„Miesto, jūros ir kalnų harmoniją – štai ką pajusite atvykę į Galaksidį“, – ne kartą pabrėžė gidė Marina, mūsų autobusiukui leidžiantis nuo Delfų aukštumų. Nei vienas nežinojome, jog tereikės tik pusvalandžio keliui, vedančiam nuo garsiojo archeologinio Delfų komplekso iki tapybiško miestelio kosminiu Galaksidžio pavadinimu. Buvome tik skaitę, jog jis turi įspūdingą trijų tūkstantmečių senumo istoriją ir yra skalaujamas Korinto įlankos vandenų. Jūra – štai kas visais laikmečiais lėmė vietos žmonių gyvenimo stilių. Lemia ir dabar.
Šios pamario vietovės gyventojai garsėjo ir garsėja kaip puikūs žvejai. Mėgėjams pasigardžiuoti jūrų gėrybėmis čia – tikras rojus. Šiltuoju metų laiku pakrantėje įsikūrusios tavernos ir kavinukės viena per kitą siūlo atvykėliams ką tik iš vandens ištrauktos ir meistriškai paruoštos įvairių rūšių žuvies. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens čia šurmuliuoja turistų – tiek pačių graikų, tiek užsieniečių. Jų aptarnavimas dabar – pagrindinis vietos gyventojų verslas, išgyvenimo šaltinis. Anksčiau tiesa, būta kitaip…
Šlovinga jūrinė praeitis neužmirštama iki šiol
Ištisus amžius Galaksidis garsėjo kaip laivininkystės ir jūrinės prekybos centras. Prieš porą šimtmečių, pavyzdžiui, mieste būta savo laivyno, turėjusio per tris šimtus laivų; į čia esantį uostą nuolat atplaukdavo prekybiniai laivai iš Viduržemio, Juodosios ir Azovo jūrų. O ypač garsėjo ši vietovė savo puikiais laivų statybos meistrais. Užsakymai burlaiviams statyti atkeliaudavo iš tolimiausių užsienio šalių, mat Galaksidžio statytojai darbus atlikdavo ir kokybiškiau, ir pigiau negu, tarkim, anglai ar olandai. XIX amžių apskritai buvo galima laikyti šios nedidelės žvejų gyvenvietės aukso amžiumi. Ji visiškai atsitiesė nuo per mūšius su turkais patirtų nuostolių (turkai miestelį buvo sugriovę trissyk), išvystė verslą ir 1867 metais atidarė Jūrų mokyklą, garsėjusią visoje Graikijoje. Anksčiau kiekvienoje šeimoje būdavo po keletą jūreivių. Šios mokyklos auklėtiniai ilgą laiką raižė viso pasaulio vandenis, o Galaksidis buvo pramintas Kapitonų miestu, nes iš čia kilo daugelis bebaimių laivavedžių. Apie tai dabar pasakoja miestelyje esantis Jūrų muziejus, laikomas vienu iš geriausių šios krypties muziejų šalyje. Įsikūręs senoviniame pastate, jis žavi savo eksponatais, leidžiančiais įsivaizduoti jūreivystės istoriją ir jūreiviško gyvenimo tradicijas. Čia pilna retų istorinių jūrinių radinių ir filatelinių kolekcijų. Laivų navigaciniai prietaisai, kita įranga į muziejų atkeliavo išimtinai iš Galaksidžio. Prie muziejaus veikia galerija, kur eksponuojami dailininkų marinistų paveikslai.
Dabar – ekologinio turizmo centras
Ano meto aplinka, žinoma, mažai tepriminė tą, kuri gaubia miestelį šiandien. Savo pramoninės reikšmės Galaksidis neteko XX amžiuje, kai tapo populiarūs garu varomi laivai, o naujos technologijos vietos laivų statytojams pasirodė ne pagal jėgas. Teko ieškoti naujų uždarbio šaltinių, ir miestelio gyventojai „prisiminė“ turį nepaprasto grožio gamtą, kurią reikėtų leisti mėgautis kitiems. Pamažu pradėjo dygti viešbutėliai, restoraniukai, kavinės, visokias pramogas turistams teikiantys centrai – ir Galaksidis iš naujo atgijo.
Visi, čia atvykstantieji, netrunka įvertinti jo privalumus. Daugybę kilometrų besidriekiančios jūrinės pakrantės vasarą atgena gaivaus vėjo dvelkimą, leidžiantį atsipūsti nuo kaitros. Paplūdimiai čia puikūs, pakrantes skalauja itin skaidrus ir tyras vanduo, kurį pavasarį dar papildo nuo kalnų almantys šaltiniai. Dalis šių vietovių paplūdimių yra gavę FEE sertifikatą, paženklintą „Mėlynosios vėliavos“ ženklu, liudijantį apie itin švarią aplinką.
Apskritai Korinto įlankos regionas – tiesiog ideali vieta poilsio prie jūros mėgėjams. Šioje Centrinės Graikijos dalyje lepintis jūra ir saule galima iki spalio pabaigos. O ypač čia puiku tiems, kurie domisi gamta ir nori aktyvaus poilsio. Burlaivių sportas, baidarės ir kanojos, vandens slidės, povandeninis plaukiojimas ir kitos „marinistinės“ sporto šakos – tiems, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be jūros. Nelieka nuskriausti ir kalnų gerbėjai. Jiems siūloma įvairaus sudėtingumo pėsčiųjų žygių į kalnus (mat regione stūkso keturi aukščiausi šalies kalnai), alpinistiniai kopimai, laipiojimai uolomis, o žiemą, žinoma, slidės. Augalų žinovai gali mėgautis kalnų papėdėse augančių žolelių aromatu, o mėgėjai traukti į žygius su kuprinėmis ant pečių – apsilankyti gražiausiose gamtos kampeliuose. Pavyzdžiui, garsiojoje Amfiso alyvmedžių giraitėje su daugiau kaip 1500 000 medžių driekiasi daugybė pėsčiųjų pasivaikščiojimams skirtų takų.
