Sulaukęs antrosios savo amžiaus aštuoniukės, kurią priėmiau kaip viešnią, kažkaip netyčia mintimis nuklydau į vaikystę, į vieną vakarą, kuris neapsinešė užmaršties dulkėmis, gerai prisimenu, tartum po to būtų išaušusi tik viena aušra. Praūžus nuožmiam karui, po pavasarinio atgimusios gamtos pokylio, lydimo žydinčių pievų kvapų, užbaigęs kaimo pradinukę, kuri už kilometro nuo mūsų atkampios vietovės namų, neskubančiai saulei leidžiantis už pušyno, artėjant žiogų cirpimo darbymečiui, nors būdamas su giedria nuotaika, susimąsčiau dėl savo ateities.
Tądien po pietų, iš debesėlio ant stogų supapsėjus dideliems, sunkiems lietaus lašams, atslinko netikėtas gausus lietus su kreivais, raudonais žaibų siūlais. Nuo jų raibo akys, tačiau nemeluotai nešantis džiaugsmą, švelnią dovaną žemei ir viskam, kas gyva. Kai riaumojančio debesies juodumas nugulė į šiaurę, saulės spinduliai nuauksino aplinką, atsivėrė vasarvidžio dangus, didžiulė, visomis spalvomis šviečianti vaivorykštė apvainikavo Ažvinčių dunksančios girios pakraštį, iš Baluošo ežero „pylė vandenį“ į Gervėčių raisto akivarus, „girdė“ spanguolynus. Žvilgsniu nulydėjau į patvartės beržo uoksą atskridusią žaliavarnę. Drugeliai ore vėl brūkčiojo spalvingus zigzagus, pašėliškai dūko akrobatiškais kampais. Paukščių choras skambėjo vis kitais balsais ir atrodė, lyg būtų prasidėjusi nesibaigianti didelė šventė.
Prisirpus saulėlydžiui, smelkiantis palšai sutemai, tarp medžių degant ugninei pašvaistei, mama pamelžė Dvyląją. Pasrėbėme pieniškos miltinių kukulaičių sriubos – zacirkos. Tėvai po nelengvų darbų ir ištisą dieną žaidę broliukai nuėjo miegoti.
Tą birželio pabaigos vakarą, tokį ramų ir išbaigtą, aš nepastebėtas, įsispyręs į kamašiokus, iškiūtinau laukan. Padangėje mekendamas skraidė naktibalda perkūno oželis, toli suamsėjo šuniokas. Prisėdau ant naujo, sakais kvepiančio suolo, su meile tėvo padaryto, paguldyto ant dviejų kaladžių. Aplinkai grimztant į tirštėjančią prieblandą, artėjo gili bekraštė, sklidina kažkokio laukimo, kelianti nerimastingą ilgesį, naktis, kurią lydėjo amžiną giesmę zyziantys, įžūliai ieškantys kur įsisiurbti, uodai. Virš galvos, lango rėme darbavosi grizas (kinivarpa). Kvapniais žolynais alsavo žemė, gaiva sklido į plaučius. Jautėsi, jog už dienos kitos išauš skaistus šienapjūtės rytas, uždainuos dalgiai, jų rankenas plaus delnų prakaitas. Užaugusi medumi kvepianti žolė, pasipuošusi katilėliais, vėdrynais, veronikomis, kvepianti, viliojanti, laukuose guls pradalgiuose, tarsi patiestos drobės, saulėje blykčios grėblių kotai. Tik ar pasigirs, kaip būdavo, šienpjovių skardi daina „Pamilo dobilas raudonas laukų baltą ramunę“? Kaime jaunimas tarsi užmiršo linksmintis, dainas pakeitė kalbos apie išlikimą, suėjimuose po gegužinių poterių ir giesmių šposų ir juoko neliko. Galvon lindo mintys, kada žmonės vėl galės džiaugtis kiekviena nauja diena.
