Neretai pargriūname, atsitrenkiame į aštrų stalo kampą ar į atidarytas kabančios spintelės dureles, užkrenta koks nors sunkus daiktas. Ką gi daryti tokiu atveju?
Į pagalbą ateina fitoterapija.
Puikus yra visur sutinkamas vaistinis augalas – kartusis pelynas. Išties stebuklinga priemonė, padedanti net labai stipriai užsigavus ir atsiradus didžiulėms mėlynėms. Pelynas veikia kaip skausmą malšinanti vaistas, išsklaido kraujosruvas, nuima patinimus.
Vasarą geriau naudotis šviežia, iki sulčių sutrinta žolele, kuri pridedama prie pažeistos vietos. O žiemai galima patiems pasigaminti tepalą.
Imame tepalo pagrindą, įsigytą vaistinėje (pvz., vazeliną). Į jį įmaišome šviežiai išspaustas pelynų sultis (santykiu 1:2). Dar paprasčiau yra užkonservuoti šviežiai spaustas sultis tokiu pat spirito arba – kraštutiniu atveju – degtinės kiekiu.
Ir jau visai paprasta – užpilti verdančiu vandeniu sausas žoles ir pridėti prie skaudamos vietos.
Jonažolės beveik nenusileidžia savo efektyvumu pelynui ir taip pat naudojamos kompresams ir tepalams. O jų aliejų apskritai galima laikyti beveik panacėja: jis naudojamas žaizdoms gydyti ne tik susimušus, bet ir nudegus.
Aliejus gaminamas iš šviežių jonažolės žiedelių. Jie sandariai sudedami į stiklainį, užpilami rafinuotu augaliniu aliejumi taip, kad jis padengtų juos 1-2 centimetrų sluoksniu. Stiklainis uždengiamas dangteliu ir pastatomas ryškioje saulės šviesoje (būtina sąlyga). Leidžiama prisitraukti keturioms savaitėms, kasdien permaišant, kol aliejus įgaus prisirpusios vyšnios spalvą. Vėliau jis perkošiamas per tankų audinį ir paliekamas ramybėje parai.
Nusistovėjęs stiklainio turinys atrodo taip: pačiame dugne guli susidaręs plonas ir nemaloniai kvepiantis sluoksnis, virš jo – nedidelis vandens sluoksnis, o viršuje – aliejinis jonažolių tirpalas. Jis atsargiai supilamas į buteliuką iš tamsaus stiklo ir saugomas šaldytuve ne ilgiau kaip metus.
Traumatologų gerbiamas augalas – vaistinė taukė. Naudojamos jos šaknys, iš kurių gaunamas puikus tepalas. Jis padeda ne tik susimušus, bet netgi pasitempus raiščius ar susilaužus galūnę. Klinikiniai taukės tepalo tyrimai parodė, jog jo poveikyje greičiau susidaro kaulinis audinys ir lūžis greičiau užgyja.
Gaminant tepalą, imama į miltelius sutrinta sausa taukės šaknis ir sumaišoma su riebalais (santykiu 1:4). Mišinys lėtai verdamas vandens vonelėje apie valandą. Vėliau, neperkošiant, supilamas į stiklainėlį ir saugomas šaldytuve. Vasarą, nesant tepalo, galima naudoti šviežią šaknį.
Pripažinta vaistine priemone laikomas ir didysis gyslotis. Šviežiu pavidalu (sutrinti lapai) jis vertingas kaip priešuždegiminė ir skausmą malšinanti priemonė, priglaudžiama prie sumuštos vietos. Šviežią žaliavą galima pakeisti vaistinėse esančiu gysločių preparatu. O vasarą tokį preparatą nesunku pasigaminti patiems. Išspaudžiame gysločių sultis ir užkonservuojame jas spiritu taip, kad „eleksyro“ stiprumas siektų 20 laipsnių.
Aušros Šaltenytės (Vilnius) nuotrauka
