2022 02 20. Žinia, kad Algirdas Domarkas sunkiai serga Mėgėjų žvejybos tarybos nariams buvo nelaukta ir netikėta. Tačiau tikėjome, kad liga sėkmingai bus įveikta ir pasveikęs visų gerbiamas žuvininkystės specialistas, Žuvininkų sąjungos prezidentas, tęs savo darbus. Deja… Klastinga liga nebuvo nugalėta ir vasario 17 d. sužinojome, kad gyvenimą gamtai ir žuvininkystei paskyrusio žmogaus gyvybė užgeso. Užjausdami šeimą ir artimuosius, mes, bendraminčiai, dėkingi už galimybę bendrauti, dalintis mintimis ir idėjomis.
Aš neįkainojamos paramos ir pritarimo sulaukiau 1983 m. pradėjęs darbą su jaunaisiais žvejais ir gamtininkais Respublikiniuose pionierių rūmuose. Norint sėkmingai dirbti pirmiausia reikėjo Medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) Vilniaus skyriuje įkurti suaugusių žvejų būrelį ir prie jo jaunimo sekciją bei turėti vandens telkinį.
Žvejų būrelį, 144-tą Vilniuje, pavyko įkurti lengvai, tačiau laisvų vandens telkinių aplink Vilnių nebuvo. Mums buvo pasiūlyta tik Neries upė ir patarta ieškoti pagalbos Gamtos apsaugos komitete (GAK). Apie šios, 1957 m. įkurtos, institucijos veiklą žinojau, nes MŽD Šilalės skyriaus valdyboje (kai gyvenau ir dirbau tame mieste) buvau atsakingas už žvejų mėgėjų veiklą ir darbą su jaunimu. Nors Šilalės medžiotojų ir žvejų mėgėjų santykiai su GAK visada buvo normalūs, prašyti ežero Respublikinių pionierių rūmams ėjau nerimaudamas. Pasirodo, jaudinausi visai be reikalo.
Mano norą turėti darbui su vaikais tinkamą vandens telkinį gerai suprato ir pritarė Algirdas Domarkas bei Alfonsas Manikas. Ieškant geriausio varianto abu gamtosaugininkai per porą savaičių supažindino mane su GAK žinioje esančiais ežerais ir padėjo pasirinkti tinkamiausią variantą. Apvažiavus ežerus ir susipažinus su jų aplinka į akis labiausiai krito du greta telkšantys nedidukai Vepriškų ežeriukai. Taip prasidėjo nuoširdus bendravimas su Algirdu Domarku ir jo bendradarbiu, vėliau tragiškai žuvusiu, Alfonsu Maniku.
Gavus globai ir mokymui ežeriukus rūpesčiai tuo nesibaigė. Reikėjo tyrimams irklinių valtelių ir inventoriaus. Tuo metu pinigų švietimui niekas neribojo, tačiau viskas buvo sunkiai gaunamas deficitas. Tai ir čia GAK pritarimas ar rekomendacijos labai pravertė, o ežerėliai ir jų aplinka tapo meškeriotojų, akvariumininkų, zoologų ir kitų jaunųjų gamtininkų poilsio ir būreliuose įgyjamų žinių praktinio pritaikymo vieta. Gavus GAK visus reikiamus leidimus, vaikai dalyvavo tyrimuose, rinko medžiagą, ruošė pranešimus ir pelnė pripažinimą jaunųjų mokslininkų konferencijose.
Ištikimo rėmėjo ir pagalbininko rūpestis jaunimo gamtamoksliniu ugdymu nenutrūko dirbant Algirdui vėlesnėse pareigose. Jo, Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro (LVŽŽTC) direktoriaus pavaduotojo, dėka buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos vaikų ir jaunimo centru. Dirbant su jaunimu ir jiems rašant žurnale „Meškeriotojas“ man labai padėjo iš velionio rankų gaunama visa naujausia literatūra, vaizdinė medžiaga, galimybė aplankyti žuvivaisos įmones, supažindinti jaunuosius žvejus su dirbtinių nerštaviečių įrengimu ir aktualiomis aplinkosaugos ir žuvų išteklių gausinimo problemomis.
Šviesaus atminimo Algirdas Domarkas buvo ištikimas „Žaliojo pasaulio“ bičiulis. Jo rūpesčiu gamtininkų savaitraštis pasiekdavo visus LVŽŽTC padalinius ir darbuotojus.
