Stebėtinai tvirta tava galybė,
Maniau, kad neįveiks jos amžinybė,
Nes vėtras ir speigus tu nugalėjai!
Į amžinybę išlydėjome docentą, habilituotą biomedicinos mokslų daktarą, ilgametį draugijos Žaliuojanti Vilnija pirmininką, Lietuvos dendrologų draugijos, Lietuvos gėlininkų sąjungos narį, kelionių po Europos botanikos sodus iniciatorių ir organizatorių Evaldą Vylių NAVĮ.
Evaldas Vylius Navys gimė 1937 m. rugpjūčio 6 d. Alytaus apskrityje, Gražulių kaime. Mokėsi Simno vidurinėje mokykloje, Vilniaus miškų technikume, studijavo Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete.
1954-1963 m. dirbo Alytaus ir Kapčiamiesčio girininko padėjėju, Kuršėnų miškų ūkio inžinieriumi, Vitsodžio girininku. Vėliau dirbo Palangos botanikos parko direktoriumi, Valstybinio statybos reikalų komiteto landšafto architektūros ir apželdinimo skyriaus vyriausiuoju inžinieriumi, dirbo Paminklų konservavimo (nuo 1987 m. – Paminklų restauravimo projektavimo) institute.
1977-2008 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto, Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, 1990-2002 m. buvo VU Gamtos fakulteto prodekanas, Vilniaus botanikos sodo direktorius (1993-2002); Vilniaus universiteto Botanikos ir genetikos katedros docentas.
Evaldas Vylius Navys įveisė Palangos miesto medelyną, vadovavo Palangos parko restauravimui, Vilniaus botanikos sodo kūrimui ir plėtimui, Kauno ir Vilniaus botanikos sodų projektavimui, parengė Kauno rotušės bei jos aikštės želdinių formavimo ir vertikaliojo plano projektus.
Buvo 1993 m. pradėto leisti leidinio „Dendrologija Lithuaniae“ atsakingasis redaktorius.
2002 m. apdovanotas Aplinkos ministerijos Česlovo Kudabos premija už aktyvią visuomeninę veiklą aplinkos apsaugos srityje ir pedagoginį darbą, už indėlį tvarkantį Vilniaus ir visos Lietuvos želdynus.
Ne vienas galėjome pasisemti iš Evaldo energijos, optimizmo ir stiprybės: jis visada veržėsi į didelius darbus ir aktyvią veiklą; kai buvo sunku, nesiguodė, nesiskundė, nedejavo, mokėjo santūriai išgyventi kasdienybės įtampą. Visada pasiruošęs patarti, padėti, jis buvo neabejingas kitų nelaimėms, sugebėdavo įkvėpti vilties ir pasitikėjimo.
Laikas nenuneš į užmarštį šio Žmogaus atminimo. Juk liko gerumo tiltas, jungiantis Evaldą mylėjusius ir gerbusius žmones. Dėkojame likimui, kad buvome ir dirbome kartu.
Nuoširdžiai užjaučiame Evaldo žmoną Ireną, dukrą Nendrę, sūnų Darių bei kitus artimuosius ir liūdime kartu su jais.
Evaldo Vyliaus Navio bendražygiai, liekantys ištikimi Jo idėjoms ir siekiams
