Ilgaamžiškumą dovanojantis slėnis

Prie Pakistano- Indijos sienos plyti Chunzos slėnis, pro kurį teka to paties pavadinimo upė. Čia susikerta trys aukščiausios pasaulio kalnų sistemos: Himalajai, Hindukušas ir Karakorumas. Bet ne tuo garsi Chunza. Neoficialūs jos pavadinimai – „Ilgaamžių slėnis“, „Sveikatos oazė“ – kalba patys už save. Vietos gyventojai niekada neserga, o vidutinė jų gyvenimo trukmė siekia… 120 metų. Išgyventi tiek, chunzakutų nuomone, gali kiekvienas. Paslaptis paprasta…

Aleksandro karių įpėdiniai

Netgi pagal išvaizdą chunzakutai stipriai skiriasi nuo savo kaimynų. Odos spalva, kūno sandara, veido bruožais jie kur kas artimesni europiečiams negu azijatams. Iš kurgi atsirado Šiaurės Pakistane šie šviesiaodžiai kalniečiai?

Remiantis vietos legendomis, mažytę (netgi šiandien, praėjus daugybei amžių, slėnio gyventojų skaičius neviršija penkiolikos tūkstančių žmonių) valstybėlę įkūrė karvedžio Aleksandro Makedoniečio kariai, pasiekę šias vietas jo žygių į Indiją metu. Atsižvelgiant į tai, kad aplink gyveno priešiškai nusiteikusios gentys, tvarka pas chunzakutus buvo įvesta griežta, spartietiška: būtina karinė parengtis, fizinis darbas, grūdinimasis lediniame vietinės upės vandenyje. Miegoti jie guldavosi, remiantis vis ta pačia legenda, „su skydu po galva ir su kalaviju rankoje“. Valdė chunzakutus kunigaikštis, o gyveno gentis iš esmės prekybinės rinkliavos sąskaita. Mat aplenkti slėnį pirklių karavanams, keliaujantiems iš Pakistano į Indiją ir atgal, buvo praktiškai neįmanoma. Na, o už slėnio kirtimą – nori nenori – mokėk! Laikui bėgant, Chunzos kunigaikštystė prarado nepriklausomybę. Dėl slėnio, kaip ir dar dėl daugelio pasienio teritorijų, aršiai kovojo Indija ir Pakistanas. Dabar Chunza yra valdoma iš Islamabado, nors ir turi plačią autonomiją.

Per daugelį amžių chunzakutai prie tokio gyvenimo priprato. Mūsų dienomis nei skydas, nei kalavijas, tiesa, jiems nereikalingi, karinis parengimas liko praeityje. Bet štai fizinis darbas ir grūdinimasis chunzakutų yra iškeltas į religijos rangą. Kalnų upės lediniame vandenyje galima išvysti besimaudančius vaikus ir žilagalvius senelius.

Šaltis nebaisus

Fenomenali chunzakutų sveikata ir stulbinantis jų ilgaamžiškumas – anaiptol ne prasimanymas, visa tai patvirtinta daugybės amerikiečių ir europiečių specialistų tyrimais. Pavyzdžiui, prancūzų sociologai, kurie čia atliko gyventojų surašymą, nustatė, kad vidutinė chunzakutų gyvenimo trukmė – 120 metų. O štai 1977 metų rugpjūtį tarptautiniame onkologų kongrese Paryžiuje buvo paskelbta sensacinga išvada: „Remiantis geokancerologijos (mokslo apie vėžinius susirgimus įvairiose pasaulio regionuose) duomenimis, visiškas vėžinių susirgimų nebuvimas būdingas tik Chunzos slėnio gyventojams“.

O juk, atrodytų, rūsti šių vietų buitis neturėtų užtikrinti ilgo ir laimingo gyvenimo. Chunzos slėnis neturi derlingų žemių: chunzakutai yra verčiami apdirbti kiekvieną žemės lopinėlį, augindami vaisius ir daržoves. Čia nesama miškų ir pievų, todėl nedaugelis naminių gyvulėlių – karvių ir avių – atrodo itin nekaip, vien oda ir kaulai. Giminaičiai   gyvena bendrai, mažuose akmeniniuose nameliuose be langų ir su anga dūmams išeiti. Vienoje patalpoje vienu metu gyvena keletas kartų. Ant akmens gultų išilgai sienų miegama, valgoma, čia užsimezga būsima gyvybė.

Namai praktiškai neapšildomi – aplinkui beveik nesama miškų, tad iš kurgi imti kuro? Bet chunzakutai nebijo šalčio. Kasdien slėnio gyventojai bet kokiu oru prausiasi lediniu upės vandeniu. O ir stogas virš galvos jiems reikalingas tik per tris žiemos mėnesius per metus ir tarnauja ne tik kaip išsigelbėjimas nuo šalčio, bet ir nuo ledinio vėjo bei kritulių – klimatas Šiaurės Pakistane gana atšiaurus. Nuo 8 iki 10 mėnesių per metus chunzakutai praleidžia už namų sienų. Jie nuolat triūsia: tai apdirba savo skurdžius žemės plotelius, tai gano gyvulius, tai dirba užsieniečių alpinistų palydovais, nes vietos kalnų masyvai kopimo į aukštumas mylėtojus traukia iš viso pasaulio.

