosi, prašau Dievo jiems sveikatos… Tokia atodanga rodytų tik miško savininko emocinį ryšį su medžiu.
Žinau, jog dabartinio miško savininkas jau ir įtariai į mane pasižiūrėtų: po paraliais, savosios brandžios girios kirsti nebegaliu, juk vaikas mokose Edinburgo universitete – padėti reikia!.. Išvažiuoja vaikas iš Lietuvos, išvažiuoja medžiai iš Lietuvos girių… Kaip dabar beprisiminsi aną tarpukario žemaitėlį, kuris prie medžio meldžiasi: nekirsiu tavęs, senelio sodintas ąžuolėli, mano gyvenime man tavosios gyvasties dar nereikia…
Dabar lyg ir lenktyniaujama: privatininkai kerta, nes kirtimų biržės vis didesnės valstybiniuose miškuose; valstybiniuose kerta, nes kaip čia nuo privatininkų atsiliksi. Ir visi gyvena pagal vieną aksiomą: kerti – pelnas!
Andriau, gyveni greta girių: kas čia laimi – valstybiniai ar privatūs girių valdytojai?
Deja, konkurencija… Anksčiau žmonėse būta to, ką gamtojauta vadiname… Nežinau, kelintas čia pojūtis, tačiau… Gamtojauta pavadinčiau visa tai, kas žmogų daro žmogumi. Yra dar daug žmonių (ne vien kokie grybautojai), turinčių emocinį ryšį su gamta, mišku. Ar mums labai skauda, kai girdime, jog Kinijoje nuošliauža palaidojo apie 1000 žmonių? Mes tiesiog to neįprasminame, vertiname tik kaipo statistiką… Nes nežinome, kaip tie žmonės gyveno, ką jie veikė, kokie buvo papročiai… Kai kažką artimiau pažįsti, tai ir žinią apie žūtis sutinki su ašara. Tokia paralelė yra ir su medžiais. Žmonės susvetimėjo, nuo gamtos atitolo, tad ir iškirtus trečdalį Labanoro garsiosios girios kai kam didesnių emocijų nebesukelia. Iškirsta ir pusė Biržų girios, panašūs procesai – visoje Lietuvoje.
Jei gamta, girios lietuviui būtų artima, taip tikrai nebūtų – imtų ir gintų, nelaukiant kokio profesoriaus užtarimo (ar nepritarimo). Mes esame ir ujami: neturi gilių žinių apie miškus – tylėk, nes veltui aušini burną. Džiaugiuosi, jog visuomenė atsikrato nepilnavertiškumo komplekso. Juk valstybiniai miškai yra ne kokios valdžios, kokio urėdo, kokio ministro kišenėje, o priklauso kiekvienam iš mūsų.
Pamenu sujudimą Lenkijoje ėmus kirsti Belovežo girią. Tik visuomenės balsas sustabdė sengirių kirtimus. Kiekvienas lenkas buvo įsitikinęs, jog Belovežo giria yra ir jo giria.
Dabar aš galvoju: kertami Kurtuvėnų miškai, tačiau už juos aš taip pat pergyvenu kaip ir už Labanoro kertamą girią. Kodėl Labanore galima pristabdyti kirtimus, o kitur… Visur reikia girios sargų bendruomenių.
Beje, labiau pasitikiu socialiniais tinklais, feisbuku, nes vadinamoji laisvoji ir „didžioji“ žiniasklaida, iš tikrųjų, nėra laisva, yra susaistyta su verslo pasauliu įvairiausiais ryšiais. Aplinkos ministerija nesugebėjo padaryti to per dvejus metus, ką socialiniai tinklai padarė, sakyčiau, per dvi savaites: plyni kirtimai saugomose teritorijose, deja, yra blogis.
Būdamas Ignalinos krašte sužinojau, jog apie 20 ha sala Kretuono ežere yra vadinama (gal nuo kokių 1950-ųjų) apskaitininkų giria, nors ten girios niekada nebuvo. Tokių teritorijų, liudijama, Lietuvoje esama labai daug. Dėl to ir galima, girdi, didinti kirtimų biržes.