Jūriniai akcentai – kiekviename žingsnyje
Kadangi Galaksidį pasiekėme jau sutemus, nusprendėme juo pasigrožėti ankstyvą rytmetį, vos patekėjus saulei. Jau žinojome, kad Korinto įlankos vandenys, giliai įsiterpusios į sausumą, dalija šį miestelį į tris dalis. Pati gyviausia ir tankiausiai apgyvendinta įsikūrusi ant kalvos, plastiškai besileidžiančios vandens link. Kadangi laiko daug neturėjome, nusprendėme apžiūrėti būtent ją.
Nežiūrint savojo amžiaus, dauguma pastatų iš tolo patraukė akį šviežiais dažais ir jaukiai sutvarkyta aplinka. Atkreipėme dėmesį į meniškas lenteles su gatvių pavadinimais, jūrine tematika ištapytas medines langines, delfinų, žuvų ir kitų vandenų gyvių formas turinčias durų rankenas, balkonėliuose besiilsinčias bronzinių undinėlių figūrytes ir žvejų laivelių maketus ant palangių. Taip, tai tikras jūreivių miestas, su dar išlikusiomis įdomiomis senovinėmis jūreivių vilomis, spalvingais namų fasadais, marmurinėmis arkomis aplink vartus. Senoviniai pastatai traukė akį ir nevalingai jais grožėjomės, traukdami siauromis vingiuotomis gatvelėmis. Tvyrojo tyla ir ramybė – buvo šeštadienio rytas, visi ilsėjosi po sunkios darbo savaitės. Reti praeiviai maloniai šypsojosi ir sveikinosi. Tokiuose miesteliuose visi vienas kitą pažįsta; ilsėdamasis čia, ir pats greit netruksi susipažinti su vietiniais: graikai malonūs ir labai svetingi. Tuo dar kartą įsitikinome, po savo rytinio žygio parskubėję į viešbutį pusryčių.
Pasijautėme kaip seniai laukti svečiai
Buvome apsistoję įspūdingame „Ganimedo“ viešbutyje, įsikūrusiame pastate, savo stiliumi bei menine apdaila irgi menančiame tolimus istorinius laikus. Dabartiniai „Ganimedo“ šeimininkai – Chrisula ir Kostas Papalexis – pastatą renovavo pagal naujausias technologijas, palikdami visą nestandartinį jo žavesį, poros šimtmečių senumo detales ir puošmenas. Gal dėl to čia taip gera? Iš karto prisiminėme per pokalbius su Graikijos turizmo organizacijų darbuotojais jų išsakytas mintis: mažuose viešbutėliuose kiekvienas gyventojas apsupamas tokia šiluma, kad pasijaučia kaip brangus, seniai lauktas svečias. Mažuose viešbutėliuose paprastai dirba patys savininkai, ir tai leidžia užmegzti draugiškus ryšius, kurie kartais tęsiasi metų metais. O ir kainų dydį paprastai nustato šeimininkas, taigi su juo galima pasiderėti. Ir dar vienas išskirtinis bruožas – tokių nedidelių viešbutukų virtuvė. Maistas čia gaminamas tikras, naminis, pagal senolių receptus, iš šviežiausių, dažnai savo pačių išaugintų daržovių bei vaisių ir iš vietos ūkininkų pristatomų produktų.
„Ganimedo“ šeimininkės veide švietė šypsena – nesiliovė pasakojusi mums, tiesiog apstulbusiems nuo pusryčių valgių įvairovės, ko būtinai privalome paragauti. O išbandyti turėjome kelių rūšių sluoksniuotus karštus pyragus: su špinatais ir sūriu, su vaisiais, su plikytu kremu; alyvų pastą, humusą iš avinžirnių, figų džemą, apelsinų uogienę, naminį jogurtą ir dar daugybę kitų skanėstų. Viskas tirpte tirpo burnoje: nuo seno visų giriama graikų virtuvė pasirodė esanti tiesiog fantastiška.
„Net kukliausiuose nakvynės namuose apsigyvenę, būsite puikiai aptarnauti. Vietos gyventojų nuoširdumas ir svetingumas bus labai malonus priedas prie visų pramogų ir istorinių vietų apžiūrėjimo, – dar prieš vykstant į Galaksidį užtikrintai pasakė Delfų municipaliteto, vadovaujančio šiam regionui, darbuotojos, atėjusios su mumis susitikti ir pasikalbėti apie savąjį kraštą bei bendradarbiavimą turizmo plėtros srityje. – Ne vien todėl, kad turizmas teikia mums didžiąją biudžetinių įplaukų dalį. Pasididžiavimas savo kraštu, meilė jam, noras viskuo, kas brangu, pasidalinti su svečiu, – čia ir slypi visa šios srities verslo esmė“.
Šių žodžių teisingumu turėjome progos įsitikinti daugybę kartų. Kiekviena vietovė čia išnaudoja visas galimybes sudominti atvykusįjį iš kitur – savas tautietis bebūtų, ar svetimšalis. O Delfų regionui šia prasme itin pasisekė – jis labai turtingas istorine praeitimi, senosiomis tradicijomis, kultūra. O ypač – gamta, suteikiančia galimybę plėtoti ekologinio turizmo šakas.
Vido Dulkės nuotrauka
