Pasikalbėjimų su vienu ar kitu asmeniu žurnalistai imasi, kai kas nors nutinka svarbaus. Asmeniui ar jo vadovaujamai įmonei. Tačiau sumaniau pakalbinti Antaną Marcinonį, kaipo geologų bendruomenės senbuvį, šioje srityje dirbantį jau trečiąjį dešimtmetį. Beje, ir UAB „Grota“ žinoma Lietuvoje ne vien specialistų gretose, o ir visuomenėje. Bent toje jos dalyje, kuri tikrai nėra abejinga gamtinės aplinkos bei požeminių vandenų būklei, giluminio grunto valymui.
Kalbantis su garbiu geologu savaime užsimeni ir apie geologo statusą, jo raidą mūsų visuomenėje. Aktualu – ir jaunieji geologai, tokie būreliai mokyklose. Juk iš jų į vienokias ar kitokias aukštąsias mokyklas pasuka buvę moksleiviai, iš kurių kai kas renkasi ir geologo specialybę. Renkasi jau žinodami mokyklos suole kuo bus, o ne vien stodami bet kur. Beje, stojantis bet kur, kažin ar patektų vėliau ir į „Grotą“, kur, kaip žinau, specialistai itin atsirenkami.
Žodžiu, užsukau į Antano Marcinonio kabinetą pakalbėti viena tema: geologas – ar tai skamba išdidžiai (beje, Antanas Marcinonis puikiai žino ir kaip, kokiais būdais net Gedimino kalnui pagelbėti)?
Pradėkime kalbą nuo mokyklų. Ar jose (dar kai kuriose) esančią jaunųjų geologų ugnelę reikėtų labiau pakurstyti, ar viskas turi likti po senovei – daryti taip, ko pageidauja pedagogai ir jų ugdomi vaikai?
Manyčiau, jog kai kurioms specialybėms didesnio pašaukimo ir nereikia, tačiau neitin įsivaizduoju geologo be vadinamojo pašaukimo, be didžiojo noro būti geologu. Juk ta veikla yra specifinė.
Su kokiu įvaizdžiu geologijos link suko Jūsų karta?
Sakyčiau, buvome vadinamieji rūstieji romantikai, einantys geologo specialybės link ir tai siejantys su kalnais, srūvančiomis didžiosiomis upėmis, taigomis, atskeliamuoju plaktuku ir kuprine savitų uolienų pavyzdžiams… Ta rūsčioji romantika kai ką nuo geologų ir „išbaidė“, kai ką dar labiau susaistė…
Nūnai Lietuvoje geologija, manyčiau, yra kiek kitokia. Pagrindine geologijos atšaka Lietuvoje vadinčiau hidrogeologija (kur sietina su fizika, chemija ir kitais mokslais). Tai aktualu vien todėl, jog kone visoje Lietuvoje gėrimui vartojamas požeminis vanduo.
Dabartiniam geologui Lietuvoje taipogi svarbu yra pažinti gamtą. Tad ir mokyklose svarbu įgyjamos žinios apie gamtą. Tada jau žmogus pats rinksis ką studijuoti, kuriuos būrelius lankyti. Kita vertus, jaunas žmogus turi galvoti ir apie tai, kaip jis išgyvens mokslus baigęs…
Ar dabartinėje Lietuvoje tarp geologų nesakoma, jog „į mūšį eina vieni seniai“, nes jauniems vietos kaip ir nebelieka…
Taip tikrai nėra. Susikūrus šalyje geologijos įmonių asociacijai, apie tai tikrai daug buvo ir yra diskutuojama, analizuojama. Pamenu, ir pats ėmiausi apklausos (prieš 15 ir prieš 5 metus), siekiant išsiaiškinti: kiek Lietuvoje esama jaunų geologų, kiek baigė, kiek ir kokiose sferose dirba, kiek išvyko svetur ir pan. Paaiškėjo kiek Lietuvoje reikia kasmet naujų specialistų geologinių paslaugų sferoje (kalbu apie privačią, t.y. gamybinę sferą, ir apie valdiškas tarnybas). Kasmet reikia apie 5-6, baigusių aukštąsias mokyklas, t.y. Vilniaus universitetą, kur ir ruošiami geologai. Nedaug. Tokia yra paklausa. Kol kas baigia daugiau, tačiau eina dirbti ir į kitas sferas. Tad į pirmą kursą galima priimti apie 15, nes kai kas „nusisijoja“ dar mokantis. Puiku, kai į gamybą ateina jau turintys magistro laipsnį, nes tada darbui būna labiausiai motyvuoti.