Tarsi atsidėkojant, šio „Žaliojo pasaulio“ numeryje dar kartą publikuojamas interviu su Algirdu Domarku, publikuotas 2003 metų 13-ame numeryje.
Mudviejų draugiški ryšiai nenutrūko velioniui tapus Žuvininkų sąjungos prezidentu. Nors su vaikais nebedirbu, susitikdavome Mėgėjų žvejybos taryboje ir aptardavom vaikų ir jaunimo aktualijas.
Ačiū Tau, mielas Algirdai, už rūpestį ir pagalbą. Jos dėka užaugo ne vienas ir ne du branginantys gamtą meškeriotojai. Kas nūnai galėtų pratęsti tokias gražias ir kilnias tradicijas?..
Liūdime Tavęs netekę. Užjaučiame šeimą ir visus tuos, su kuriais dirbai, bendravai ir buvai jiems artimas.
Vacys PAULAUSKAS
Mėgėjų žvejybos tarybos narys
***
Sėkmės, Didžioji Lydeka!..
Augustas UKTVERIS
„Žaliasis pasaulis“, 2003 m. Nr.13
Pastaruoju metu dažnokai tenka praverti Lietuvos žuvininkystės ir žuvivaisos centro direktoriaus pavaduotojo Algirdo Domarko kabineto duris. Mat šiais metais „Žaliasis pasaulis“ didesnį dėmesį skiria ir vandenims, jų gyventojams, tad ir žuvelės, kaipo gamtos ištekliai, nelieka be dėmesio.
…Kovo 27-ąją pravėrus Algirdo Domarko kabineto duris, jo šeimininkui lyg ir užsiminiau, jog gyvenimas – tarsi didelė šventė, su vis atsikartojančiais įvairiausiais nutikimais ir jubiliejais. Algirdas pasižiūrėjo į savo pašnekovą įdėmiau ir pasodino greta „Juodojo vienuolio“ (toks buvo rusiškas užrašas ant gražaus butelio, kuriame tūnojo vynas). Pavasnojau rankomis, nes vynas nėra mano draugas, juoba – automobiliu atvykus. Tačiau susivokiau, jog būsiu atspėjęs kai ką. Pasirodo – kovo 30-ąją – Algirdui Domarkui „stuktelėjo“ penkios dešimtys metelių!..
* * *
Atrodo, jog esu prieššventinis svečias, mielas Algirdai… Esant žurnalisto stote, imsiu ir išklausysiu prie „Juodojo vienuolio“ Jūsų išpažinties. Tegu gyvenimas subyra į penkias lygias dalis, dešimtmečius. Jeigu su tokia nuostata sutiktumėte, tad kas prisimintina, memuarus dėstant „prie vandens ir jo gyventojų“, iš pirmojo Jūsų gyvenimo dešimtmečio?
Ankstyvoji vaikystė buvo Šilutės rajono Rumšų kaime, prie Šyšos (nors vėliau tėveliai persikėlė netoli Juknaičių, o gimęs esu Šilalės rajono Mažių kaime, prie Kvėdarnos). Pamenu, išplaukė ižas, pasibaigė potvynis, prie upės styrojo daug įvairiausių sausuolių. Vaikigaliams malonumas tuos sausuolius sviesti upėn. Užsiėmiau ir aš tuo. Kibau į tokį didelį, kiti, augesni, irgi to paties ėmėsi, tad aš nė nepajutau, jog kartu su sausuoliu vyresniųjų buvau nusviestas upėn… Gerai buvau įsikibęs į tą sausuolį, tad ir Didžiąja Lydeka mane po to vyresnieji pravardžiavo…
Tarkime, jog tai buvo visai indėniškas nuotykis, susietas su pirmuoju Jūsų gyvenimo dešimtmečiu. Tačiau laikas guro… Ką pasiūlė Jums antrasis dešimtmetis?..
Moksleiviai vasaros metu kur nors stengėsi įsidarbinti. Tad vasaros mėnesiais stačiau su vadinamaisiais melioratoriais-eksploatuotojais (iš buvusio MEV-o) polderius. Dirbome Aukštumalės atšakoje, netoli Krokų lankos.
Tie melioratoriai darbo metu visada nepamiršdavo ir tinkliuko užmesti. Žinoma, su tuo, noriu ar ne, buvau susietas ir aš. Be abejo, tai buvo jau brakonieriavimas.