Ilgai stebėjau, akimis glosčiau tamsėjančią žemę, beribį, giedrą, lyg nupraustą, dangų, palengva ryškėjančias žvaigždes, jų rašmenyse ieškojau savosios žvaigždės. Šliaužiant tamsai, blanko aukštas, pajuodęs klojimo želmuo, su vos įžiūrimu lekiu, panašus į kažkokį paukštį, šulinys kiemo vidury, stori tvarto sienojai, vištidės langas su iškritusia stiklo šuke. Prisiminiau tėvo pasakojimą, kaip prie Smetonos jis už tos vištidės projektą gavo premiją – paršavedę, kuri atvedė daug paršelių.
Sruvenantis šiltas, žemę džiovinantis, marškinius plevenantis vėjelis derino širdies stygas. Viena suskambėjo: svarbiausia, kad manęs niekada neslėgtų vienatvė, nelikčiau kaip pakelės stagaras. Stojus didžiai tylai, kurioje jautėsi tik lengvas lapų šlamėjimas, galvoje kilo įvairiausi gamtos paslaptingumo klausimai be atsakymų. Pavymui darėsi tamsu, nors į akį durk.
Į širdį plūstelėjo džiaugsmo banga, mat gaudant nakties garsus, pabudo svajonė – galvojau, jog bus puiku, kai užaugsiu atsivers pasaulio durys, sutiksiu tūkstančius laimingų šypsenų. Pagautas kelionių nerimo, rezgiau planus nuvažiuoti ten, kur užsimanysiu – Vilnių, Kauną, saulėje paskendusį pajūrį, keliausiu palei Šventąją, Maironio apdainuotą Nemuną, Šešupę, kopsiu ant Taurapilio piliakalnio, o gal laiko upė, karšti ilgesio vėjai, jaunystės šėla nuneš į nepažįstamus kraštus, toli į kalnus, kur virš galvos skardžiai ir akmenys, o gal prieš akis plytės dykuma. Knietėjo sužinoti, kas ten toli toli, kur saulė ryte pirmutinį, o vakare paskutinį spindulį siunčia. Šios mintys kaitino vaizduotę, rodė jai naujus horizontus. Žinoma, aš dirbsiu, iškasiu tūkstančius šulinių, kad neliktų nė vieno ištroškusio. Ar bus atvertos durys mano ketinimams, nenorėjau, kad jie dingtų, kaip neskaityti laiškai. Širdyje buvo gera, kaip per Velykas. Staiga krūptelėjau, ar savo svajonėmis neskraidau padebesiais.
Iš už miško ištryško didelė raudona pilnatis, nutįso šešėliai. Kažkiek susirūpinęs, bet patenkintas sėdėjau, akis ganiau žvelgdamas į tolį, atsidaviau nuostabiam ramybės ir svajų jausmui. Ganyklos baloje sušvytavo blizgantys ratilai, ten geraširdiškai sukvarkė varlė, jai atsiliepė kita, tylėjusi balokšnyje ties pirtimi.
Kai mėnulį pridengė lyg iškedentas vilnų kuodelis baltas debesėlis, drebantis šešėlis nubėgo lauku, pasijutau lyg siūbuojančiame laive. Virpėdamos žvaigždės, regis, bėgo žemyn, tik Grigo Ratai, kaip kokie karoliai, laikėsi tvirtai, lyg į skrandą gerai įsiūtos sagos. Paslėpęs veidą delnuose, klausiausi šventiško dangaus kūnų skambesio, tarsi atsako į galvoje iškilusias mintis. Sutviskusios mėnesienos tolumą vėl siekė žvilgsnis į šaltekšnius ir žilvičių kirbynę, pavasariais pasipuošiančią geltonomis purienomis ir aksominėmis viksvų buoželėmis. Ant kalvelės dūlavo plačiašakis pušynėlis, matėsi to guoto laužta linija. Jo papėdėje, liesoje žemėje, kur per kastuvo gylį vertėsi geltonas smėlis, kiek pamenu, tėvai sėjo grikius, karčiuosius lubinus, atuoračius (vasarinius rugius). Jų menką derlių lydėjo asiūkliai. Subraižytomis blauzdomis, apibrozdintais keliais lakstydamas rugienose, miežienose rinkdavau išsibarsčiusias varpas.
