Paukščiai žinomą ornitologą, gamtos mokslų daktarą Raimondą Leopoldą Idzelį iš visų gyvūnų labiausiai žavėjo nuo vaikystės. Ir apskritai viliojo gamtos grožybės, slėpiniai. Tad kai 1962 m. baigė Pagėgių vidurinę mokyklą, savarankiško gyvenimo kelias, kuriuo reikėjo pasukti, jaunuoliui buvo aiškus. Tai turėjo būti gamtininko kelias. Tad įstojo toliau mokytis į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, kurį baigęs pradėjo dirbti anuometiniame Zoologijos ir parazitologijos institute, vėliau vadintame tiesiog Zoologijos institutu. Dirbo mokslo tiriamąjį darbą ir vėliau, atlikdamas tuometinės Žuvininkystės valdybos užsakymus, pagaliau net septyniolika metų buvo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros docentas.
Paukščius vadino išgalvotais vardais
„Vaikystėje su draugu eidavau į mišką paukščių stebėti, – prisiminė praeitin tolokai pabėgėjusius gyvenimo metus R.L. Idzelis. – Ne kažin kokie dar gudruoliai buvom, paišdykauti mėgdavom. Būdavo, iš „ragatkės“ ir akmenuką į kokį sparnuotį paleidžiam. Bet kur ten pataikysi, nebent pabaidai. Tų paukščių nepažinome, vadinome savaip. Kikiliui, atsimenu, suteikėme geruliuko vardą, nes jis mums atrodė toks jau geras… Apskritai kikilis yra įdomus sparnuotis, iš kitų paukščių išsiskiria tuo, jog ne strikinėja, o žingsniuoja. Taigi nuo tų vaikiškų žaidimų ir prasidėjo mano takelis į gamtininkus. Paskui, – taip pat būdamas dar labai jaunas, – tapau ir medžiotoju – pagal pomėgį, o ne pagal pareigas. Tais laikais buvo tokia mada (kaip atrodo, nepraėjusi nė mūsų dienomis): jai esi koks svarbus asmuo pagal pareigas, na, sakysim, ministras, tai, nepriklausomai nuo amžiaus ir net tikro noro, turi medžioti. Ar žaidi lauko tenisą. Dažnai – ir viena, ir kita… Kai pradėjau rimtai domėtis paukščiais ir kitais gyvūnais, supratau, kad reikia mokytis juos pažinti ne vien tik šiaip stebint, o studijuojant aukštojoje mokykloje.“
Ar esame jų draugai?
Iš nemažo skaičiaus doc. dr. R.L. Idzelio mokslinių bei mokomųjų darbų Vilniaus gyventojams (ir ne tik jiems!) turėtų būti ypač įdomi studija „Vilniaus miesto ornitofauna. Adaptacijos ypatybės“. Mat joje plačiai kalbama apie miesto sąlygomis gyvenančius paukščius, apie jų gebėjimą prisitaikyti prie žmonių ir normaliai jaustis mūsų (t.y. žmonių) artimoje kaimynystėje. Tiesa, R.L. Idzelio mokslinio, tiriamojo darbo akiratis apskritai gerokai platesnis – gamtininkui rūpi taip pat kiti aplinkos apsaugos aspektai, kurie atsiskleidžia ir parašytų knygų pavadinimuose „Poveikio aplinkai vertinimas“ bei „Kraštovaizdžio tvarkymas“.
Tačiau miesto paukščiai dėmesio centre buvo nuolat, tebėra ir dabar. Apie juos R.L. Idzelis turi sukaupęs informacijos, kuri yra konkreti, ne kokia pseudoidealistinė, vienašališka, o realistinė, įvairiapusė. Aišku, kaip ir daugumai žmonių, ornitologui pirmiausia rūpi sąlygos paukščiams gyventi ir daugintis. Pasirodo, jų esama ir dideliame mieste. Mat paukščiai per tam tikrą laiką jiems naujoje aplinkoje geba apsiprasti.
