Gamta, tauta, papročiai
Devynioliktojo amžiaus Rusija: nostalgija, piligrimystė, bendruomeniškumas
Gyvenimas po gyvenimo (Jono Igario, Telšiai, nuotrauka)
Kaip atsiranda nostalgija
Ivano Šmeliovo (1873-1950) knygos mus gali paskatinti atsigręžti į devynioliktojo amžiaus Rusiją ir patikėti, kad tada buvo geriau. Tikresnis tada buvo tos šalies piliečių bendruomeniškumo bei patriotiškumo jausmas.
Žinoma, Ivano Šmeliovo knygas reikia atrasti. Nieko nėra išversta į lietuvių kalbą. Ir perskaičius svarbiausius jo autobiografinius kūrinius, tikrai teks daryti šią svarbiausią išvada: tada buvo geriau. Ir geriau, ir aiškiau. Devynioliktojo amžiaus skurdas, žinoma, aiškiai matomas, bet supratimas bei tikras bendruomeniškumas – taip pat akivaizdus. Svarbiausia Ivano Šmeliovo autobiografinę apysaką „Bogomoljė“ (tikslus vertimas būtų toks: šventųjų vietų lankymas) galima vertinti taip pat, kaip ir Vasilijaus Belovo „Darną“, kaip Sergejaus Maksimovo „Metai šiaurėje“. Tai yra labai svarbūs tam tikrą Rusijos epochą atspindintys kūriniai. Žinant, kad ir Vasilijus Belovas ir Ivanas Šmeliovas rašė dvidešimtajame amžiuje, gali iškilti klausimas, kodėl kalbame būtent apie devynioliktąjį amžių. Taigi Vasilijaus Belovo „Darnoje“ yra tiksliai atkurtas autoriaus motinos gyvenimo laikas, o Ivanas Šmeliovas, gyvendamas ir rašydamas emigracijoje, labai gražiai idealizuoja savo vaikystę Rusijoje. O ta laiminga vaikystė – devynioliktojo amžiaus Rusijoje. Ivano Šmeliovo tėvas buvo stambus rangovas (to meto rangovą galima palyginti su dvarininku), šeima gyveno pasiturinčiai, bet vaikystės laimė suvokiama visiškai ne dėl tų priežasčių. Laimingiausios dienos yra tos, kai dirbama ir iškylaujama kartu su paprastais amatininkais ir sodiečiais, kai ilgai keliaujama į šventas vietas, mintant tik džiūvėsiais ir šaltinio vandeniu, miegant pakelės pirkiose kartu su blakėmis. Demokratiškumas ir pagarba kiekvienam žmogui, kiekvienam varguoliui – štai kas pirmiausia pamatoma apysakos „Bogomoljė“ puslapiuose.
Rusų rašytojų, emigravusių į Vakarus, kūryba yra pažymėta ypatinga nostalgija. Štai eilutės iš Ivano Šmeliovo dienoraščio: „… Dabar kažkoks mistralis dvelkia, ir mane iš vidaus kažkas purto – liūdna, liūdna. Aš labai Tavęs ilgiuosi. Mes baigiame savo gyvenimą turtingoje, bet svetimoje šalyje. Viskas svetima. Nėra artimos sielos, nors mandagumo daug… <…> Viskas man blogai, mano siela visada liūdi.“
Šitokia skaudi nostalgija – ne tiktai Ivano Šmeliovo kūryboje. Ivanas Buninas emigracijoje parašė daug apsakymų, kuriuos į vieną ciklą sujungė viena esminė autoriaus mintis: tikra meilė yra tiktai nelaiminga meilė. Visi šie apsakymai sudėti į knygą „Tamsios alėjos“. Ivanas Turgenevas emigracijoje jautėsi taip pat nelaimingas, ir jo apysakoje „Asia“ (veiksmas vyksta Vokietijoje) labai matosi tas didelis liūdesys, galvojant apie savo Tėvynę. Emigranto Nikolajaus Berdiajevo kūryba taip pat nostalgiška. Būdamas toli nuo Tėvynės šis filosofas suprato, kodėl rusų tauta nesugeba sukurti tvirtos, tvarkingos valstybės: ruso sielą slegia beribiai šios turtingos šalies plotai. Įdomu, kad dabar, dvidešimt pirmajame amžiuje, kai kurie rusų demokratai taip pat abejoja, ar Rusija gali sustiprėti būdama taip išsiplėtusi.
