Nemažai Lietuvoje ir tokių medžiotojų, kurie nėra jokio klubo ar būrelio nariai. Taip nutinka dėl įvairių priežasčių, dažnai – sulaukus garbingo amžiaus, atsiradus problemų dėl sveikatos. Tačiau būna ir kitaip. Esama pavienių medžiotojų, kurie dėl didelio užimtumo savo tiesioginėje darbo vietoje (o kartais – dėl tam tikrų įpročių) nelinkę būti jokių organizacijų nariais.
Bet pavienis medžiotojas taip pat nėra savotiškas atsiskyrėlis, „vienišius“, nebendradarbiaujantis su organizuotais pomėgio vienminčiais. Atvirkščiai, bent dauguma jų aktyviai dalyvauja medžiotojų organizacijų šventėse, kituose renginiuose, su asocijuotais kolegomis drauge medžioja. Be to, rūpinasi ir medžiojamąja fauna, o kartais kai kurioms gyvūnų rūšims turi ypatingų sentimentų.
Danielė parsivedė palikuonis
Vienas tokių medžiotojų yra iš Lazdijų rajono Kareivonių kaimo kilęs ir nelabai toli nuo tėviškės, šalia Kapčiamiesčio, įkūręs miškininkystės bei medienos apdorojimo įmonę, Romualdas Pašukonis. Kadangi šis kaimas išsidėstęs tarp girių, visai suprantama, jog nuo vaikystės Romualdas labai pamėgo mišką. Jam patiko stebėti girioje – toje medžių, įvairių kitokių augalų karalijoje – gyvenančius žvėris, paukščius. Dažnai matė ir atvykstančių į mišką medžiotojų. Jau tada Romualdas suprato, kad tikras medžiotojas nėra joks gyvūnijos priešas, kaip iki šiol kai kurie žmonės mano, o, atvirkščiai, – draugas ir globotojas. Štai tokiu medžiotoju ir pats svajojo tapti.
Bet svajonę pavyko įgyvendinti tik kur kas vėliau, kai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pagaliau galėjo imtis verslo, įsigijo ir pirmąjį savo miško plotą, kuriuo labai rūpinosi, vis atsodindamas ten, kur apnykęs, pernelyg išretėjęs ar iškirstas. Štai tada ir atsirado galimybė tapti medžiotoju. Tai buvo prieš dešimtį metų.
Gana dažnai dalyvaudamas medžioklėse, Romualdas yra sumedžiojęs įvairių gyvūnų, bet dažniausias laimikis šio krašto giriose – šernas. Tačiau jokių medžioklės trofėjų nekaupia. Šiam medžiotojui daug mieliau matyti po mišką klaidžiojančius gyvus žvėris. Tuo labiau, jog net apskritai gausiomis šernų, briedžių, stirnų populiacijomis garsėjančiuose aplinkiniuose miškuose kai kurių žvėrių aiškiai trūksta.
Vienas iš geidžiamiausių laimikių yra grakštusis greitakojis – dėmėtasis danielius, nes suaugę patinai būna pasipuošę labai įspūdingais ragais, plačiomis pagrindinėmis atšakomis primenančius atitinkamas briedžio puošmenas. Tiesa, Lietuvos miškuose kol kas danielių labai nedaug, taigi per metus jų ir sumedžiojama tik dešimtimis.
O štai R. Pašukonis sumanė pamėginti šių miško gražuolių savame miške specialiai įrengtame maždaug šešių hektarų ploto aptvare išauginti, kad paskui būtų galima paleisti į laisvę, nes tinkamų jiems gyventi vietų – mišrių miškų – Veisiejų urėdijos plotuose yra pakankamai.
Prieš kurį laiką, kai turėjau progą susitikti su R. Pašukoniu, jo dėmėtųjų globotinių aptvare būta aštuoneto.
Beje, praėjus dar kokiam mėnesiui, iš Veisiejų miškų urėdijos ryšių su visuomene specialisto Vytauto Stacevičiaus gavau žinią, jog anksčiau paleista viena patelė su dviem jaunikliais vėl panoro grįžti į aptvarą. Turbūt dėl to, kad žiemą aptvare gyventi geriau – niekada nepritruks maisto. Bet atrodė įdomiausia, jog danielei į aptvarą pavyko įsivesti ne abu savo palikuonis. Vienas iš jų tik atlydėjo motiną ir grįžo atgal, į laisvą miško plotą. Bet, kaip atrodo, tai nėra jokia nelaimė, netgi, tikriausiai, ir gerai. Vadinasi, danieliukas jau įprato gyventi laisvėje. Medžiotojas, išleisdamas danielę su jaunikliais iš aptvaro, kaip tik to siekė. O jei prireiks, žiemą bus pasirūpinta ir ano, svarankiškojo, globotinio gerove.