O bakalaurai?..
Manyčiau, jog bakalaurai geologijos sferoje tikrai mažiau vertinami nei magistrai. Studijos magistro laipsniui gauti, sakyčiau, suteikia kur kas daugiau savarankiškumo, ženklesnės analitinės veiklos patirties. Tarkime, „Grotoje“ po atliktų geologinių ar kitokių tyrimų visus duomenis reikia aprašyti, detaliai vertinti, analizuoti, sisteminti.
Kita vertus, pasakoma ir taip: tik ekonominiu požiūriu stiprios bendrovės gali išlaikyti, turėti solidžius specialistus… Gal „Grotai“(didžiausiai geologinei bendrovei – pagal aukštosios kvalifikacijos darbuotojų būrį) jaunų specialistų nė nereikia – yra stiprus kolektyvas, kuriame darbuotojai jau koks dešimtmetis kaip ir nesikeičia? Niekas neišeina, niekas neateina?
Esu kritiškas, reiklus savo žmonėms. Tad galiu pasidžiaugti, jog dirba taipogi sau reiklūs, aukščiausios kategorijos specialistai. Iš kokios darbo biržos į „Grotą“ neateina. Aš pats kiek dėstau Vilniaus universitete, tad ten jau matau perspektyviuosius. Beje, turiu pasakyti, jog geologų bendruomenėje vadinamųjų zyliojančiųjų (perbėgančių iš vienos firmos į kitą) kaip ir nėra. „Grotoje“ ugdomės tiesiog savus specialistus – turime vien aukštos kvalifikacijos geologų apie 20, neminint kitų darbuotojų (iš viso dirba 30-40). Antrojoje pagal dydį privačioje geologinėje (inžinerine geologija užsiimantis „Kelprojektas“) firmoje dirba apie 12 geologų. O „Grotoje“ du jauni geologai pradėjo veiklą prieš penketą metų; kiti dirba jau kur kas ilgiau – 10-15 metų.
Geologų bendruomenėje esama nemažai ir tokių, kurie atstovauja vykdančiosios valdžios sluoksniams. Juose specialistai lyg ir sparčiau keičiasi. Kai ką tai ir neramina…
Tokia ta mūsų visuomenė – vieni dirba, o kitiems rūpi tai, kaip dirbama… Reguliuoja… Gal viskas ir savo vietose, juk jei nebūtų reguliuojančiųjų, gal ir anarchijos sulauktume. Gyvenome tuo laikotarpiu, kai sovietinio periodo (ir to meto įstatymų) atsisakėme, kūrėme naują. Ir kuriame iki šiolei.
Tačiau ir laisvojoje rinkoje reguliavimas būtinas. Kitaip – iškreiptų veidrodžių karalystė, valstybė. Tačiau reguliavimas turi būti išmintingas, profesionalus. Kitaip tariant, valdžioje esantys turi išmanyti gamybą net geriau, nei joje esantys. Tačiau ar labai daug turime faktų, kai valdžioje yra buvę pažangus, daug pasiekę gamybininkai?.. Štai čia ir prasideda keliai su kliūtimis…
Tad moto, jog rinka yra visa ko reguliuotoja, yra netikęs?..
… netikęs. Taip galime pasakyti ir dėl to, jog reguliuojančiose struktūrose uždarbiai yra kur kas menkesni nei versle.
Toks procesas – ne vien Lietuvoje. Štai Skandinavijos šalyse siekiama, kad į valdžią (verslo kontrolės institucijas) ateitų iš gamybos, verslo, t.y. geriausiai viską išmanantys. To reikia siekti nenutrūkstamai, nesidairant kokia partija laimės (ar pralaimės) rinkimus. Dabar susiduriame su situacija: žmogus žino, jog yra reguliuotojas, tačiau kaip reguliuos?…
Gal tik arogancijai paliepus…
Taip kai kada ir atsitinka, kai džiaugiamės, jog į valdžios struktūras, reguliuojančias vienokias ar kitokias sferas, ateina asmenybės. Tačiau joms reikia ir savosios veiklos žinių, profesionalumo.