… Irkluoju aš, o kiti žiūri į tinklą… O čia – ir gamtosaugos inspektoriai pasirodė. Taip su aplinkos apsaugos pareigūnais pirmąkart susipažinau. Darbininkai tinklą pakišo po valties dugnu, o aš tik tirtu.
„Ką darote, vyrai?“ – teiraujasi aplinkosaugos pareigūnai. Vyrai, žinia, atsako, jog darbo ne itin yra, tad nutarė paplaukioti upeliu valtimi. Tačiau čia iš po valties srovė ėmė „kišti“ tinklą… Nusipelnė visi „pagal protokolą“… Žinoma, aš tada buvau nepilnametis, tad niekuo nenukentėjau…
… O antrasis mano dešimtmetis baigėsi studijomis Vilniaus universitete, kur studijavau biologija, zoologiją bei ichtiologiją.
Nuo tos ichtiologijos savo gyvenime buvau nutolęs tik vienerius metelius, kai buvau „Elfos“ gamyklos aplinkos apsaugos skyriaus viršininko pareigose.
Po to įsisteigė Žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo valdyba, kuriai buvau pakviestas vadovauti. Dirbome kartu su kolegomis: Povilu Kinduriu, Vytautu Radaičiu, Marijonu Kiela ir kitais žinomais specialistais. Tada dar reikėjo tokį vadovą pristatyti Maskvai, tuometiniam Sovietų sąjungos žuvininkystės ministrui.
Tačiau tas laikotarpis, regis, jau buvo Jūsų gyvenimo tarpsnyje: nuo 30 iki 40 metų. O kas buvo anksčiau?
Po 20 metų… Gal čia tiktų pirmasis mano, kaip aplinkosaugininko, susitikimas su brakonieriais, pirmasis protokolo surašymas. Porą mėnesių „apsitryniau“ Gamtos apsaugos komitete, kur ruošiausi teoriškai, o po to inspekcijos viršininkas Vytautas Baškys „išsivadino“ prie ežerų. Sučiupome Švenčionių rajone vadinamosiomis šakotinėmis lydekas gaudančius vyrus. Sunku buvo turinčiam kokius 23 metelius bausti kur kas vyresnius…
O laikotarpyje tarp 30-40 metų brakonierius tiesiog jau sėmėte. Net ir man teko viename reide su Jumis dalyvauti, kai užkietėjęs brakonierius bėgo per pavasarinę Šventąją, o Jūs pyškinote prošal (specialiai) lyg ir iš trofėjinio nagano…
… visko buvo… Ir muštynių buvo. Prie Vilniaus ant ežero ledo kabliavo užkietėję brakonieriai, buvę kaliniai. Ledas po tų muštynių buvo kruvinas. Tiesa, aš sužeistas nebuvau. O ir „laimėjome“ mes, aplinkosaugininkai, nes tokiems susidūrimams buvome pasiruošę. Tiesa, tada ir jokio ginklo neturėjome.
O tuo minimuoju atveju prie Šventosios jau jaučiausi tiesiog aplinkosaugos vilkšuniu. Intuityviai jausdavau tuos brakonierius.
Tiesa, ne vien brakonieriai ir rūpėjo. Juk reikėjo imtis sudėtingų problemų, patariant tokiems šios srities autoritetams, kaip Jonas Čiplys, Dmitrijus Micūra, Kazimieras Giniūnas…
Turiu pasakyti, jog šie žmonės išmokė mane itin gerbti ir taisyklingą lietuvišką žodį, sakinį, kalbos stilistiką. Nūnai tik galiu konstatuoti, jog kai kas iš jaunųjų specialistų lietuvių kalbos tiesiog negerbia… O disciplinuotai dėstyti problemas popieriuje (ar kompiuterio ekrane) retas moka.
