Pažėrusi netikėtumų, prikrėtusi eibių vasarėlė užleido vietą rudeniui. Gailėdami vasaros su viltimi laukiame auksinio, gaivinančio ir šilumos nešykštinčio, auksinio metų laiko. Ruošdami pintines ir krepšius sodo bei daržo gerybėms viliamės tarp skraidančių voratinklių išvysti brėkštančią šviesą šalies ir visuomenės gyvenime. Ar pildysis mūsų norai – matysime.
Kol kas mūsų padangėje nerimo daugiau nei prošvaisčių. Labai neramina besiklostanti švietimo situacija: trūksta mokytojų ir tie patys ruošiasi streikuoti, dėl didelių krūvių ir mažų atlyginimų pedagogo profesija nepaklausi, prarandanti autoritetą visuomenėje. Tarp mokinių pasitaikantis smurtas, į mokymo įstaigas randantys kelią narkotikai, silpnos matematikos žinios, blogas lankomumas ir kitokios bėdos kelia rūpestį tėvams, politikams ir pedagogams. Atsiradę nauji, senesniais laikas neegzistavę, iššūkiai mums, senos kartos pedagogams, leidžia palyginti buvusią ir dabartinę švietimo situaciją. Tais laikais išskirtinis rūpestis buvo skirtas mokymosi tęstinumui. Kiekvienas klasės vadovas privalėjo žinoti kur toliau mokosi aštuonmetę baigęs mokinys. Vaiko dingimas iš pedagogų akiračio prilygo negirdėtam įvykiui, reikalaujančiam griežtos klasės vadovo atsakomybės. Su šia situacija susidūriau pradėjęs darbą to meto Šilalės vidurinėje mokykloje (dabar Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija).
Klasės vadovo rūpestis
Man, naujai iškeptam chemijos mokytojui, teko vadovauti 9 e klasei. Šis penktasis devintų klasių komplektas buvo sudaromas iš Šilalės rajono aštuonmetes mokyklas baigusių mokinių. Pradžioje viskas sekėsi neblogai. Paklusnūs, nuoširdūs kaimo vaikai didelių rūpesčių nekėlė. Tiesa, iš skirtingų aštuonmečių mokyklų susirinkusių vaikų dalykinės žinios buvo labai nevienodos, tad aš ir mano kolegos stengėmės žinių spragas aplopyti ir sudaryti palankias sąlygas norintiems toliau sėkmingai mokytis ir įsisavinti tiksliųjų mokslų programas. Suprantama, jog žinių siekė ne visi mokiniai. Tarp jų pasitaikė ir tokių, kuriems mokslai mažai rūpėjo ir mokyklą jie lankė iš reikalo. Su tokiais darbo buvo daugiau. Mažai mokymosi reikalai rūpėjo ir tokių vaikų tėvams, todėl blogas lankomumas buvo mokyklos, o labiausiai – klasės vadovo rūpestis.
Pagelbėjo draugystė
Kol mokslo metai įsivažiavo, labai didelių problemų neturėjau. Praleidinėjančių pamokas auklėtinių buvo, tačiau šiaip taip mokytojai blogai lankančius apklausdavo ir sugebėdavo iki ketvirčio, o vėliau trimestro, pabaigos atestuoti. Visa sunkumų našta mane užgriuvo, kai vienas mano auklėtinis dingo lyg į vandenį ir tapo aišku, kad apie jokį jo žinių patikrinimą nėra ko svajoti. Mokytojų susirinkimo metu iš mokyklos direktoriaus gavęs pylos supratau – kito kelio nėra, reikia ieškoti galimybės aplankyti mokinį namuose. O tie namai kažkur kaimo užkampyje prie Akmenos. Rajono nepažįstu, transporto neturiu. Visa laimė, kad prie mokyklos jau buvau įkūręs Medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės rajoninio skyriaus jaunųjų žvejų sekciją ir palaikiau labai glaudžius ryšius su medžioklės plotu žinovu Alfonsu Baubliu. Kaip savo penkis pirštus pažįstantis visus vandens telkinius, miškus ir kaimus Alfonsas pažadėjo pagalbą. Beliko surasti jam ir man laisvesnį vakarą ir leistis kelionėn mokyklos nelankančio vaiko ieškoti.