Su skaičiais, sąvokomis esama daug žaidimų. Kad ir tos plynos kirtavietės, kurios po kelių metų, žiū, mišku bevadinamos, nors miško atkūrimo darbų ir nebuvo. Atkurtas – tada, kai pasiekia maždaug 5 metrų aukštį ir yra 20 metų amžiaus. Jaunuolynu vadinamas. Iki tol – jokio miško, o tik iškirsta plynė. Ir miško keliai įskaitomi į kokį brandų mišką… Miškingumas keliamas ir krūmais apaugančiais dirvonais, ir… Žodžiu, visko ir neišvardinsi… Kai skaitai apie Lietuvos girių istoriją, aiškiai suvoki, jog per Antrąjį Pasaulinį karą Lietuvoje miškingumas sumažėjo iki 20 proc. Ką tai reiškia? Tai, kas buvo iškirsta – ne miškas, o kirtavietės. Sovietmečiu kai ką atkūrė, minime miškingumą, viršijantį 30 proc. Pagal Globalinį aplinkos stebėjimo institutą (regis, nesuklydau), stebinčio viso pasaulio miškus, pagal iš aukštai darytas nuotraukas konstatuojama, jog Lietuva neteko apie 12 proc. miško dangos. Tad realiai Lietuvos miškingumas – kaip po Antrojo Pasaulinio karo – 20 proc.
Kokiame įstatyme įrašyta: kirtavietės – miškas!?.
Taip parašyta mūsų šalies Miškų įstatyme (ne šio Seimo narių priimtame). Įstatyme yra du pasikartojantys apibrėžimai: miško žemė ir miškas. Miško žemė – miškas, kirtavietės, miško keliai. Miškas – miškas, kirtavietės, gaisravietės (keliai neįrašyti). Beje, pasaulyje esama apie 800 miško apibrėžimų…
Kam to reikėjo?
Norėjo parodyti, jog situacija Lietuvos miškuose yra gera. Jeilio universiteto mokslininkai taipogi buvo suklaidinti: pagal tvarkomus valstybinius miškus buvome geriausi pasaulyje, tačiau pasitikslinus atsidūrėme atsilikusių šalių gretose (regis, 84-oje vietoje pasaulyje).
Miško atkūrimo nuostatuose rašoma, jog miško atkūrimo sąvoka yra atkūrimas miško toje vietoje, kurioje girios nėra. Tad pagal Miškų įstatymą miškas yra, o pagal Miško atkūrimo nuostatus – nėra…
Na, lyg ir laikas kalbėtis apie vadinamuosius plantacinius miškus. Ar miela tokia sąvoka Jums, kaip miškininkui?
Žiauriai visa tai… Čia – dar vienas nepagarbos miškui aktas. Čia – ne krūmai, kokie šiluminę energiją teikiantys gluosniai, o medžiai. Beržus plantaciniuose miškuose augina kaip daržoves. Greitai auga, jokios miško paklotės, tarp eilių važinėja technika. Toks miškas – be gyvybės. Čia – tas pats, kaip uždaryti laukinį žvėrį (tarkime, audinę, o ne domestifikuotą gyvį) į narvą, sukuriant fermą. To negaliu pakęsti. Obelis, kriaušė – žmogaus sukurti, o ne laukiniai medžiai.
Tad garsioji frazė, jog miškas – ne morkų lysvė, yra logiška?
