„Gamtos pasaka – 2015“: Kuršėnai

Kuršėnų Daugėlių pagrindinės mokyklos jaunųjų miškininkų būrelio jaunesniųjų vaikų grupė ,,Lutučiukai“ kūrė pasakas apie gamtą. Vaikų atrinktas (labiausiai jiems patikusias) pasakas pateikiame konkursui „Gamtos pasaka - 2015“. Asta STARTIENĖ, mokytoja

Zylė ir draugai

Evelina STARADUMSKYTĖ

2 a klasė (mokytoja Asta Startienė)

Zylė aptiko miške tuščią inkilą ir jame susisuko lizdelį. Jį išklojo pūkais. Papuošė sausomis žolelėmis. Žiūri ir atsižiūrėti negali: „Tai graži gūžta. Reikia ir draugams parodyti“.

Pasikvietė į svečius balandį, gegutę ir žvirblį. Zylė nekantraudama laukia, kol draugai pradės girti jos namą. Neištvėrusi klausia: „Ar gražus mano namelis?“

„Gal ir gražus, bet šiek tiek mažokas – mums keturiems nėra vietos kur susėsti“, – pasakė savo nuomonę balandis.

„O tau, gegute, ar gražus mano lizdas?“

Gegutė pakraipė savo uodegą, pasukiojo galvą, suplasnojo sparnais ir tarė: „Gražus ir jaukus, bet pritariu balandžiui, jis šiek tiek siaurokas“.

Zylės nuotaika visai sugedo. Stengėsi, pasikvietė draugų, o šie ėmė ir išpeikė jos namus. Paskutinė viltis – ką pasakys žvirblis?.. O šis pašiaušė kuodą ir sučirškė: „Jeigu nori turėti draugų, pasistatyk didesnį namą. Matai, kad net apsisukti nėra kurrr…“

Zylė supyko ir išvarė svečius.

Argi geriems draugams svarbu didelis namas?..

*

Seno vilko medžioklė

Denas BUTAVIČIUS

3 klasė (mokytoja Asta Startienė)

Seniai ar neseniai, gerai nepamenu, į mūsų kaimo palaukę atsikraustė vilkas. Jis jau nebebuvo jaunas, gyveno vienišas ir atsiskyręs. Sykį pamačiau vilką vaikštinėjantį po mišką. Vaikščiojo, žiūrinėjo, uostinėjo…

Bevaikštinėdamas užmynė kiškiui ant uodegos. Būtų ir pagavęs, bet kiškis buvo jaunas, vikrus ir pabėgo nuo vilko. Vilkas supyko, kad liko be pietų ir sumanė pasigauti lapę. Mat ji prisistatė kur buvus, kur nebuvus… Vaikščioja apie vilką, savo naujais kailiniais giriasi. O vilkui seilė tįsta – taip valgyti nori. Jau buvo begriebiąs lapę, bet ta tik vikstelėjo uodega ir nukūrė gilyn į mišką. Tiek ją ir tematė senas vilkas.

Pavargo vilkas po girią bevaikštinėdamas. Eina prie upelio. Galvoja: bent vandens atsigers… Žiūri: bebrai užtvanką stato. Prikirto medžių, suguldė vieną šalia kito – vandenį užtvenkė. Net atsigerti pro sugulusius medžius nėra ko. Supyko vilkas ir griebė bebrą… Bet kur tu jį sugausi. Bebras tik vožtelėjo plačia uodega. Vilkas – keberiokšt!..

*

Ąžuolas ir žvirblis

Tadas POŠKUS

2 b klasė (mokytoja Asta Startienė)

Gyveno senas ąžuolas. Jis neturėjo nė vienos gilės. Kartą skrido žvirblis ir nutūpė ant ąžuolo. Pamatė, kad jis liūdnai linguoja savo plikomis šakomis ir paklausė: „Ąžuole, kodėl tu toks liūdnas?“

Ąžuolas liūdnai suošė: „Kaip aš nebūsiu liūdnas, kad nė vienos gilės neturiu“.

