Koronos virusas iš mokslo visuomenės ir visuomeninės aplinkosaugos pagrobė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros įkūrėją, profesorių habil. dr. Praną BALTRĖNĄ. Jis buvo oro užterštumo mažinimo technologijų kūrimo pradininkas Lietuvoje. Šioje srityje dirbo 50 metų.
Prof. Pranas Baltrėnas gimė 1940 m rugpjūčio 2 d. Savitiškio vienkiemyje, Panevėžio rajone. 1948 m. gegužės 22 d. su tėvais (mama Anele, tėvu Broniumi, sese Onute ir seneliu Jokūbu) buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, apgyvendinti Minos gyvenvietėje. Ten 1958 m. baigė vidurinę mokyklą. Po to Krasnojarsko upeivių technikume 1962 m. įgijo mechaniko techniko kvalifikaciją. Sugrįžęs į Lietuvą iki 1963 m. Nemuno laivininkystėje dirbo laivo mechaniku, vėliau iki 1970 m. laivininkystės valdybos vyr. mechaniku. Nuo 1963 m. neakivaizdiniu būdu studijavo tuometinio Leningrado vandens transporto institute, o 1966 m. perėjo į Kauno politechnikos instituto (KPI) Mašinų gamybos fakultetą, kur įgijo mechaniko inžinieriaus kvalifikaciją (baigė 1969 m.).
Nuo 1970 m. iki 1978 m. buvo KPI Darbo apsaugos mokslo laboratorijos vyr. inžinierius, mokslo darbuotojas. Technikos mokslų kandidato disertaciją apsigynė 1975 m. 1978-ais tampo dėstytoju, vėliau P. Baltrėnui suteikiamas docento, profesoriaus vardai. 1989 m. apsigynė technikos mokslų daktaro (dabar – habil. dr.) disertaciją. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę profesorius Pranas Baltrėnas pamatė, jog mūsų šalyje labai trūksta inžinierinės pakraipos aplinkos apsaugos specialistų. Nuo tada mums bendraujant užsimezgė visuomeninė aplinkos apsaugos veikla.
Tuo metu man dirbant Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, teko spręsti daug sovietmečiu nespręstų gamtos apsaugos problemų. Vieną popietę į mano kabinetą atėjo stambus vyras. Tai buvo VGTU prof. Pranas Baltrėnas. Pakalbėjome apie Vilniaus ir Lietuvos aplinkos apsaugos problemas, apie tai, jog Lietuvoje neruošiami aplinkos apsaugos specialistai, turintys inžinierinį išsilavinimą. Tada profesorius paklausė ar aš pritarčiau, kad Gedimino Technikos universitete būtų įsteigta Aplinkos apsaugos katedra ir ruošiami aplinkos apsaugos specialistai; kiek aplinkos apsaugos specialistų reikėtų visoms šalies savivaldybėms?..
Neseniai įsteigtoje Lietuvos savivaldybių asociacijoje aplinkos apsaugos pareigūnai organizavo savo visuomeninę sekciją. Tad bent kartą į ketvirtį (Vilniuje arba Kaune) susirinkdavome ir aptardavome mums rūpimas problemas. Tad gerai žinojau, jog mūsų tarpe buvo darbuotojų iki tol nedirbusių, negvildenusių aplinkos apsaugos problemas. Todėl Profesoriaus minčiai ir siekiui pritariau, pageidavimą išreiškiau raštu. Prof. Prano Baltrėno idėjai pritarė ir kitos žinybos, tad 1993-ais Gedimino Technikos universitete buvo įkurta Aplinkos apsaugos katedra, kurios pirmuoju vadovu tapo prof. Pranas Baltrėnas. Vėliau katedra plėtėsi ir išaugo į Aplinkos apsaugos institutą, kurio pirmuoju direktoriumi tapo prof. Pranas Baltrėnas. Siekiant būsimiesiems specialistams geriau suprasti aplinkos apsaugos problemas, 1996 m. išleistas vadovėlis ,,Aplinkos apsauga“. Vėliau mokomųjų priemonių daugėjo.
1994 m. prof. P. Baltrėnui suteikiama mokslo premija, o 2001 m. už nuopelnus Lietuvos mokslui apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Sankt Peterburgo Miškų ūkio akademija 2003 m. jam suteikė garbės daktaro vardą. Už išradiminę veiklą Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) 2007 m. įteikė Aukso medalį ir sertifikatą.
Prasidėjusi su profesoriumi pažintis kuriant aplinkosaugos visuomeninį judėjimą tęsėsi iki šiol. Kai Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino įvairios paskirties visuomenines komisijas, Aplinkos apsaugos komisijai netrukus pradėjo vadovauti profesorius Pranas Baltrėnas. Tada aš, kaip savivaldybės administracijos darbuotojas, buvau patenkintas, jog į komisiją atėjo daug išmanančių specialistų ir gamtos draugų, norinčių dalyvauti miesto kūrime. Teikdamas miesto Tarybai svarbesnių klausimų sprendimus, rėmiausi ir visuomenininkų nuomone. Parengtus dokumentus pradžioje pateikdavau svarstyti Aplinkos apsaugos visuomeninei komisijai. O jai pritarus, siūlomo sprendimo projektas buvo teikiamas miesto tarybos komitetams. Jiems pritarus, patvirtinamas miesto Tarybos posėdyje.
