Viena kritikė gamtininkų rašymą prilygino geležinkelio maršrutų tvarkaraščiui. Ji sutinka, kad gamtininkai-autoriai apie gamtą lyg ir išmano, tik jiems „… mėginant nerti į literatūrą, filosofijos, beigi politikos vandenis, kuriuose gamtininko žinių nebepakanka, kur reikia analitinio mąstymo, ironijos ir abejonės, atsiranda tam tikro, sakyčiau, neadekvatumo“.
Ar palyginimas gamtininkų-autorių kūrybos su geležinkelio maršrutų tvarkaraščiu yra blogai ar gerai? Gerai, nes autorius dėsto mintis tvarkingai, nesujauktai, nesudarkytai, žino kada reikia pradėti ir kada baigti, nepaskęsta literatūros, filosofijos, politikos vandenyse, nes žino kur yra brasta, neklaidžioja pasiklydęs tarp trijų pušų…
Dabar – apie H. Gudavičiaus knygą „Gamtameldžio sodas“. Kaip mėgsta sakyti rimti žmonės – iš esmės. O ta esmė tokia: be H. Gudavičiaus Dzūkijoje dar yra apie tūkstantį rūšių kūrėjų – rašytojų, poetų, skulptorių, keramikų… Ką čia visus ir išvardinsi – daug. Tik H. Gudavičius, atrodo, į tai nekreipia nė mažiausio dėmesio, neskuba ir rašo sau, kaip sakė rusų poetė O. Fokina: „Manųjų grybų niekas nenurinks…“. Arba – yra knygoje toks pamokantis pasakojimas apie seną pjūklą ir jo galandymą. Nors dabar tų pjūklų, pačių moderniausių, turi beveik kiekvienas, ką čia ir nustebinsi tais pjūklais. H. Gudavičiaus pjūklas yra tik toks vienas ir autorius jį (tikrą, neprigalvotą) vis galanda ir galanda iki paties aštrumo. Kaip ir savo rašymą…
Pirmą kartą skaitydamas Henriko knygą pasiruošiau užsirašyti man patinkančias vietas. Pradėjau skaityti ir užmiršau, kad reikia kai ką pasižymėti popieriaus lape. Antrą kartą skaitant ėmiau užsirašinėti ir susivokiau, jog tai yra beviltiškas užsiėmimas. Juk tada vadinamoji recenzija būtų ne ką plonesnė, negu H. Gudavičiaus knyga.
Koks pirmas įspūdis? Nuolat minimos H. Gudavičiaus perskaitytos ir mėgstamos knygos. Henrikas galėtų apie tas knygas rašyti ir rašyti – vis tiek nenusibostų skaityti. Beveik ir pikta pasidaro. Juk ir aš knygų perskaičiau daugybę, visos dabar atrodo lyg ir ne tos. O Henriko skaitomos – į patį „vidurį. Ir nė vienos nereikalingos. Ir sekasi gi žmogui!
Štai – trumpas vaizdelis apie šienavimą, o galėjo parašyti daugiau. Apie darbą – vos keli sakiniai, apie arklį, apie natūrinį ūkį… Kas čia yra, galvoju, kodėl autorius striukina savo pasakojimus? Žinau, kad Henrikas pats šienauja, pats dirba tuos „natūrinius“ darbus. Šunys, arkliai jam yra saviškiai, o ne svetimi, tad kam čia plėstis, jeigu ir taip viskas aišku. Aiški, skaidri, sakyčiau, gydanti ir sveika yra tokia literatūra tikrai dirbančiam ir tikrai mąstančiam žmogui. Ne iš gero gyvenimo imi jau kažkelintą kartą į rankas M. Katiliškį, V. Šukšiną, V. Astafjevą, S. Zalyginą, nors knygų yra kalnų kalnai, o skaityti nėra ko…
Autorius rašo apie augalą nakvišą ir paukštį kielę, o išeina tikrų tikriausias bestseleris (jei tatai Henrikui yra pagyrimas). Beje, kartais skaitai kokias knygas apie didelius, pasaulinius įvykius (apie tibetus ar amazones), tik gali ir žandikaulį išsinarinti – nuobodu.