Tačiau norint deramai rūpintis kad ir dar nedideliu skaičiumi danielių reikia šį tą išmanyti apie jų maitinimosi įpročius bei poreikius. Šieno danieliai nemėgsta. Graužia medžių žievę, krūmus, net rudą išdžiūvusią žolę. Bet net geriausio džiovinto šieno jiems verčiau nesiūlyk. O štai cukriniai runkeliai danieliams – tarsi vaikams saldainiai, juos labai noriai graužia.
Mėgino priveisti fazanų
Beje, ankstesniais metais R. Pašukonis, kai dar neturėjo tokios medžiotojo patirties, kokią yra sukaupęs dabar, buvo sumanęs auginti fazanus, kurių būrį, sakysim, šiltuoju metų laiku paleidus į kokį aplinkinį mišką, galėtum susikviesti pažįstamų medžiotojų ir drauge su jais išbandyti akies taiklumą. Mat medžiojamasis fazanas – tai toks paukštis, kuris labai patogus taikinys net ne itin prityrusiam šauliui: jis kyla į orą anaiptol ne taip staigiai kaip, pavyzdžiui, laukinė antis ir skrenda lėčiau bei žemiau. Be to, iš jo gali išeiti puikus kepsnys… Na, bet R. Pašukoniui – tai anaiptol ne svarbiausia, kur kas svarbiau, kad fazanas – labai gražus paukštis ir galbūt būtų galima paskatinti ir aplinkinius žmones jų savo namų ūkiuose augintis. O dalį paleidus, ar nepavyktų Lietuvoje aklimatizuoti? Juk šiame, pačiame pietiniame Lietuvos pakraštyje, apskritai yra šilčiau, nei kitose mūsų šalies vietose. Tiesa, anksčiau tokių mėginimų būta, bet tai viename, tai kitame šalies kampe paleisti šie lepūs paukščiai gana greitai išnykdavo.
Taigi viena yra pasvajoti, o visai kas kita – savo svajonę įkūnyti.
Bet fazanų augintojui ir be to yra ko bijoti.
„Labai nesisekė… Fazanams reikia gerą gardą padaryti, kad neįlįstų žebenkštis, nes man juos tie maži žvėreliai nuolat išpjaudavo. Vienais metais jau buvo tokie paūgėję, tai per naktį – bene dvidešimt keturis… Paskui jau nė nelaikiau. Netgi buvo prie gardo pririštas medžioklinis šuo – foksterjeras, o vis tiek nepadėjo, žebenkštis įsigavo į vidų. Mat fazanai turi specifinį kvapą, kuris tuos mažuosius plėšrūnus taip masina, kad jie žūtbūt stengiasi prie jų prisikapstyti. Turbūt reikia gardo grindis betonuoti, kad mažieji plėšrūnai neprasikastų, dar pačiu tankiausiu plieniniu tinklu – ir iš apačios, ir iš viršaus uždengti… Jei būtų mažiau šeškų, kiaunių, žebenkščių, gal lengviau sektųsi fazanus išsaugoti. Bet dabar smulkiųjų plėšrūnų padaugėjo ir net pro menką plyšį, kurio žmogus gal nė nepastebės, jie įstengia pralįsti“, – pasakojo medžiotojas.
Tekdavo net šunį vaduoti…
Ankstesniais metais reikėjo žiūrėti, kad kojos neįkištum į kokią brakonieriaus žvėrių take paliktą kilpą, nes jų būdavo priraišiota nemažai.
„Bet dabar kilpų retai randame, gal žmonių karta pasikeitė, taip jau brakonieriauti, kaip anksčiau, nėra linkę, kai baisu buvo į medžioklę šunį vestis, nes paskui jį reikia iš kilpos vaduoti. Gal ir didelio poreikio brakonieriauti dabar nėra. Be to, atsakomybė už tokią nelegalią „veiklą“ gerokai didesnė. Taigi brakonierių mūsų krašte nelabai girdėti“, – tikino R. Pašukonis.
Į medžioklę kartais eina vienas, kartais išsirengia iš bokštelio patykoti šerno. O šiaip medžioja su įvairių medžiotojų būrelių nariais. Beje, mėgsta ančių medžioklę. O šių paukščių dabar atsiranda daugiau, nei buvo ankstesniais metais. Kiškių šiemet taip pat galima pamatyti dažniau, nei pernai.
Tad medžiotojui ir po laukus pavaikščioti – su būreliu vienminčių ar vienam – darosi vis įdomiau.
Vytauto Leščinsko nuotrauka