Vidury dirvų, ties vienišu jaunu šermukšniu, prie akmenų krūsnies, apsireiškė griežlė, pro patvartės ąžuolą, kaip pamėklė, šmėstelėjo nakties triūsėjas lėlis, vadinamas naktinyčia, gurbe suprunkštė Širmis. Įdėmiai įsiklausęs, girdėjau bičių ūžesį varšuviniuose aviliuose. Palengva smigau į tamsią tylą, mintys tolo į nakties jūrą…
Iš klojimo atbėgo katė Rainė. Stryktelėjusi ant kelių pasirąžė, didelėmis, įsimylėjusiomis akimis žiūrėdama, glaustėsi, tyliai miauktelėjo, atrodė, šypsnį man padovanojo. Palaižyta kojele šmėstelėjo per savo ausį. Galvon toptelėjo – kuriame krašte mano būsimoji bendrakeleivė, kuri paduos patikimą ranką, su ja visas užmačias vykdysiu? Ech, svajone… Pasąmonėje, kažkur toli girdėjau valingą, tikrą, didelį gyvenimo šauksmą, dangus saugojo mano paslaptis. Palengva jutau kaip įsivyrauja šventa vidurnakčio tyluma, kurią iš laukų ir pamiškių išstums vaiskus rytas, nešantis naujus rūpesčius.
Tą naktį vyrai iš miško neatėjo. Anos vakarienės metu per verandos langą stebėjau kelelį, vedantį į vieškelį, jaučiausi lyg stovėčiau prie užtaisyto pabūklo. Mačiau, kaip apsilankiusiems nelengva nardyti toj kunkuliuojančioj, drumstoj, nusiraminimo beieškančios kantrybės ir beįsižiebiančių vilčių verdenėj. Galvoje tebeskambėjo išeinančių į nežinią prislopinta daina: „Išmainiau aš laukus tėvynės ant tamsaus miško neramaus…“ Slogius dainos žodžius lydėjo prisiminimas apie ko ne kasdien apsilankančius, niežais apsikrėtusius ubagus, laikmetį, kai slinko keistas, neramus, pilnas baimės pasaulis, kai galėjai būti barbarų išgąsdintas, priluptas, išvarytas, pagaliau išvežtas už Uralo į pragarišką „stebuklų“ šalį, kur įšalę guli tiek žmonių, kiek tūkstančius kilometrų nutiesto Trans-sibiro geležinkelio pabėgių. Liūdnų minčių vedamas, kietai sučiaupęs lūpas, prigludau prie ąžuoliuko, kuris girdėjo mano širdies plakimą, savo sidabriniu varpeliu seikėjo man žemėje buvimo laiką, galbūt, tolimą kelią ar gerą gimtinės palinkėjimą. Galvon toptelėjo, kad vasaros naktis trumpa kaip zuikio uodega, pradės tirpti žvaigždės, greit prašvis saulėtekio malda, rūkų glamonės. Apžvelgęs pastatų šešėlius, jų žaismą ąžuoliuko šakose, per mėnesienos užlietą kiemą, užgimstant rasai ir ėmus raizgytis miglų voratinkliams, sugrįžau į pirkią. Nukritusiam į guolį svajonės ir jausmai susiplakė, susiraizgė. Suspaudęs galvą rankomis lyg spąstais, jutau, jog mūsų troba jauki, didelė, šilta, pilna gyvų, vienas kitą mylinčių žmonių ir daiktų. Atskubėjo miegas, leipumas lipdė blakstienas, pasijutau laimingas ir atsijungiau, negirdėjau, kai paryčiais plyšojo gaidys.
Rytas… Išaušo naujas, vaiskus, galbūt gerą viltį nešantis rytas. Nuvaikęs miegus supratau – tėvas pakluonėje plaka dalgį. Atsikėlęs mačiau mamą, susirūpinusiu veidu ruošiančią duonkepiame pečiuje džiovinti sukorius (džiūvėsėlius)…
… Prabėgo nemažai metų ne tėviškėje. Vartau to laikmečio paveikslų knygą, jos sidabrines pasakas. Daug kartų širdis vasnojo vilties vizijomis. Gerai, kad gyvenimo šokis nepaliko manęs vienišo, pakeleivingą parodė, atvėrė duris į šventovę – šeimą, kuri gyvavo be painiavos. Ačiū žmonai Birutei. Gegutė mudviem, kaip sakoma, jeigu nuskils, tai už poros metų deimantinę sukaktį kukuos. Užgyvenom būstą naujoje vietoje, gimė vaikai. Kaip paukščiams plasnojant metams mainėsi darbai.