„Bogomoljė“ – piligrimų kelionė iš Maskvos į Sekminių atlaidus Sergijaus Radonežskio vienuolyne
Mums atrodo, kad didžiausią ir linksmiausią pravoslavų (stačiatikių) šventė yra Užgavėnės. Šiose žiemos palydų ritualuose tikrai yra daug prosenovinių papročių, ypatingo archaiško pašėlimo, kokio katalikiški kraštai jau nežino. Vasilijus Belovas, pavyzdžiui, aprašo Užgavėnes šiaurės Rusijos sodžiuose, kur svarbiausia sodiečių atrakcija yra ne pasivažinėjimas nuo kalnelių, ne vaikiškas laistymasis vandeniu ir ne blynų valgymas, o aistringos lenktynės rogėmis nuo vieno kaimo iki kito. Išvakarėse visi senoliai vienas kitam aiškina, kad šį kartą lenktynėse nedalyvaus, bet visi paslapčia ruošiasi. Užgavėnių rytą viskas vyksta lyg ir be kokios organizacijos, tiktai kažkurią valandą kažkas paskelbia lenktynių pradžią, ir daugybė gerai prižiūrėtų arklių pasileidžia šuoliais, o važnyčiotojai su kailiniais ir žieminėmis kepurėmis labai susikaupę, palinkę į priekį, tūno rogėse. Nugalėtojui – pati didžiausia kaimo garbė. Jis bus gerbiamiausias žmogus iki kitų Užgavėnių. Bet po šitokių beprotiškų lenktynių koks vienas aršesnis arklys krinta ir nebeatsikelia. Visi užjaučia savo kaimyną, bet šitokia nelaimė yra žinoma iš anksto. Būdavo panašiai ir Lietuvoje: ir Vinco Krėvės raštuose, ir liaudies padavimuose pervargęs žygūno žirgas krinta negyvas, kai tik atneša kokiam kunigaikščiui svarbią žinią… Ivano Šmeliovo knygose apie Užgavėnes taip pat rašoma daug. Įdomiausia etnografinė šios šventės detalė, mums lyg ir visai nežinoma, yra ši: didžiojo pasninko (gavėnios) rytą yra „išrūkomos Užgavėnės“. Variniame dubenyje – karštas vanduo ir šnypščianti įkaitinta plyta, taip pat mėtos ir actas. Smarkiai kyla rūgštus garas, ir jis turi pasiekti visus kambarius, visus užkaborius. Niekur negali likti buvusio Užgavėnių kvapo. Šitaip ir ateina didysis pasninkas. O to pasninko svarbiausias akcentas turbūt yra Verbų sekmadienis, kai į Šmeliovų sodybą iš tolimo miško rogėmis atvežama verba – nukirstas didelis gluosnis su ūgtelėjusiais pumpurais. Atveža tą verbų medį senukai, sušalę ir alkani, ir kaip meiliai sutinka juos Šmeliovų šeima, kaip vaišina pasninko valgiais („dvare virtos bulvės – saldžiau nei cukrus“). Senukas eina miegoti į dirbtuvę ant skiedrų, kurios kvepia mišku. O ta verba kitą rytą yra vežama į cerkvę… Po savaitės – Velykos. O paskui jau netoli ir pati didžiausia metų šventė – Sekminės. Šiai šventei ir skirta lyrinė Ivano Šmeliovo apysaka „Bogomoljė“. Jau pasakojimuose apie verbą matome šio autoriaus sugebėjimą ypatingai sureikšminti tas šventės akimirkas, kai žmogus pajaučia senovinį, tikrai archaišką ryšį su mišku, o Sekminės dar labiau išryškina Gamtos sakralumą. Gal todėl, kad vasarą gyvybingosios gamtos jėgos labiau ir jaučiamos. Sekminių berželiai kertami tada, kai žydi ir labai kvepia pakalnutės, kai kukuoja ir kažką tau pranašauja gegutė. Tas kirtimas – prasminga iškyla. Vasarą tiek darbų, kad ir miego reikia mažiau, bet jeigu jau išsiruošei į šventas vietas – visi darbai palauks. Kaip džiaugiasi tada keliauninko akys, regėdamos tą ypatingą pakelėje vilnijančių rugių lauką, nesvarbu, kad tas laukas nežinia kam priklauso, kaip dalijasi jis, tas keliauninkas tada su kitu tokiu pat piligrimu paskutiniu džiūvėsiu, ir kaip godžiai visi geria švento šaltinio vandenį. O kai tolumoje pasirodo šventojo Sergijaus