Danguolė ŠITIKOVIENĖ
Kauno moksleivių aplinkotyros centro metodininkė
Gal vieversiukas neteisus?
Mes paukštelius sveikiname...
Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš Prancūzijos, Belgijos, kitų šalių. Jis vadinamas pavasario pranašu. Vieversiams vasaris nebaisus, nes šaltuoju metų laiku pakinta jų mityba, išgyvena jie ir be vabzdžių. Be to, vieversį galime vadinti „lietuviškiausiu“ paukšteliu, nes Lietuvoje praleidžia apie aštuonis mėnesius – išskrenda vėlai, parskrenda anksti.
Senoliai manė: jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas. Šiais metais vieversys parskrido vasario pradžioje, todėl pavasaris turėtų būti vėlyvas. Tačiau… Jei gruodį žydi žibutės, į Lietuvą atskrenda stepiniai vieversiai, skamba paukščių pavasarinės giesmės, ilgėja diena, brinksta medžių pumpurai, tikimės, kad tuoj tuoj sužydės šalpusniai, ir prasidės tikrasis pavasaris – vieversys bus neteisus.
Kauno moksleivių aplinkotyros centre vasario 24-ąją vyko tradicinė Kauno miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų ugdytinių šventė „Vieversio belaukiant“. Vaikai prisiminė, kaip reikėjo laukti vieversio – globojant paukštelius , juos lesinant lesyklose tinkamu maistu ir pastoviai. Daugelis vaikų nustebo sužinoję, kad rudenį reikia paukšteliams kelti inkilus – inkiluose paukščiai slepiasi nuo šalčio ir kritulių.
Vaikams labai patiko įspūdingo dydžio samarinė gyvalazdė, kuri į šventę „atvyko“ iš Lietuvos zoologijos sodo (su edukologe Erika Bašinskaite). Kai kurie vaikai sunkiai patikėjo, kad gyvalazdė yra gyvas vabzdys. O kas būtų, jeigu vaikai pamatytų gyvalazdę, kuri panaši į lapą?
Darželių ugdytiniai savo pasirodymais „Iš paukštelių gyvenimo“ tarsi sekė vieną pasaką be pabaigos – buvo įvairiausių veikėjų: vieversių, varnų, šarkų, pelėdų, žvirbliukų, genių, zylių, gandrų ir… varlių. Vaikai šoko, dainavo, vaidino, burkavo, ulbėjo, girgsėjo, čireno, švilpavo, gageno, kukavo, karksėjo, cypsėjo…
Mažieji gamtininkai skirstėsi tikėdami, kad tuoj sužydės šalpusniai ir atkeliaus laukiamas pavasaris. Jų mažose galvelėse kirbėjo mintys, jog jau pats laikas raginti tėvelius ir senelius gaminti inkilus, juos kelti paukšteliams.
Autorės nuotrauka