Ruduo. Lėtas lapų kritimas
Kiekvieną rudenį būna tokia diena, kai netikėtai pamatai, kaip prašviesėjo paupiniai miškai. Šiemet tai atsitiko spalio pabaigoje. Nebuvo stiprių šalnų, neūžavo vėtros ir lietaus labai mažai, o medžių lapai nukrito laiku. Einu spalio 30-ąją siauru kanjoniniu keliuku Nemuno link ir jaučiu, kaip šviesėja miškas. Šviečia beržų, liepų ir drebulių kamienai ir net senų pušų žiauberis. Nemuno šlaitų miškus apšviečia ne tiktai dangus, bet ir nuskaidrėjęs upės vanduo.
Kodėl rudenį krinta lapai? Tai yra pasiruošimas sutikti žiemą. Augalų fiziologai tiksliai paaiškina, kas atsitinka mažų šakelių ir lapkočių vandens arterijose, kaip keičiasi medžiagų judėjimas ir kaip keičiasi lapų spalva. Ateina laikas, kai lapkotis nuo šakutės atitrūksta pats, nereikia nei vėjo, nei lietaus, kuris gali tik pagreitinti lapų kritimą, nes sušlapęs lapas yra sunkesnis ir labiau svyra žemyn. Lapai krinta kiekvieną dieną. Pastovėk ramią dieną miške, pasiklausyk – ir pajusi, kaip eina laikas. Krintantys lapai – tarsi rudens laikrodis. Kartais atrodo, kad kažkas ateina, slapstydamasis giliame kanjone, betgi ne, krinta sunkūs, dar žali juodalksnių lapai. Galvoju apie tai ir sustoju prie senos blindės netoli Krūčiaus. Kodėl viena nusvirusi šaka vis dar saugo pajuodusius lapus? Štai šitie nenukritę lapai gerai iliustruoja jau seniai atrastus dėsningumus: aiškiai matyti, kad kažkas sutrukdė vandens ir mineralinių medžiagų judėjimą šioje šakoje. Lapkočio prisitvirtinimo prie šakutės vieta tarsi užsikonservavo, nepatyrė tų svarbių rudeniškų pokyčių. Juoda laužavietė aiškiai primena, kad rugsėjo 27 dieną čia talkininkavo AB „Swedbank“ tarnautojai. Net 14 šio banko savanorių, vykdydami savo lėtą, kasmet pasikartojantį projektą „Mums rūpi“, dirbo Sode prie Krūčiaus – iškirto daug invazinių ameliankių krūmų ir juos sudegino, išrovė savaimines pušeles miškapievėje, supjaustė sausus juodalksnių griaumedžius. Ta blindės šaka gal kiek ir nukentėjo, bet pavasarį ji atsigaus. Visi gluosninių šeimos medžiai ir krūmai yra labai gyvybingi.
Ruduo, žinoma, prasidėjo rugsėjo pirmąją. Ir būtent tą naktį barsukai, tie gražūs ir taikūs žvėreliai, iškniso mano komposto krūvą. Lapus, juodžemį ir žoles labai sujaukė, išvartė viską lyg šernai. Labai pykti negaliu, nes žinau, ko jie čia ieškojo: visada komposto krūvoje atsiranda vikšrai – ir dideli, ir maži. Barsukai yra visaėdžiai, alkani gali šlemšti net varles ir moliuskus, bet jei užuodžia žemėje tūnantį vikšrą, būtinai išsikas. Blogiau, kai jie pradeda kasti kvepiančiųjų gurgždžių šaknis, mat šalia jų kartais atsiranda ir česnakai, ir šventagaršvės – viskas ir nukenčia. O gyvena tie dryžakakčiai žvėreliai Vaikšnoro Ravo dešiniojo bevardžio intako stačiame šlaite. Net penki gilūs urvai, daug platesni nei lapės olos. Ir takai suletenti, ir išknaisiota visur aplinkui. Atrodo, kad labai toli jie nevaikšto, dirba lėtai, bet stropiai, ir žalos padaro daug mažiau nei šernai.
Rugsėjo pradžioje Dzūkijos nacionalinio parko biologai kartografavo invazinių augalų buveines. Atvažiavo Vincas ir Gintarė pasidairyti po Liškiavos apylinkes, ir aš jiems iš savo kiemo rodau net keturias agresyvias rūšis, su kuriomis dar tik žadu pradėti kariauti: iš kapinių lėtai, bet atkakliai slenka mažųjų žiemių (berlinkų) sąžalynas; tarp tvarto ir daržinės – sužėlusių uosialapių klevų tankmės; kupstuotoje skurdžioje pievelėje dar žydi kanadinės rykštenės; čia pat, darže – savaiminiai topinambai, dabar jau plintantys net Nemuno pakrantėse. Ne visi šie augalai dar pateko į naikintinų bei kontroliuojamų rūšių sąrašą, bet jų plitimo tendencija labai aiški. Buvo laikas, kai šliaužiančioji žiemė gana kukliai žaliavo tik miškeliuose šalia kapinių, o dabar pietinėje Lietuvos dalyje šį labai agresyvų augalą galima pamatyti miškų apsuptuose viensėdžiuose, toli nuo kapinių. Žiemė sparčiai plinta vegetatyviškai, panašiai kaip žemuogė, o jos šaknys nepaprastai kietos, net išgaląstas suomiškas kastuvas neįkerta.