„… tuo metu, kai būsiu Škotijos viržynuose, Alpių kalnuose ar Vygrių vienuolyne, nebūsiu čia, prie Nemuno. Negerai, nes nematysiu, ar dar laikosi keistasis grybas žvaigždulis, negirdėsiu, kaip pavasariškai kleketuoja žalioji meleta.“ Tai sako straipsnio autorius Henrikas. Tikra teisybė, ką čia ir bepridursi.
Beje, noriu pridurti, papasakoti, kaip gyvenant Altajuje mus, girininkus, pakvietė miškų pramonės ūkio direktorius ir pasiūlė kelialapį į Japoniją. Veltui, tik imk ir važiuok. Girininkai nuleidę galvas tyli, o prispausti atsikalbinėja:
– O ką aš ten, toje Japonijoje, pamečiau?
Tada direktorius įsispitrija į mane. Pagal jį, aš – žmogus iš Vakarų, toks tikrai važiuos. Aš irgi atsisakiau. Supyko direktorius, nes jis kelialapį iš Valdybos išplėšęs, išreikalavęs, o mes, „dundukai“, neįvertiname tokių pastangų. Žinoma, „dundukas“ būtų pats švelniausias žodis iš direktoriaus įvairaus ir spalvingo žodyno, skirto užsispyrėliams girininkams, kurie nenori važiuoti į Japoniją, apibūdinti.
Tąkart buvo gražus ruduo, prinokę apyniai vyniojosi iki pat aukštų kėnių viršūnių, ir man žūtbūtinai reikėjo aplankyti vieną upelį, kvepiantį juodaisiais serbentais, o kai grįšiu iš tos Japonijos, jau čia bus žiema…
Pasiutęs Henriko mokėjimas rašyti apie žmones. Koks nors alaus gėrėjas ir dviejų litų (ar eurų) kaulytojas greta. Atrodo, ką čia apie tai parašysi, o išeina viskas labai puikiai – čia tau ir literatūra, ir filosofija, ir politika, ir analitinis mąstymas, ironija bei abejonės.
Eugenijos Kuliešienės vienkiemis su dzūkiškų gėlių darželiu, Broniaus Marčinsko gyvenimas, šienaujanti vieniša senutė, per atslenkančią audrą einanti moteris su grybų krepšeliu ir miegančiu vaiku ant rankų – nesitiki, kad visa tai yra iš tikrųjų, kažkas panašu į pasaką, į „prarastą rojų“. Gal tos moterys ir vyrai tyčia „pasendinti“, kad atrodytų tokie senoviški ir įdomūs. Tik žinau, kad H. Gudavičius geriau duotų sau ranką nukirsti (pirštą – tikrai!), bet neišsidirbinėtų literatūriškai – tame yra visas gerumas.
… O štai mūsų krašto senutė, vienmetė anai, dzūkiškajai, senutei. Savivaldybė, žemės ūkio skyriaus kabinetas. Senutė sėdi ir tabaluoja koją užmetusi ant kojos, ausyse kyšo kažkokie laidai, ant kelių – nešiojamasis kompiuteris, tuo pačiu kalbamasi mobiliuoju telefonu. Kitoje rankoje – kavos puodelis. Aš skundžiuosi, kad pražiūrėjau vieną popierių tvarkymo terminą ir nežinau ką dabar daryti. Nors senutės ausyse ir yra tokie kištukai, bei ji išgirsta mano nusiskundimus ir sako:
– Nereikėjo žiopsoti!
Gryną tiesą sako senutė – nereikėjo žiopsoti. Šiuolaikinė senutė žino kaip ir kada nuspausti neskubant nešiojamo kompiuterio „guzikus“, o aš skubėjau šienauti žolę, kad nenustelbtų mažų ąžuoliukų ir liepaičių… Toks gyvenimas: prie kompiuterio – viskas gerai, o man – ne visai.
Kita senutė nuvyko į Suomiją pasiimti grūdų džiovyklos. Ten sąžiningieji suomiai (gal koks nelabasis pakurstė) vieną tokį džiovyklos prietaisiuką pasiliko sau: gal nepastebės? Pastebėjo, ir net sukėlė tokį triukšmą, jog suomiai atsiprašė (kelis sykius), atidavė tą nugvelbtą prietaisą, pridėjo dar kelis kitus bei brangaus tepalo trims metams…
Tad apie kokius darželius su senoviškomis gėlelėmis kalbėti?..