Žvirblelis nuskrido į pamiškę ir atnešė žibuoklės žiedą. Įkišo ąžuolui į drevę ir pasakė: „Rytoj ant tavo šakos užaugs gilė“.

Ąžuolas apsidžiaugė, padėkojo žvirbliui. Kitą rytą ąžuolas pamatė, kad ant jo šakos išaugo ir jaunas gražus giliukas.

*

Baravyko pasakos

Iveta ČESNAUSKAITĖ

3 klasė (mokytoja Asta Startienė)

Vienoje gražioje girioje gyveno grybas, vardu Baravykas. Jis labai didžiavosi savo kilme, su niekuo nesisveikino ir nesikalbėjo. Paprasti miško grybai bijojo prie jo net prieiti, nes į visus žiūrėjo su panieka.

Ėjo laikas ir niekas į baravyką nebekreipė dėmesio.  Po metų jo jau niekas ir nepažinojo. Baravykas nuliūdo. Niekas su juo nesisveikino, praeidavo pro šalį lyg jo net nebūtų.

Baravykas nutarė pats nueiti į grybų būrį ir su visais susipažinti. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuėjo, nukėlė skrybėlę ir visus pasveikino. Visi grybai nudžiugo, kad toks didelis grybas juos pagerbė. Baravykas susisodino visus mažylius: kelmučius, ūmėdėles, lepšiukus ir ėmė jiems sekti pasakas. Visiems taip patiko Baravyko pasakos, kad kvietė jį pasakoti kas vakarą.

Baravykas nesididžiavo ir pasakojo, ir pasakojo…. Taip gimė grybo Baravyko paskos „Neriesk nosies“.

*

Varna pagyrūnė

Ernestas STARADUMSKIS

3 klasė (mokytoja Asta Startienė)

Kartą gyveno varna, kuri visą gyvenimą nieko neveikė, tik gyrėsi. Nuskrido pas gandrą, kraipo galvą ir karkia: „Žinai, kad aš čia gražiausia?“

Gandrui nepatiko pagyrūnė. Jis sukaleno snapu taip garsiai, kad varna išsigando ir nulėkė pas zylę: „Ar žinai, kad aš visų gražiausia?“

Zylė irgi nesiklausė varnos pagyrų ir ją išvarė. Varna nutūpė prie balandžio lizdo: „Girdėjai, aš visų gražiausia?“

Balandis sugėdino varną. Pasakė, kad pagyrūnų niekas nemėgsta ir nenori su jais draugauti.

Varna suprato, kad negražiai elgėsi. Nuo to laiko ji niekada nebesigyrė.

*

Atsiskyrėlė žuvelė

Lidija TERECHOVA

3 klasė (mokytoja Asta Startienė)

Viename ežere gyveno žuvų šeimyna. Kartą iš mažyčio ikrelio išaugo maža keista mergytė. Ji visai nebuvo panaši nei į mamą, nei į tėtį. Visos ežero žuvys plaukdavo pažiūrėti tos keistos žuvelės. Bėgo metai, žuvelė užaugo, pradėjo lankyti pono Kalmaro mokyklą.

Vos tik pravėrė klasės duris, visi vaikai leipo juoku ir griuvo iš suolų: „Kas tu, žuvis ar varlė? Iš kur tokia pabaisa atsiradai?“

Žuvelė verkdama parbėgo namo. Nei mama, nei tėtis negalėjo jai padėti. Jie nežinojo, kodėl jų dukra tokia nepanaši į kitas žuvis, kodėl ji gimė be pelekų.

Kartą mokykloje mokytojas liepė mokiniams sukurti rašinėlį. Atėjo jos eilė skaityti savo rašinį.

„Mes visi  norime būti gražūs. Nežinia kodėl, kai kurie gimsta kitokie, bet visi nori būti mylimi…“, – skaitė žuvelė.

Visa klasė klausėsi žuvelės, net kvėptelėti bijojo. O kai ji baigė skaityti, atsiprašė jos ir niekada nebesišaipė.