Pažadėjo pasakyti
Dardėjome „palūtarka“ vadinamu sunkvežimiu. Juo Alfonsas po visų medžioklių į Tauragės mėsos kombinatą veždavo sumedžiotus žvėris. Nors mano bičiulis apytikriai kaimo vietą žinojo, kol pasiekėm galutinį tikslą, teko gerokai paklaidžioti, tad sodyboje pasibeldėme visiškai sutemus. Pamatęs „palūtarką“ ir nekviestus atvykėlius šeimininkas labai nustebo. Žmogus niekaip nesuprato, kokio „bieso“ atsitrenkė jo vaiko ieškoti visam rajonui žinomas medžiotojas ir kažkoks auklėtojas. Namuose mano auklėtinio nebuvo, o kur jis prapuolęs, tėvas nelabai žinojo. Sakė, matyt su draugai kažkur Akmenoje žuvauja. Tikėdamiesi anksčiau ar vėliau jo sulaukti pradėjome „rokundą“ be mokinio. Kad vaikas mokyklos nelanko, tėvui nebuvo naujiena. Tam jis neprieštaravo ir net džiaugėsi turėdamas jį nuolat namuose.
„Mano vaikas geras, labai padeda prie ūkio, tai į mokyklą aš jo ir nevarau. Kas iš to, kad varyčiau, jei tų mokslų jisai nenori. Geriau jau darbuojasi namuose“, – suprasdama, kad aš atvykau iš reikalo, savo pozicija dėstė „gaspadorius“. Gerai suprasdamas tėvo nusistatymą, man pradėjo talkinti Alfonsas. Pamačiau, kad iš kaimo kilusio mano bičiulio mintys tėvui labiau suprantamos, nei „šviežiai“ iškepto pedagogo. Nors sodybos šeimininkas pats nebuvo medžiotojas, visus aplinkinius gerai pažinojo, turėjo draugų tarp medžiotojų, vertino jų indėlį reguliuojant gyvūnų skaičių ir rūpinimąsi jų gerove. Kalbant su gamtai draugišku žmogumi, nuo gamtos vis sukdavom prie mokslo radikalų, kurie tėvui mažiausiai rūpėjo. Alfonso įtikinėjimai, kad verta galvoti apie vaiko ateitį ir gražinti jį į mokyklą, man labai padėjo, Vakarojome ilgai, buvome pavaišinti, bet mokinuko pasirodymo taip ir nesulaukėme. Įtikintas, kad vaikas būtinai turi lankyti mokyklą, tėvas nusileido ir tarė:
„Vyra, jau labai vėlu, o jums dar ir parvažiūt reik. Kad judu tap noret, pažadu vakui pasakyti, kad, kai jis turės laika, retžyges teg nuvažiūs į tą mokyklą“.
Namo važiavome kupini nerimo. Alfonsas manė, kad misiją atlikome sėkmingai, o aš galvojau, kad, jeigu vaikas neturės laiko, aš ir toliau už jo praganymą būsiu skalpuojamas susirinkimuose.
Visa laimė – vizitas į namus padėjo. Vaikiukas, nors ir retai, pamokose pasirodydavo. Šiaip taip atestuojamas užbaigė mokslo metus ir nutarė įsigyti vieną iš žemdirbio profesijų.
O draugystė su Alfonsu bei Medžiotojų ir žvejų draugija tęsėsi visus mano penkiolika Šilalėje dirbtų metų. Tapome kaimynais, susibičiuliavome šeimomis, daug laiko praleisdavome kartu. Labai dažnai susibėgdavo pabendrauti mūsų šeimų močiutės, tik bendrauti joms sekėsi sunkiai. Baublių močiutė kalbėjo tik žemaitiškai, o mūsiškė – aukštaitiškai. Nors tarmės buvo skirtingos senolės bendrą kalbą rasdavo ir labai gražiai sutardavo.
Iš jų bendravimo pasimokyti galėtų skirtingų partijų interesams atstovaujantys, vieni kitiems akis draskantys politikai.
… Prabėgo daug metų, o pamokų lankomumo problema niekur nedingo. Pasirodo, kalti ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, kuriems asmeniniai ar atostogų reikalai rūpi labiau nei atžalų mokslai. Išgalintys geriau samdo korepetitorius ir visiškai nekvaršina galvos dėl vaiko praleidžiamų pamokų. Sunku patikėti, kad sugriežtinti
moksleivių praleistų pamokų pateisinimo tvarką siekia sugriežtinti Seimas.
Autoriaus archyvo nuotraukoje: Alfonsas BAUBLYS