Radonežskio cerkvės kupolas, puola visi ant kelių, meldžiasi ir dėkoja Dievui. Tos padėkos žodžiai labai paprasti: mes atėjome, ačiū, kad leidai mums šį kartą ateiti, mes melsimės prie Tavo šventovės, ir prašysime, kad išsipildytų slapčiausi mūsų norai… Maldose jaučiamas nusižeminimas, bet kartu ir pagarba, ir didžiulis noras tapti geresniu. Kas keliauja šitaip ne tiktai iš Maskvos, bet ir iš tolimiausių apskričių? Ko tikisi maldininkai, kodėl eina pėsti? (Tik mažiems vaikams leidžiama pailsinti kojas vežimuose, kurių šioje kelionėje irgi yra.) Į šitokius klausimus, iškylančius skaitytojui verčiant apysakos puslapius, atsako toks vaizdas: senutė ir mergaitė tempia mažus ratukus, kuriuose sėdi vaikas paralyžiuotomis kojomis. Senutė tiki, kad šventasis Sergijus būtinai išgydys ligonį. Ji šitaip kalba: galima buvo pasikinkyti ir arklį, bet jeigu norim, kad stebuklas įvyktų, reikia eiti štai šitaip vargingai, be arklio… Daug varguolių piligrimų kelyje. Eina vyžoti ir batais apsiavę. Kiti eina basi. Eina invalidai be kojų, pasiremdami dviem lygintuvais. Eina labai keistai, bet eina, irgi tikėdamiesi stebuklo. Ir nueina. Tas nuėjimas jau yra stebuklas. Žmogus pradeda tikėti savimi. Eina aklieji, eina ir gieda. Niekas Rusijoje negieda taip tikrai ir taip graudžiai, kaip aklieji piligrimai… Apie keliaujančių aklųjų elgetų dalią yra rašęs ir Nikolajus Leskovas, ir Vladimiras Korolenka. (Prisiminkim Vladimiro Korolenkos apysaką „Aklasis muzikantas“: aklas, jautrus muzikai jaunuolis tik tada tampa talentingu pianistu, kai pakeliauja su aklais piligrimais, kai sunkiose kelionėse užgrūdina savo valią ir savo aklumo nebelaiko didžiausia pasaulio neteisybe.) Atrodo, kad aklųjų giesmės tikrai yra ypatingos, nes ir jų klausa labai jautri. Nikolajus Leskovas rašo, kad aklasis elgeta visada žino, kokią monetą jam aukotojas įmeta, iš skambėjimo sužino… Kai Ivanas Šmeliovas rašo apie akluosius piligrimus, kurie susirenka pinigų ne tiktai duonai, kai neslepia, kad į tuos stebuklingus Sekminių atlaidus eina ir girtuokliai – pražuvę, nebepataisomi žmonės, nejučia prisimena istorikų teiginys, kad visais laikais Rusijoje buvo gyvas valkatų, klajūnų, tinginių luomas. Buvo ir tokie „žmonės prie dvaro“, kurie nieko dirbti nesugebėjo, iš jų niekas ir nesitikėjo jokios naudos, o gyveno jie kartu su dvaro tarnais tik todėl, kad buvo dvarininkams ištikimi. Sunku ir suprasti, kam tokia ištikimybė reikalinga, bet vis dėlto paaiškėja, kad būtent jie palaiko šiokią tokią gyvybę dvarvietėje, kuri tūno apleista bent dvidešimt metų. Sugrįžta dvarininkas iš užsienių viskuo nusivylęs ir viską praradęs, nesitiki nieko rasti ir savo dvare, o štai išlenda iš kokios sukrypusios pašiūrės toks ištikimasis – ir atrakina ponui palocius. Šitokia situacija kalba apie tą patį ypatingą rusiškąjį bendruomeniškumą. Kartais ir didžiausias nevykėlis yra reikalingas. Ir todėl nedera šaipytis iš dvare prisiglaudusių nevykėlių, reikia būti atlaidžiam, nes nežinai, kas ir kada dar bus reikalingas. Tas rusiškas bendruomeniškumas lydi kiekvieną varguolį piligrimą tolimiausiuose žygiuose. Etnografas Sergejus Maksimovas aprašo tokį atsitikimą: dingo žmogus viename Uralo kaime, visi kaimynai jau laikė jį visai prapuolusiu, o po metų tas paklydėlis atsirado Solovkų vienuolyne. Daugiau nei tūkstantį kilometrų nuėjo jis taiga ir tundra – ir nepražuvo.