O sausra vis dar tęsiasi. Kaip greitai peržydėjo didieji šilokai, dar vadinami zuikio bulvėmis. Kai drėgmės užtenka jie gali žydėti iki spalio, o šiemet nurudo gelsvi šilokų žiedynai rugsėjo pradžioje. Ir nebepamatysi prie tų šilokų nei kamanių, nei bembeksų, nei žiedmusių…
Šiemet labai gražūs svarainiai: dideli, ryškiai geltoni. Ir jauna slyvalapė obelis jau užderėjo. Ši rūšis yra dekoratyvinė, bet obuoliukai valgomi, saldžiarūgščiai. Čiulpdamas ir čiaumodamas tų obuoliukų griežinėlius, žvelgiu į dar užsilikusias juodas aronijų uogas. Susirašau ką šį rudenį vis valgiau ir tebevalgau mažame savo dendroparke: vėlyvosios ievos saldžias uogas, paprastojo ir švedinio šermukšnio uogas, aronijų, putinų saldžiarūgštes uogeles, šeivamedžių salsvas uogas, aktinidijų bei geltonųjų sedulų kaulavaisius, kadagio aitrias uogeles. Ir viskas labai skanu, žinoma, reikia priprasti, kai kas net stebisi, kad ir šeivamedžių uogos yra valgomos. Aš pasižiūriu į paukščius, į mažus žvėrelius – ir žinau, kas yra valgoma. (Žalčialunkio nuodingų uogų, pavyzdžiui, niekas neliečia.) Ir tegu man kas nors dar paaiškina, kad reikia kasdien gerti mineralinį vandenį, jei nori, kad tavo organizmas gautų visokių būtinų mineralų. Nereikia jokio mineralinio vandens. O juk dar ir ropės gerai užderėjo, ir medaus gero turguje galima nusipirkti. Gal tiktai žiemą ir tegalima šiaip taip toleruoti tą vandenį, ir vis tiek gerai būtų žinoti, kad ketvirtis to vandenėlio bambaliuose yra ne iš šaltinių ir ne iš specialių artezinių šulinių, o iš krano. (Apie tai buvo rašoma ir „Žaliajame pasaulyje“.) Bet ir žiemą svarbiau yra žolelių arbatos, o taip pat visi tie priešgripiniai gėrimai su spanguolėmis, putinais, imbieru, citrina ir medumi.
Spalio 31-osios rytą – šeši laipsniai šalčio. Musteikoje, sako Romas Norkūnas, buvo dar dviem laipsniais šalčiau. Ledą lietaus kubile reikia pradaužti su kūju. Bet toks trumpalaikis atšalimas nieko, rodos, neišgąsdino. Gal tik zylės labiau prisiartino prie sodybų. O gėlyne geltonosios startos labai kruopščiai renka bitkrėslių, šeryčių, pelėtrūnų sėklas. O tarp startų – vienas žvirblis. Žvitrus ir darbštus kaip visada. Stebint pro langą, galima pagalvoti, kad dabar tas žvirblis yra praktikantas – atsiskyrė nuo savo bendruomenės ir mokosi žyvintis kartu su startomis. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kaip keičiasi šios sinantropinės rūšies biologija ir gyvenimo būdas.
Lapkričio mėnesį kasdien stebiu dar vieną keistą reiškinį, anksčiau lyg ir nematytą: jerubės maitinasi kaip strazdai, visą dieną lesinėja dekoratyvinių obelų obuoliukus. Pirmiausia nulesa supuvusius uoginių ir Ziboldo obelų vaisiukus, o kai nebelieka nieko ant šakų, ieško vaisių ant žemės. Žiemą jerubės, kaip ir kiti vištiniai miško paukščiai, minta beržų pumpurais, rudenį dažniausiai kapsto nukritusius lapus, po kuriais slepiasi vabzdžiai. Bet šiemet šios mažos, gražiais kuodukais pasipuošusios miško vištelės stropiai renka obelų derlių. Juodieji strazdai irgi renka viską, kas dar kabo ant vaismedžių ir vaiskrūmių. O didžiulis pulkas alksninukų tik pasisukioja, tarsi gyvas debesis, virš mūsų ir nutolsta – visur suras juodalksnių sėklų ir maitinsis jomis visą žiemą.
Autoriaus nuotrauka
