Jau sausis, o girios upeliukas, tokiu metu turintis gurgenti po ledu, putoja, šokinėja per šaknis. Rudens drėgmė vis dar maitina jį, verčia jaustis labai stipriu ir svarbiu. O žiema…
Ką ten žiema, juk jos nėra! Srauniajam upokšniui sustabdyti reikia speigo. Jį padengti ledu – šalčio. Tie keli laipsniai, kažkurį rytą bandę jam ką nors padaryti, baigėsi nukarusiais varvekliais, po pusiaudienio nutirpdytais stojusios šilumos.
Teka ir teka, veržiasi – lyg žinodamas savo kelio tikslą. Matyt, gamtoje viskas yra taip – dirbama, gyvenama ir net mirštama turint tikslą ir svarbią priežastį.
Mano upeliukas, tarp kalvų išrėžęs gilų slėnį ir tekantis jo dugnu, gyvens tikrai ilgai. Kiek jau buvo žiemų ir vasarą – jis sušaldavo iki dugno, o po to išdžiūdavo. Tačiau laikas prabėgdavo, jis atgydavo. Ar upelis gali kitaip – jis juk turi svarbų tikslą: gyventi ir gyvuoti. Ką ten jam žiema…
Nuotrauka autoriaus