Kaip dabar neprisiminsiu tokio epizodo. Einu Vilniuje pro Vyriausybės rūmus, sėdi priešais juos skvere ant suolelio Jonas Satkūnas (Lietuvos geologijos tarnybos direktorius) ir vis žvilgčioja į laikrodį. Klausiu, ko toksai susirūpinęs? Išgirstu atsakymą, jog laukiąs priėmimo Vyriausybėje, ant kilimėlio, kada bus klausiama: laikas konsoliduotis, gal laikas ir Lietuvos geologijos tarnybą naikinti?..
Tada ir pagalvoji: kaip dirbti ir žmonėms, esantiems valdžioje, kaip tiems padoriesiems urėdams, kai virš tavo galvos ne kokia mėnulio pilnatis, o reformų, kaipo politikų žaidimų, kirvis bekabąs?.. Tatai, esą, yra varomoji mūsų visuomenės jėga, kurios „Grotoje“ lyg ir nėra?
Tikrai nepavydžiu ir, tarkime, aplinkos ministrui, nes, kaip susivokiame, tasai kirvis kabo ir ties jo galva. Juk tik kviestinio vaidmenyje yra… Tada ir susiduriame su skubotumo faktoriumi – viskas daroma paskubomis, tarsi bėgant. Amžinoji sumaištis… Ar to mums tikrai reikia?.. Reikia sistemos, to, kas yra tose pačiose JAV.
Kita vertus, gal ateis laikas, kai žmonės bus geriau atrenkami, kad būtų savosios sferos šeimininkai, ne diktatoriai… Nepaniekinant ir anksčiau buvusiųjų, dirbusių, kūrusių, kai ko realiai pasiekusių… Blogiausia, jog atėjusiems vis vaidenasi: viską reikia daryti kitaip, o ne žengti žingsnis po žingsnio į priekį.
Štai stebiu situaciją su tuo pačiu Gedimino kalnu. Kviečiami specialistai (pagarba ir jiems) iš Lenkijos, kai specialistai iš Lietuvos viską puikiausiai žino. Po to skelbiama nepaprastoji padėtis, mat kitaip monetų iš didžiųjų valstybinių puodynių nesą kaip iškrapštyti… Kartais esame mulkiai, nevėkšlos ir protelio elgetos su tais savo viešaisiais pirkimai?..
Specialistai iš Lenkijos pateikė tas pačias išvadas, kaip ir specialistai iš Lietuvos. Tad lyg buvo pareikštas (ne)pasitikėjimas savaisiais geologais. Gedimino kalne vanduo – ardantis faktorius (kitos problemos – tik lydinčios, neesminės), kurį reikia šalinti, izoliuoti. Paprasta ir aišku… Jei specialistai iš Lenkijos būtų savo išvadose teigę kitaip, nei Lietuvos geologai, suvokčiau tik vieną dalyką – iš Lenkijos atvažiavo ne profesionalai.
Kita vertus, procesai, kurie visuomenės nerezonuoja, joje yra užmirštami. Vadinasi, kažkas yra blogai ir su informacijos sklaida mūsų šalyje.
Tarkime, prie kokios didesnės vandenvietės, kur mums reikėtų stebėti ar nėra sklindančios taršos, atsisakoma stebėsenos vien todėl, jog taršos plitimo keletą metų nebuvo. Kai stebėsena nutraukiame (nefinansuojant), tada paaiškėja, jog vandenvietė užteršta, o mes negalėjome laiku pranešti apie pavojus, nes stebėsenos jau nebevykdėme.
Kaip rusai sako: „Kol perkūnas netrenkia, mužikas nė nesižegnoja“…
O lietuviai sako: kol vandenvietė neužteršta, geologų stebėsenai skirtieji darbai nė nereikalingi…
Juk panašiai atsitiko ir dėl Gedimino kalno. Prieš dešimtį metų buvo atsisakyta visų mokslininkų ir praktikų atliekamų stebėjimų… Paskui pastebi jau tik riedantį į pakalnę nestabdomą vežimą.
Gal ir nevykęs būtų toks pasiteiravimas: kas „Grotai“ labiausiai trukdo dirbti, o kas gal net ir padeda (bent jau netrukdo)?..
Čia jau reikia kiek patylėti, susimąstyti… Gyvename laisvosios rinkos sąlygomis. Viskas lyg ir yra. Yra ir laisvė kiekvienam dirbti, reikšti savo pažiūras. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, ir demokratija, ir laisvoji rinka taipogi privalo turėti savuosius rėmus, savo tvarką. Tam juk ir kelių pakopų valdžia yra. Jei visi vadovautumėmės esamais įstatymais (ir gerais, ir neitin), gyventume tikrai geriau, aiškiau. Tačiau to nėra, atsiranda iškrypimų.