Laikas ir pasiaiškinti. Henrikui. Juk pasiaiškinimus išmokau rašyti dar girininkaudamas, kai revizoriai privalėjo ką nors rasti padarius ne taip, kaip reikia. Ir aiškinkis, ką padarei ne taip, kodėl, kada viskas bus padaryta kokybiškai… Dabar pasiaiškinimą reikia rašyti H. Gudavičiui, mat prieš kurį laiką savo pasakojime „Molio lygumų Robinzonai“ Henriko kūrybą priskyriau „barsukų literatūrai“. Kodėl šitaip parašiau? Ogi – iš „zlasties“! Šimtą, tūkstantį kartų aš norėčiau rašyti apie barsukus ir kitus, kad ir visai smulkius žvėris ar vabalus, bet niekaip neišeina. Visą tą kūrybos malonumą atidedu neapibrėžtam laikui. Gal kada nors ateityje, o dabar apie barsukus ir kitus malonius dalykus neleidžia rašyti mano žemės kaimynas, kuris kas kelinta diena nuodija visa, kas gyva aplinkui, pačiais baisiausiais nuodais. Po to lieka žemė be gyvybės, o bitės, nutūpusios ant apnuodytų žiedų, neberanda kelio į namus. Kaimynas iš kitos pusės zyzia ir sniaukroja, kad esąs pats tikriausias mažažemis, nes turi tik 400 ha ir niekas daugiau jos nebeparduoda. Garsus žemės ūkio kooperatyvas „Šiaurės vilkas“ užvertė žemėmis šaltinį, Tervetės upės pradžią, nes labai trūko prie neaprėpiamų savo valdų to vieno ar dviejų arų žemės. Ūkininkė dejuoja, jog gyvenanti taip blogai, jog blogiau ir būti negali. Ir vėliau išsitaria, jog per žiemą važiavo į Turkiją poilsiauti jau trečią sykį…
… Pilietinio karo metai Rusijoje. Leninas klausosi Bethoveno, o po koncerto sako savo palydai:
– Puikus, nuostabus kūrinys. Po jo taip ir norisi žmonėms galvas glostyti. Ne, negalima žmonėms galvas glostyti, o reikia jiems per galvas, per galvas!..
Skaitant H. Gudavičių taip pat kyla noras žmonėms galvas glostyti. Tačiau… Jeigu tas žmogus pavogė iš namelio dviratį, kirvį, dalgį, nulaužė nuo senų spintelių gal 10-15 g sveriančias rankenėles, tai kur jau čia glostysi žmonėms galvas…
…Iš Henriko knygos rašiausi stulpeliu 13 šunų vardų ir 22 žolių pavadinimus. Dabar jie man atrodo kaip kokie eilėraščiai, kuriuos tarp darbų, per poilsio valandėles vis paskaitinėju.
… Kaip gražiai autorius važiuoja karučiu per kaimą. Karutyje jau yra grybų, medaus, pastarnokų.
„Prie keliuko, vedančio į apleistą Vaikšnoro sodą, vėl reikia sustoti, ten prikrito didelių ananasinių obuolių. Prie Petrauskų sodybos irgi stabteliu – reikia nukulti debesylo sėklas, nes graižai jau visai pajuodę ir juodos sėkliukės tuoj tuoj pradės byrėti. O kai važiuoju pro Valentinavičiaus kiemą, į karutį įkrinta dvi didelės ąžuolo gilės.“
Toks trumpas kelias su karučiu, o kiek daug visko nutinka, kaip ir visoje Henriko kūryboje.
… Norėčiau baigti kokiu įmantriu, gudriu sakiniu, tačiau kažkodėl tik prisimenu Č. Dikensą, kuris rašė, jog nuobodžiai rašantį autorių reikėtų ilgiems metams sodinti į kalėjimą. H. Gudavičiui kalėjimas dėl to tikrai negresia. Ir kokių parų, reikliausiai vertinant, tikrai nėra už ką gauti…
Stefos Grigaliūnienės (Joniškis) nuotrauka