Be abejo, ir „Žaliajame pasaulyje“ skaitant gaunamas būsimas publikacijas neretai pajaučiame, jog dažnas draugauja su lietuviškuoju žodžiu, sakiniu „bet kaip“…
… tačiau grįžkime prie „Juodojo vienuolio“, raginančio atlikti išpažintį… O liko lyg ir paskutinis Jūsų gyvenimo dešimtmetis – po 40 metelių…
Sunkus tas periodas, t. y. keblu pasakyti, kas čia svarbu, kas kiek komiška, kas labiausiai yra „prie vandens ir jo gyventojų“, kaip pageidavote…
Gal tik susivokiu, jog po 40 metų vis retėjo „pasimatymai“ su brakonieriais. Gal ir pareigos ne tos, gal ir amžius koją kaišė… Tiesa, pastaraisiais metais lyg ir nebesu aplinkosaugininkas, tačiau susiejant gyvenimą „prie vandens ir jo gyventojų“ liko inspektoriškas požiūris.
O ir pro dabartinius pareigybinius langus į gyvenimą besidairant juk susivokiate: žuvelė reikalauja apsaugos…
Taip… Gal todėl man ir reikia imtis įvairiausių visuomeninių pareigų. Esu kelių tų organizacijų ir pavaduotojas, ir viceprezidentas: Žuvininkų sąjungos, Žuvininkų rūmų… Kita vertus, susivokiu, jog kolegos mano darbą kiek ir vertina.
Visuomenininko pareigos kažkodėl prie manęs „lipo“, nes dar dirbant „Elfos“ gamykloje (Atgimimo laikotarpiu, 1989 metais) buvau ekologinių klubų sąjungos „Vilnia“ prezidentas. Gaila, jog dabar nebėra tokios klubų veiklos, kuriai rūpėjo ir taršos, ir atliekų tvarkymo, ir kitos problemos.
Nuo tokių visuomeninių dalykų pasukime link… visuomenės. Kitaip tariant, kiek užsiminkite apie dabar aktualią vadinamąją rekreacinę žuvininkystę…
Ji yra apie 5-6 kartus efektyvesnė nei įprastinė, tradicinė. Tokia yra vakarietiškoji patirtis. Trukdo mums greičiau persiorientuoti tiesiog mūsų pačių psichologija. Esame įpratę prie „senos vagos“. O štai Kintuose (UAB „Kintai“ vadovauja Romualdas Višinskis) pereita link rekreacinės žuvininkystės. Karpius Kintuose leidžiame žvejoti patiems, kas ir maloniau atvykėliams, kuriems teikiamos ir kitos rekreacinės paslaugos. Štai ir Raseiniuose Česlovas Kenstavičius irgi suka nauja vaga, gavo paramos tam ir iš SAPARD-o (apie vieną milijoną litų investavo sukant link rekreacijos). Taip yra visame pasaulyje: pasitarnauti žmogaus poreikiams. O ir mūsų ežeruose verstis vien žuvininkyste ekonomiškai tiesiog neįmanoma… Ir kaltinimai tiems, kurie siekė žuvų auginimo ežeruose, tiesiog yra beverčiai, nes visi bankrutavo, bankrutuoja… Žinoma, tai susieta ir su itin aršiais brakonieriais… Kai kaimuose toks nedarbas, problemų esama ir siekiant vadinamosios rekreacinės žuvininkystės. Brakonieriai ir čia – rimčiausia užkarda. Žinoma, esama juk vadinamosios saugos struktūrų, reikės jų paslaugų, nes valstybiniai aplinkosaugos inspektoriai čia yra bejėgiai. Kita vertus, reikia ir investicijų. Štai Švedijoje kasmet mėgėjiškos žūklės rinka – apie 4 milijardus kronų. Lietuvoje pagal šį atitikmenį išeitų kasmet apie 700 mln. litų. Dabar Lietuvoje – apie 100 mln. litų yra mėgėjiškosios žuvininkystės srityje, tai 5 kartai daugiau nei duoda visa tvenkininė žuvininkystė. Reikia įsidėmėti: rekreacinė žuvininkystė – rimtas ir savitas verslas (atsiranda, kaip Slovėnijoje, ir viešbučiai, ir kitokia infrastruktūra), kurį gali remti ir europiniai fondai. Kanadoje vidaus vandenyse, galima sakyti, yra tik rekreacinė žuvininkystė. O mes Lietuvoje dar sunkiai keičiamės, sakome, kad žuvininkystė vidaus vandenyse yra žlugęs dalykas.
Lieka palinkėti Jums sulaukti 100 metų. Sulaukti turint tokią pat atmintį, humaniškųjų darbų siekį, atspindintį ne vien prabėgančius amžiaus dešimtmečius.
Augusto Uktverio nuotrauka