„Laukuose prie varnos neprieisi nė per trisdešimt metrų, o mieste, pavyzdžiui, Vilniuje, ir per porą metrų gali prisiartinti, kartais net iš delno pavyksta varnas ar žvirblius palesinti. Jau nekalbant apie karvelius. Taigi paukščiai prisitaiko prie žmogaus, jei jis yra Žmogus – sparnuočių nenaikina, neskriaudžia, nebaido.
Per paskutinius trisdešimt metų pastebėjau didžiulių pokyčių paukščiams prisitaikant gyventi Vilniuje: miško paukščiai tampa miesto paukščiais, kuriems pastatai – tai dirbtinės uolos. Sakysim, kregždės, iš kurių Lietuvoje paplitusios yra trijų veislių gražuolės: langinė, šelmeninė arba blezdinga, kuri gyvena kaime, ir urvinė, tai štai langinė ar šelmeninė kregždė – neretas paukštis mieste. Lizdus paukščiai sukasi įvairiausiose vietose, net elektros skydinių dėžėse, ant elektros linijų stulpų, balkonuose, pašto dėžutėse, gatvių žibintuose, palangėse, po traktorių variklių gaubtais… Esu radęs lizdą sename mediniame kryžiuje. Kai kurie varniniai lizdų karkasus gaminasi iš plonos varinės ar aliumininės vielos, kurią įstengia išsilankstyti taip, kaip jiems reikia. Taigi paukščiai, kaip ir daugelis kitų gyvūnų, įsikuria ten, kur gali aptikti maisto, kur randa nakvynę. O tokių sąlygų esama ir dideliame mieste. Žmonių jie pernelyg nesibaido“, – pastebi ornitologas.
Kai sprendžiama pagal save…
Kalbėdamas apie žmonių daromus nepatogumus gyvūnams, R.L. Idzelis paminėjo ir paukščiams išduodamus pasus – jų žiedavimą. Paukštis kol pripranta, žieduotą koją velka, lyg tai būtų kažkokia našta, o plėšrieji netgi stengiasi žiedą nusimesti. Taigi daromi žiedai ir su „užraktais“ – specialiais užlenkimais. Beje, ilgiausiai gyvūnai išgyvena zoologijos sode, nes laisvėje slypi labai daug pavojų. Štai laukinė žąsis nelaisvėje išgyvena net iki dvidešimt šešerių metų.
Lietuvos paukščiai daugiausia žiemoja Vakarų Europoje – Belgijoje, Olandijoje, o į Afriką skrenda tik kai kurie, kurie arčiau negali rasti maisto, tie, kurie minta vabzdžiais, nes žiemą ir kituose artimuose kraštuose vabzdžių nebūna. Toliausiai skrenda ir vėliausiai parskrenda kregždės, čiurliai. Taip pat gandrai, kuriems maisto reikia daug, o pakankamai jo randa tik ten, kur tikrai šilta.
Ar paukščiai gali išpranašauti, kokia bus žiema ar vasara? Ne, nebent tik poros dienų tikslumu gali „atspėti“ orą. Tačiau pagal tai, kai kas mano, kad jie turi ypatingų gebėjimų, vos ne galių protauti. Bet tai netiesa. Tokie pasakojimai atėję iš senų laikų, atsiradę tiesiog dėl žinių stokos.
Be to, nėra tiesa ir tai, kad paukščiai labai gerai žino maršrutą, kur reikia skristi. Deja, tikslaus krypties „prietaiso“ irgi neturi, todėl tiek daug jų atsitrenkia į elektros, telefono laidus ar kitas kliūtis ir susižaloja, žūsta. O savo buvusias gyvenamąsias vietas atranda, nes būna įsiminę vietovės „žemėlapį“. Nežino tiksliai ir kada reikia parskristi. Pasitaiko, kad parskridus iškrinta sniego, prasideda pūgos ir daug jų dėl to žūsta. Kartais, kai oras staiga atšąla, net skrenda atgal į šiltesnes vietas.
Dažnai žmogus apie gyvūnų gebėjimus sprendžia pagal save, priskiria paukščiams tokių savybių, kurių jie neturi. Toks gamtos sužmoginimas – antropomorfizmas – yra gana populiarus ir mūsų laikais.
Vytauto LEŠČINSKO nuotrauka