Per pušynais nusagstytą Aukštaitijos nacionalinio parko smiltingą žemę, žvirgžduotą daubų ir kalvelių karalystę, pro berželių, alksnių guotus, žydinčių lubinų kuokšteliais paįvairintas pakeles, su šeima važinėjau į savo vaikystės lizdą. Tėvų meilė, jų šviesa, rūpinimasis sūnumis buvo svarbūs kaip duona. Prieraišumas gimtajam kampeliui manyje įnirtingai smelkėsi, negeso. Per Naujuosius metus, kai tėvui sukako aštuoniasdešimt, jis sėdėdamas už šventinio stalo, ilsindamas nuo darbų sugrubusias, prie krūtinės sunertas rankas, atidžiai akimis stabtelėjęs ties kiekvienu, pasakė žodžius, tapusius šio rašinio pavadinimu. Taip jam ir mamai atrodė gyvenimas, prabėgęs be išeiginių ir atostogų, vaikų ateities vardan. Neatmenu jų, ilgai sėdinčių, nieko neveikiančių.
Po visų tarnysčių, išėjęs į pensiją, vėl ir vėl sugrįžtu į gimtąją žemę, į gimtą namų tylą. Kaip geras bičiulis pasitinka namų slenkstis. Pirkioje į akis smelkiasi balzgana, susimaišiusi su oro drėgnumu, šviesa, priverčia prisimerkti. Patraukus langų nertines užuolaidas, apraibusios akys plačiai atsiveria. Regiu pusės amžiaus tėvų nuotraukas, skeptrus, netrumpą jų gyvenimą bylojančias jubiliejines juostas, savo ir brolių vinjetes, nuo darbastalio ant grindų nukritusias, kinivarpų išgraužtas dulkių dėmes. Sunku išsitekti savame kailyje. Nubraukiu per skruostus nuriedėjusius džiaugsmo lašus. Ar seniai čia už stalo, apsėsto artimų žmonių, sėdėdami dalinomės žodžiais ir tyla, klausėmės tėvo pasakojimų apie tarpukario Lietuvą, išsikėlimo į kalioniją (viensėdį), jaunatvės nutikimus, ateities vizijas. Bulvių košės kupetoje šaukštais darydavom tunelius, mes vaikai, kupini neišsakyto gerumo, įdėmiai jo klausydami, kaip žąsinai, malšinome alkį. Dabar jau sunku ir beatspėti, kas po ko įvyko, kas ir kaip į didįjį pasaulį išklydo, ratų išgraužtais keliukais išskrido likimo vingiais. Gyvenimas statė tiltus, kuriais visiems reikėjo praeiti.
Vėl sėdžiu toje pačioje vietoje, jau ant gerokai patrūnijusio suolo, tarsi apgirtęs stebiu dangaus mėlynę, jaučiu, kaip tada man išvykstant akys tebesekė ant jo sėdėjusius, mus išlydinčius. Ne taip paprasta išsiskirti su gimtaisiais namais, kur praleidau vaikystę ir paauglystę, kur patyriau daug džiaugsmo ir rūpesčių, kur verkta ir juoktasi. Stebiu, dyvijuosi: niekas taip aiškiai neprimena, jog greit bėga laikas, kaip kiaulpienių žydėjimas. Tik nutirpo sniegas, ant juodos žemės pražydo geltonos saulutės, pavirtusios pūkais, jau vilnija per dirvoną. Prieš akis plyti ganyklos ajerynas, tolėliau šio laikmečio nei artas, nei sėtas laukas su tuo pačiu, jau dideliu šermukšniu prie akmenų krūsnies. Jis primena vaikystėje matytus pūpsančiais dideliais ir mažais rieduliais nusėtą plotą, kurį sutvarkius, tėvai augino bulves, javus, daržoves. Kas gali atstoti šitų laukų reginį, spalvą, kvapą. Per laiko nuotolius žvelgdamas galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų tėvai gyvenimo luoto nepaleido pavėjui, nepaliko žemės kampelio žalčių pamiškėje, neišvažiavo į nežinią, kad žinau naminės duonos skonį. Žmonės, neabejingi praeiti pro vaiką, medį, gyvulį, sąsparą jų nepaglostę, niekur negali išsidanginti. Tėvai surasdavo išeitį iš keblių situacijų, širdžių nedraskė praturtėjimo pagunda, žinojo, jog žemiški turtai nepadės plačiau atverti dangaus vartų. Svarbiausia, sakė jie, pasitikėti savimi.