Kas vyksta versle? Svarbu firmai gauti darbą. Užsakovas siekia kuo mažesnės kainos ir kuo geresnės (tariamai) kokybės. Kur tai mus nuveda? Iš geologo patirties galiu pasakyti: darbus galima atlikti ir pigiau, kas ten pamatys, jei žemės gelmėse kažką negerai atliksi. Tačiau klaidos (kad ir specialiai, dėl menkų lėšų) gali išlysti net tada, kai mūsų jau šiame pasaulyje nebebus. Ir skaudžiai smogs mūsų vaikaičiams. Tarkime, gręžinį gręžiant galima paleisti vandens fontaną su vadinamuoju mineralizuotu vandeniu iš giluminio sluoksnio ne virš žemės paviršiaus, o į vandeningą, t.y. geriamojo vandens horizontą. Niekas to nepastebės, tik po kurio laiko kokio kaimelio žmonės ims stebėtis, kad šuliniuose – nebegertinas vanduo… Norint viso to išvengti, reikia vadovautis reikalavimais gręžimui, reikia kitų technologijų diegimo, kas kainuoja ženkliai daugiau. Viešuosiuose pirkimuose dažniausiai laimi tas, kas mažiausią kainą siūlo. „Grotos“ kokybiškos paslaugos atsisakoma… Kai imsime gyventi pagal tokios rinkos sąlygas, kai imsime apgaudinėti ir save, kur nueisime?..
Kita vertus, jei gyvename „balto gyvenimo sąlygomis“, išlaidos didėja vos ne dvigubai. Kai įsitikini, jog konkurentai gali gyventi „juodo gyvenimo sąlygomis“, įsitikini, jog tvarkingai mokant mokesčius tau – tik bankrotas prieš akis… Privatūs užsakovai dažnai savo pajamų nė nerodo.
Sakysite: kuo čia dėta gamta?.. Tiesioginis ryšys. Nes atsiranda stimulas „gamtą skriausti“…
Kalbuosi su Jumis kaipo su profesinės bendruomenės atstovu. Ar pavyksta įtikinti valdžios atstovus, įstatymų leidėjus, jog gamtos apgauti nepavyks? Nors dažnai pagalvoju, jog seimūnams tokie dalykai rūpi mažiausiai – ten yra atskiras vaikų darželis, atskiros smėlio dėžutės, atskiri kastuvėliai, atskiri alaviniai kareivėliai…
… grįšiu prie „gamtos skriaudimo“. Čia tikrai reikia aktyvios kontrolės. Ne popierinės.
Ar tai kontrolei esama pajėgų?
Be abejo, reikia ir profesionalumo, ir geranoriškumo. Idealumo gal ir nebus, reikia nors 60-70 proc. pozityvo, nors jo dominavimo.
Kol kas galiu, kaip geologas, konstatuoti, jog negiliai, net ir šaltiniuose, atsiranda ne gėlas, o mineralizuotas (viename litre ištirpusių medžiagų daugiau nei 1 gramas) vanduo. Žinoma, tose vietose mineralizuoto vandens neturėtų būti (nors Lietuvoje ir žinomos hidrocheminės anomalijos, kai iš gelmių mineralizuotas vanduo patenka į žemės paviršių – kas nežino Druskininkų, Birštono versmių). Tačiau, kai panašių „anomalijų“ vis daugėja?.. „Grotos“ specialistai laisvanoriškai ėmėsi neapmokamo projekto: ištirkime, ar tai nesietina su buvusiais giliaisiais gręžiniais. Jais juk kertami visi gėlojo vandens sluoksniai. Jei gilųjį gręžinį blogai izoliuosi, gero gėlo vandens ir nebeturėsi.
Kokia buvo „Grotos“ tyrimų šioje srityje išvada?
Išanalizavus giliųjų gręžinių vadinamuosius rajonus įsitikinome, jog esama keliolika naujų hidrocheminių anomalijų ir gėlojo vandens zonoje. Tai labai liūdnai nuteikia…
Lietuvoje labai džiaugiamasi, jog geoterminais vandenimis (žemės gelmių šiluma) apšildomi namai. Vadinasi, ir tie geoterminiai gręžiniai turi realią grėsmę?..