Iš civilizacijos apraiškų slėnyje esama mokyklos (vaikus į ją mokytojui tenka varu varyti) ir… aštuonių lovų ligoninės, kurią prieš kelerius metus atidarė pakistanietis gydytojas Ali Achturas. Jo nusivylimui (ir tuo pat metu susižavėjimui), šios lovos visada tuščios, tik retkarčiais į ligoninę koks nors lankytojas užsuka greičiau iš smalsumo, negu iš būtinybės. Tuo tarpu nieko išskirtinio chunzakutų organizme nesama: atsidūrę „įprastinėse žmogiškose“ sąlygose, tai yra už slėnio ribų, jie pradeda sirgti tomis pačiomis ligomis, kaip ir visi aplinkiniai.

Visa paslaptis – maisto produktuose

Tad kuo gi chunzakutai skiriasi nuo kitų žmonių? Be užsigrūdinimo ir pastovaus fizinio darbo, ši tauta maitinasi labai skurdžiai. Mėsos jie valgo ne dažniau kaip porąkart per metus. Slėnio gyventojų maisto pagrindą sudaro vaisiai (pirmiausia – abrikosai) ir daržovės (pupelės, žirniai ir moliūgai). Derliaus sezono metu chunzakutai valgo juos žalius. Tais retais atvejais, kai slėnio gyventojai vis dėlto gamina ką nors ant ugnies (pavyzdžiui, per vestuves), jie vartoja minimumą druskos. Žiemą jų racioną sudaro duona, džiovinti abrikosai ir sūdyta brinza. Alkoholis, tabakas ir cukrus slėnyje draudžiami.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Chunzakutai vartoja sąvoką „alkanas pavasaris“: tai periodas, kai naujas derlius dar neužaugo, o senojo derliaus atsargos jau eina į pabaigą. Priklausomai nuo sezono, „alkanas pavasaris“ gali trukti nuo dvejų iki ketverių mėnesių. Ir visą tą laiką chunzakutai praktiškai atsisako nuo maisto! Suaugęs slėnio gyventojas per „alkaną pavasarį“ geria abrikosų nuovirą – ir viskas! Savo skoniu jis primena mums įprastą džiovintų vaisių kompotą, tik be cukraus.

Kai kurie specialistai mano, jog chunzakutų ilgaamžiškumo paslaptis slypi klimatinėse sąlygose ir vietos ypatumuose. Pavyzdžiui, rumunų mokslininkas Anri Koanda ir jo kolega iš JAV Patrikas Flanaganas, ištyrę Chunzos upės vandenį, aptiko ten neįprastą mikroelementų derinį. Abu jie manė, jog būtent struktūrinės vandens ypatybės padeda vietos gyventojams išsaugoti sveikatą. Bet juk tą patį vandenį vartoja ir chunzakutų kaimynai. O jų gyvenimo trukmė – du kartus trumpesnė, ir serga jie tomis pat ligomis, kaip ir mes su jumis.

Geriau jūs pas mus!

1984 metais pasaulio tabloidus apskriejo sensacija. Londono Hitrou aerouoste pakistanietis Saidas Abdulas Mobudas pateikė muitinės darbuotojams pasą. Remiantis dokumentu, jis gimė 1823 m. Kaip jūs tikriausiai supratote, kalba eina apie Chunzos slėnio gyventoją. Į „didįjį pasaulį“ jis išsirengė pirmąsyk: skrido į Angliją aplankyti giminaičių. Po daugkartinių patikrinimų dokumentas buvo pripažintas tikru, ir 160-metis Saidas tęsė savo kelionę…

Tai retas atvejis. Chunzakutai stengiasi nepalikti savo mylimo slėnio. Jie nuoširdžiai tiki, kad išorinis pasaulis slepia jiems mirtiną grėsmę. Tik kartais išsirengia aplankyti kaimynų. Chunzakutai patys save visiškai aprūpina: maitinasi tuo, ką užsiaugina, dėvi naminius drabužius. Bet druskos jiems vis dėlto kartais prireikia, tegu ir minimaliais kiekiais.

Užtat svečių iš „didžiojo pasaulio“ slėnyje nemažėja, netgi nežiūrint to, kad jis sunkiai pasiekiamas. 1960 metais Chunzoje tikrą piligrimystę buvo organizavę… hipiai! Juos traukė kanapės, kurios auginamos čia, be kitų kultūrų. Chunzakutai naudoja kanapes kaip prieskonius, na, o hipiams jos, suprantama, buvo reikalingos visai kitiems tikslams.

Į slėnį neretai atvažiuoja ir žmonių, besidominčių ilgaamžiškumo problemomis. Bet dažniausiai čia atvyksta alpinistai. Chunzakutai – puikūs palydovai. Nuo vaikystės pripratę prie sunkaus fizinio darbo, 100-120 kilometrų žygį į kalnus, kuris net patyrusiam alpinistui yra nelengvas išbandymas, slėnio gyventojai vertina kaip lengvą pasivaikščiojimą. Į tokį žygį jie išsiruošia, su savim pasiėmę tiktai lazdą ir nedidelį maišelį su džiovintais abrikosais.

Patys chunzukutai taip kalba apie savo ilgaamžiškumo paslaptį: būk vegetaru, darbuokis visada (ir tik fiziškai!), pastoviai judėk ir nekeisk gyvenimo ritmo. Tada išgyvensi 120-150 metų. Šešiasdešimtmetės chunzakutės, išsaugojusios jaunos merginos figūrą ir visus dantis, lūpose šie žodžiai skamba labai įtikinamai.