Per visą trisdešimties metų laikotarpį į visuomeninės komisijos veiklą buvo atėję daug žmonių, tačiau dauguma ilgai neužsibūdavo, o prof. P. Baltrėnas ir nedidelė grupelė entuziastų veiklą tęsė. Iki šiol jis buvo perrenkamas komisijos pirmininku.
Vilniečiai dažnai nepatenkinti miesto administracijos veiksmais aplinkos apsaugos srityje kritikuoja, tačiau dauguma nesupranta, kaip gerinti situaciją, todėl per savivaldos rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, aplinkos apsaugos specialistų išrenkama labai mažai, arba kai kurių kadencijų metu jų ten ir visai nebūna. Paskutinius keletą metų miesto administracija į komisijos siūlymus, kaip teko įsitikinti, neatsižvelgdavo. O visuomeninė aplinkos apsaugos komisija prof. P. Baltrėno vadovavimo metu buvo susirinkusi 270 kartų. Štai keletas komisijos veiklos momentų.
… Lazdynų gyventojai skundėsi, jog pučiant vėjui iš vakarų, jaučiasi nuotekų valyklos kvapas. Komisijos nariai nuvyko į miesto nuotekų valyklą, apžiūrėjo, įsitikino, jog netinkamai tvarkomas dumblas gadina aplinkos orą. Pateikė siūlymus. Dabar ta problema išspręsta, įdiegta dumblo apdorojimo sistema, valymo įrenginiuose dumblas apdorojamas, o gautos biodujos gamina elektrą.
Daug dėmesio skirta Šeškinės ozo apsaugai ir tinkamai priežiūrai, tačiau nei savivaldybė, nei Aplinkos ministerija į komisijos siūlymus beveik nereaguoja. Iki šiol unikali vieta draustinio statuso neturi.
Keletą kartų buvo svarstyta ir siūlyta geriau prižiūrėti Neries pakrantę Žvėryno vingyje, išsaugoti salą, tačiau į prataką ne vienerius metus pilamos įvairios atliekos, metamos medžių šakos. Pavasario potvynio metu siaurame ruože tarp salos ir kranto kaupiasi sąnašos, buvusi sala tampa pusiasaliu, joje auga invazinių augalų sąžalynas.
Panaši situacija Jeruzalės mikrorajone. Daugiau kaip prieš šimtą metų užtvenkus upelį susiformavo gražus tvenkinys, tačiau beveik visą tvenkinio tūrį jau užpildė dumblas. Parengtas tvenkinio, išvalymo projektas, tačiau, nežiūrint komisijos raginimų, darbai nevyksta.
Antakalniečių bendruomenė buvo sunerimusi jog P. Vileišio gatvėje vietoj požeminių garažų ruošiamasi statyti septynių aukštų pastatą, tuo sunaikinant žaliąją jungtį, sunaikinant vizualinį ryšį tarp Antakalnio gatvės ir Neries upės, tuo pačiu bloginant ten gyvenančiųjų gyvenimo kokybę. Komisijos posėdyje buvo pateikti argumentai dėl to, kodėl toje vietoje toks statinys negalimas. Projekto įgyvendinimas buvo sustabdytas.
Dėl neprotingo Gedimino pilies kalno apnuoginimo sukurta problema. Jo šlaitų erozijai sustabdyti jau panaudotas ne vienas milijonas eurų, tačiau kalno stabilumu dar tenka abejoti, Komisijos nariai su komisijos pirmininku P. Baltrėnu Gedimino pilies kalną apžiūrėjo, išdėstė savo nuomonę ir savaitraštyje ,,Žaliasis pasaulis“.
Sostinė kaskart dūsta dėl transporto spūsčių, aplinkos oro taršos, triukšmo. Komisija svarstė ir pritarė „Vilniaus metro“ sąjūdžio judėjimui, kad miesto bendrajame plane būtų numatytos būsimo metropoliteno trasos, kad savivaldybė užsiimtų naujos transporto rūšies diegimu. Tačiau kai kurie miesto administracijos darbuotojai, pasamdyti planuotojai tą idėją bando nukelti, siūlymus ignoruoja.
Tik už 50 kilometrų, Baltarusijoje, pastatyta atominė elektrinė. Požeminės metro linijos būtų ne tik greitas švarus, viešasis transportas o ir apsaugos priemonė nuo galimos radiacijos. Juk Astravo atominėje elektrinėje įvykus nelaimei ir pučiant vėjui į Vilnių radiacija sostinę pasiektų per 2 – 3 val.
Per ilgus Aplinkos apsaugos komisijos, vadovaujamos profesoriaus Prano Baltrėno, veiklos metus daug kartų savivaldybės administracijai ir miesto politikams teikta pastabų, pasiūlymų.
Aplinkos apsaugos visuomeninės komisijos naudinga veikla buvo pastebėta, komisijos pirmininką, prof. Praną Baltrėną Vilniaus miesto savivaldybė „Už nuopelnus aplinkos apsaugai“ apdovanojo Šv. Kristoforo statulėle (2015 m.).
2017 m. prof. P. Baltrėnas apdovanotas antrojo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Aplinkos apsaugos visuomeninės komisijos nariai liūdi dėl netekties, užjaučia prof. Prano Baltrėno šeimos narius ir artimuosius.
Komisijos vardu –
Kęstutis TURONIS