Taip… Dar esu prieš miškų skirstymą į įvairias grupes. Į girią reikia žiūrėti su pagarba. Jei nebūtų plynų kirtimų, jei būtų ūkininkaujama pagarbiai, jei atsinaujinimas vyktų iš pomiškio, ugdant mišką, tada ir girioms saugomų teritorijų nebereikėtų. Dabar susidaro įspūdis, jog saugomas teritorijas įkūrė vien tam, kad ramiai viską… naikintų. Bet koks miškas yra mūsų gyvenamoji aplinka. Ar paukščiui, žvėriui pasakysi: broleli, čia 4 grupės miškas, čia tau perėti negalima… Galiu parodyti Labanoro regioniniame parke mišką kraštovaizdžio draustinyje ir ūkinį – vienoda giria. Tik vien kabinetiniai žmonės gali drąsiausiai braižyti įvairiausias linijas – popierius pakenčia…
Pamenu, vos atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, mokslininkas ir miškininkas Algirdas Brukas žurnalistams teigė: Lietuvos miške vidutiniškai medienos vertė tesiekia 13-20 proc. visos girios vertės. Visa kita yra tai, ką Dievas davė (ir ko mes dažnai prašome iš Dievo) gyvūnijos ir augalijos pasauliui, kas pasitarnauja kur kas plačiau. Čia – ir biologinė įvairovė, ir dirvožemio apsauga, ir klimato kaita, ir žvėrys, ir vaistažolės, ir… Pagal pramonininkus, mediena girioje sudaranti vidutiniškai 80 proc. girios vertės.
Pramonininkams atsakyčiau dar ir kitoniškai: turi sodą, jį iškerti, sodini naują… Kada sulauki obuolių derliaus?.. Girioje itin ženkli ekonominė vertė ir dėl grybų, ir dėl uogų, ir dėl vaistažolių, ir… Kai miškas auga – ekonominė nauda aiški ir ženkli, kai nukirstas – tos naudos (ir ekonominės, ir gamtinės) nebelieka.
Mus palikęs prof. Remigijus Ozolinčius buvo parengęs mokslinį darbą, kuriame įrodė, jog, pasak miškininkų, antrinės miško žaliavos, visa kita, kas yra ne mediena, sukuria kur kas didesnę vertę nei mediena. Miškų institutas, kuriam vadovavo prof. Remigijus Ozolinčius, buvo itin autoritetinga institucija. Daugelis mokslininkų ir man dėstė. Dabar, kai jungė į centrus (sujaukiant ir miškininkystę, ir geologijos specialistų veiklą, ir…), mokslininkų pajėgos mažesnės, finansavimas – mažesnis… Gal neatsitiktinai per pastaruosius 20 metų Lietuvoje nesukurtas nė vienas naujas miško kirtimo būdas. Dabar dirbama, sakyčiau, sovietiniais metodais. Dabar miškininkai, kalbėdami apie biologinę įvairovę, jau nesikeikia, tačiau naujų kirtimo būdų biologinei įvairovei išsaugoti vis nėra… Miško kirtimo taisyklės neleidžia jokios kūrybos… Turiu omenyje ir atrankinį (laisvąjį ar grupinį) kirtimą.
Senieji miškininkai man pasakojo, jog sovietmečiu girininkas turėjo vieną girios kvartalą, kuriame galėjo kirsti kūrybiškai, ar vadovaujantis intuicija. Dabar eksperimentų pasigendu. Viskas įrėminta Miško kirtimo taisyklių.
Iš svetur ko, šiuolaikiško, pasimokytume?
Gamtosaugos, miškų tvarkymo srityse Suomija, Švedija mums nėra pavyzdys. Švedai savo miškus anksčiau (apie 20-uosius praėjusio amžiaus metus) buvo beveik iškirtę, dabar neveltui dairosi į Baltijos šalis. Pavyzdžiu galėtų būti Norvegija, kuri šiais metais visiškai uždraudė plynus kirtimus. Kai kuriose Vokietijos žemėse plyni kirtimai taipogi uždrausti. Geru pavyzdžių daug Austrijoje, Slovėnijoje, Italijoje, net ir Rumunijoje. Beje, miškininkystės mokslas atsirado Vokietijoje (Taranto miestelyje, Tiuringijoje), tad ji turi būti mums pavyzdžiu. Lankiausi tenai, buvau sužavėtas.
Galų gale norisi prisiminti Lietuvos miškininkystės pradininko Povilo Matulionio žodžius: „Mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų“. Tie žodžiai man yra tarsi gydytojui Hipokrato priesaikos žodžiai.
Tai būtų tarsi miško ekologo žodžiai.
Dėkoju, kad toks esate, kad toks būsite ir ateityje.
Aš tiesiog neturiu ką prarasti…
Augusto Uktverio nuotrauka