Geoterminis vanduo (iš 60-100 metrų gelmės) namams šildyti – pažangu. Tačiau gręžiniai kerta gėlo vandens zoną. Turiu pasakyti, jog ties Vilniumi 60-100 metrų gylyje pažemio vanduo neretai būna jau „užsūdytas“. Darant geoterminius gręžinius, kaip įprasta, izoliacija pernelyg nesirūpinama.
Išvada aiški: geoterminiai gręžiniai turi būti itin griežtai stebimi, čia reikia itin rūpintis darbų kokybe. Esu šventai įsitikinęs: kai kuriose regionuose geoterminiai gręžiniai turi būti tiesiog draudžiami.
Kas uždraus?
Lietuvos geologijos tarnyba. Aplinkos ministerija. Tik ar tam pasirengta?.. Kai kam gal ir tos tarnybos nereikia. UAB „Grota“ siekia, kad čia atsirastų ir pakitimų teisės aktuose. Prieš du metus inicijavome ir buvo parengtas geoterminių gręžinių įrengimo normatyvinis aprašas, kurį dabar reikia keisti, tobulinti. Turėti teisės aktą nepakanka. Reikia profesionalios priežiūros.
Visų, kurie turi kiek sveiko proto, klausiu: jei viena žmonių karta „užsūdys“ gėlą požemio vandenį visoje Lietuvoje, kas mes esame?.. Juk būsime išniekinę savojo aukso aruodą, kuriuo giriamės, – gėlą požemio vandenį. Jei kas nuo Vytauto laikų būtų tokius gręžinius neatsakingai įrenginėję, vargu ar dabar džiaugsmo turėtume?.. Ir šuliniai būtų užsūdyti…
Beje, visi kalba apie Gedimino kalno problemą, apie tai, jog visa bėda – dėl kalno viduje pro molio sluoksnį gilyn nepratekančio vandens, kuris išteka pro šlaitus. Ar nesama su tuo vandeniu ties Gedimino kalnu ir kitokių problemų?
Sakyčiau, jog Gedimino kalno šlaitų slinkimas – ne problema, tik į tai laiku nekreiptas dėmesys. Dėl neįsiklausymo į geologų pastabas galime turėti dar didesnės bėdos. Štai kai kas jau kalba, jog laikas uždaryti Bernardinų (Sereikiškių) parke esančią vandenvietę (eksploatuojama nuo 1913 metų), dar vis tiekiančią vandenį daliai vilniečių. Vandenvietėje gėlas vanduo slūgso apie 40 metrų gylyje. Natūralus Sereikiškių vandenvietės požeminio vandens spūdis – ties Gedimino kalno apačia. Vaizdžiai kalbant, jei ties Mindaugo paminklu įrengtume gręžinį, jei Sereikiškių vandenvietės nebūtų (t.y. nebūtų imamas vanduo), vandens spūdis (fontanas) pakiltų apie 5-6 metrus virš žemės paviršiaus. Dabar, kai vandenvietė dirba, toji vandens altitudė yra kiek žemesnė, nei žemės paviršius, t.y. fontano nebūtų. Dabar turėtų būti aišku, ką reiškia visuomenei, sostinei „Vilniaus vandenų“ noras optimizuoti viską ir panaikinti Sereikiškių vandenvietę. Tai gali liūdnai baigtis. Dar atsiminkime, jog esama prie Gedimino kalno daug išgręžtų (į vandens spūdinį sluoksnį) ir paliktų likimo valiai gręžinių. Gręžinių (darytų gal ir sovietmečiu) esama ir pačiame Gedimino kalne. Kone iš visų jų kiltų vandens fontanai… Tada iš tikro būtų ekstremali situacija, ne tik Gedimino kalnui, o ir Valdovų rūmams, Arkikatedrai!.. Kita vertus, jei mažiau imame vandens iš Sereikiškių vandenvietės, ir gruntinis vanduo pakyla. Ar neatsitiktinai kalbama, jog Arkikatedros rūsiuose drėgmė kaupiasi?
Geologai klaidų daryti negali, nes pasekmės bus matomos jei ne šiandien, tai artimoje ar tolimesnėje ateityje.
Dėkoju už visus perspėjimus, jog galima grėsmė ateina, jog reikia visiems būti sąžiningiems ne vien teorijose, o ir realiuose darbuose…Tegu būna ir „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams prasmingi virš Jūsų galvos darbo kabinete ant sienos užrašytieji, gal ir visuomenei skirtieji, nerūdijantys žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus žodžiai: „… žmogus, nieko neveikdamas, genda ir išeina į nieką“.
Augusto Uktverio nuotrauka
