Gyvenimas miške – nesibaigiantys iššūkiai. Dažnas pasiteirauja: kur geriau – miške ar mieste? Ar verta pykti ant lapės, kuri nusinešė eilinę vištą, ant elnių, kurie ir vėl išlaužė obelų šakas, ant šernų, kurie ,,išarė“ pievą ir kitų nusidėjėlių. Manau, kad ne. Patys kalti, neapsaugojom, nors ir kaip būtų sunku prisipažinti. Matydami tik blogį, neįvertiname gamtos teikiamų dovanų, ne tik materialių, bet ir dvasinių. Dažnas miestietis viską atiduotų už ryto saulės nutviekstą ūkanota pamiškės pievą prieš savo langus, o jei ten dar stirnų pulkelis… Taigi, ne viskas pinigais matuojama!
Prabėgusi vasarėlė nepagailėjo siurprizų. Po keliolikos metų gyvenimo miške teko susipažinti su naujais kaimynais, nuo kurių daugelis spruktų neatsisukdamas. Prieš tai su jomis buvau susidūręs tik Tyrelio pelkėje. Tai – angis, dar vadinama marguole, vienintelė mūsų krašte gyvenanti nuodinga gyvatė, galinti užaugti iki 70-80 centimetrų ilgio. Kūno viršus pilkas, pilkai ar tamsiai rudas. Pasitaiko labai tamsių individų. Išilgai nugaros vingiuoja ruda ar juoda juosta. Priešingai nei žaltys, neturi geltonų dėmių viršugalvyje, akies vyzdis vertikalus brūkšnys, o žaltys turi apvalius vyzdžius. Angis – šaltakraujis gyvūnas. Neatsargiai užminta ar pajudinta, kas kelis kartus vos nenutiko ir man, gali skaudžiai įkąsti. Įkandimas paprastai nėra mirtinas, bet pavojingas, būtina kuo skubiau kreiptis į gydytojus. Pasitaiko, kad ir bitės įgėlimas kai kam būna paskutinis, todėl nevalia delsti. Gyvatė gelia dantimis, o kaišiodama dvišaką liežuvį uodžia kvapus.
… Mano viešnios pasirodydavo įdienojus. Daugiausia buvo aštuonios. Išsitiesdavo arba susirangydavo į kamuolius po kelias ir mėgavosi saulės voniomis. Kartais draugiją palaikydavo žaltys, bet būdavo toliau.
Taigi, kaip sakoma, kaimynų nepasirinksi!
Autoriaus nuotrauka