Sėdint ant kerpėmis apželiančio suolo, prisiminimų gūžtoje išnyra minčių blyksniai. Apmąstydamas man duotą laiką, pasidžiaugiu, dėkoju likimui, kad gimiau lauktas, buvau sveikas, nelikau vienas, gyvenimo nepaleidau vėjais, neteko galinėtis su vėjo malūnais. Norisi stipriai stipriai suspausti saujoje vaikystės pasaulį beieškant vietos po saule. Nešančios laiko upės vingiuose įvykdžiau kažkiek jaunystės pažadų. Praeities džiunglėse vis giliau mano veidą vagojo laiko plūgas, riedėjau kažkur skubančiame pasaulyje, net galva apšerkšnijo. Sakoma, prieš vėją nepapūsi. Pažinojau nemažai asmenybių, nekurie tapo sielos bičiuliai, jiems, anot poeto Antano Miškinio, buvo vietos kepurei pasikabinti. Jaukioje šeimos aplinkoje jaučiausi laimingas, nors gyvenimas nebuvo vienodas, kaip sieninio laikrodžio tiksėjimas, prašvilpė kaip nežabotas žirgas. Pasitikėjimas šalia ėjusiais buvo gera atrama darbuose ir atokvėpio valandomis. Man neduoda ramybės mintis, baru save už tai, kad nesinešiojau užrašų knygutės ir rašiklio, nepasižymėjau įvykių, žmonių likimų – išėjusių nebūtin nepaklausi. Juk buvau šalia žmonių, turinčių tiek išminties ir atminties, kad jų žodžiai būtų lyg staltiesės, sulankstytos vario paukščiais nusagstytoje skrynioje. Negaliu atiduoti skolos savo krašto kampeliui, kur gamta suteikė žmogui ir žvirbliui saugumą ir sotį. Daug man duota, už ką atsakyti privalau: tekėjo gilios žinojimo upės, slypėjo išminties ežerai. Daug įvykių apžėlė užmaršties veja. Praeities nesusigrąžinsi.
… Tėviškės žemė persiėmusi žolynų kvapais. Vakaruose dar negęsta žalsvai geltonos žaros. Negęsta ir gamtos tykus bruzdėjimas, kurį ne ausimis girdi, o širdimi. Kužda paukšteliai, vabzdžiai, rodos, net žolynai kužda savo nesiliaujančią gyvenimo pasaką. Tas laukas, pieva, kelelis į vieškelį buvo mano dažnų minčių esmė, prisirišimo objektas. Pasigendu tik žaliavarnių, perėjusių beržo ties tvartu uokse, tupėjusių ant elektros laidų, gąsdinusių mažuosius paukštelius. Matau – klesti šermukšnis, rubinais švyti, krauju varvančias kekes svarena, imk, ragauk, viliojančiai gražu. O ąžuolas savo šaka lyg pirštais glosto tvarto stogą.
Brendant per prabėgusius gyvenimo metus, iš atminties kerčių išnyra įspūdingiausi įvykiai. Visko neišsakysi, tačiau juos skiriu karui, kurio duobės iki šiol neužlygintos, tiems, kurie ne aukso, o kraujo raidėmis rašė savo istoriją, susuktų likimų gūdžiam, niūraus tylėjimo pokariui, kai varganai slinko, lyg vietoj stovėjo šalti, alkani metai. Gi, žmonių manifestacijos Tėvynės laisvei pasiekti, virtusios stebuklu, kur su šeima teko dalyvauti, su niekuo nepalyginamos. Viskas, kas buvo tikra, niekada neužsimiršta, palieka gilius pėdsakus. Po įvykių ir įspūdžių, kuriuos iki šiol savyje tebenešioju, tariu „Vairo“ dainos posmu: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai…“