„Ir aš eisiu, kaip visi eina“
Šiuos žodžius – ir aš eisiu… – ištarė stambus rangovas Ivano Šmeliovo tėvas Sergejus Šmeliovas. Ivanas Šmeliovas, dar vaikas būdamas, keliavo kartu su kitais maldininkais į tolimus Sekminių atlaidus, ir visus patirtus įspūdžius aprašė apysakoje „Bogomoljė“. Tai yra unikalus kūrinys, ir štai kas čia yra svarbiausia: visos detalės ir vaizdai yra pamatyti vaiko akimis, o tų įspūdžių vertinimas – jau po daugelio metų būnant toli nuo Tėvynės. („Bogomoljė“ parašyta Paryžiuje 1930-1931 metais, o ta piligriminė kelionė buvo 1880 metais). Taigi kūrinį „Bogomoljė“ galima vadinti ir apysaka, ir memuarais. Viskas čia tikra, bet paprasti vaikiški įspūdžiai yra sureikšminti, ypač jaučiant nostalgiją ir tą išskirtinį rusišką bendruomeniškumą, kokio autorius tikrai nepažino Prancūzijoje. Svarbus čia ir tikėjimas: pravoslavybė rusui labai dažnai buvo tas pats, kas pilietiškumas… O ta situacija, kai autorius prisimena ir užrašo savo tėvo žodžius apie pasiryžimą kitą kartą eiti į Sekminių atlaidus kartu su visais, irgi yra ypatinga. Rangovas Sergejus Šmeliovas iš vieno objekto į kitą jodavo raitas ristūnu žirgu, kuris vieną kartą išmetė raitelį iš balno. Bet viena koja liko balnakilpėje ir šitaip pasiutęs ristūnas jį nešė, kol šeimininką išgelbėjo darbininkai. Sirgo Sergejus Šmeliovas ilgai, ir kai pradėjo sveikti, pasižadėjo eiti pėsčiomis į Sergijaus Vienuolyną, į Sekminių atlaidus. Netesėjo šio pažado, nes mirė, staiga vėl pablogėjus sveikatai. Bet tokio pažado nuoširdumu negalima abejoti, nes visi Ivano Šmeliovo aprašyti piligriminės kelionės vaizdai kalba būtent apie tikinčiųjų nuoširdumą. Visi tikėjo, kad šventasis Sergijus Radonežskis būtinai išgirs tavo prašymą, jeigu per Sekmines ateisi į jo vienuolyną, jei melsi nuoširdžiai ir tikėsi. Panašių piligriminių kelionių svarba, matyt, prilygsta tam visuotiniam valstiečių tikėjimui, kuris atsiranda tada, kai retkarčiais iš kaimo į kaimą yra nešamas labai svarbus šventojo paveikslas – ikona. Visi kaimo žmonės, net vaikai, seneliai ir didžiausi varguoliai bei invalidai laukia prie svarbiausios sodžiaus gatvės, o kai tolumoje pasirodo procesija, visi nekantriai ir garsiai kalba savo prašymus, nuoširdžiai tikėdami, kad nuo šiol gyvenimas taps lengvesnis. Toks ir yra nuoširdumas.
Rusai neslepia savo tikėjimo, ir tokiomis minutėmis visi darosi lygūs ir draugiški… Pagalvojau šitaip, skaitydamas Ivano Šmeliovo kūrinius, ir susiradau Žemaitės apsakymą „Kelionė į Šidlavą“. Kokia priešingybė! Žemaičiai piligrimai keikia arba cicilikus, arba kunigus, kurie esą tik savo naudos žiūri. Keikia ir žydus, ir vagis, kurių Šidlavos atlaiduose irgi labai daug. O tos bažnytinės vėliavos, paauksuoti kryžiai apipinti žalumynais, balti altoriai, visi piligrimų „apdarai ir padarai“ – tik pasipuikavimas. Visi tik ir kalba, kas kokių apierų davė, ir kodėl Šiaulių procesija gražesnė ir turtingesnė, nei Kelmės. Piligrimai tarsi užmiršta, ko į tą Šidlavą atėjo. Žemaitė yra talentinga rašytoja. Siužetas paprastas, bet kokie ryškūs jos herojų charakteriai, kokios taiklios detalės. O socialinė tema tuo metu mūsų kaime buvo svarbiausia. Be to, per visą Europą tada ėjo „cicilikų“ banga, ir ji negalėjo neveikti žmonių mąstymo bei elgesio. Nereikia pamiršti ir tos svarbios aplinkybės, kad mūsų šalis tada dar buvo ne Lietuva, o carinės Rusijos „Šiaurės vakarų kraštas“… Lyginant devynioliktojo amžiaus Rusiją ir Lietuvą, reikėtų prisiminti ir Vinco Kudirkos satyras, kur aprašyti rusų valdininkai, tuo metu karaliavę mūsų krašte – jie buvo ir kvaili, ir godūs. Užtat ir tų „činovninkų“ pavardės tokios taiklios – Kruglodurovas, Zvierskis, Merzavcevas, Podleckojus…
Neaprėpiama yra Rusija. Ivano Šmeliovo kūryba padeda pajusti tą įvairumą, tą milžiniškos šalies polifoniją.