2017-ųjų pavasariui baigiantis dienos šviesą išvydo jau devintoji profesoriaus Prano Mierausko knyga „Aplinkosauga: šiuolaikinio valdymo iššūkiai“. Beje, šių eilučių autoriui įsimintinos ir kitos profesoriaus Prano Mierausko knygos. Viena jų – ir 2012-ais išėjusi „Saugomų teritorijų politika ir valdymas“.
Naujojoje knygoje „Aplinkosauga: šiuolaikinio valdymo iššūkiai“ pateikiamas šiuolaikiškas požiūris į aplinkos valdymą globaliuoju, Europos ir Lietuvos lygmenimis, analizuojami įvairūs aplinkos valdymo (aplinkos apsaugos) aspektai, supažindinama su atitinkamomis sąvokomis, aptariami pagrindiniai saugomų teritorijų ir ekosistemų valdymo principai, darnaus vystymosi sąsajos su aplinkos valdymu, šios srities pokyčiai.
Vadovėlis parengtas pagal aplinkos valdymo, administravimo ir vadybos studijų programas. Jis skirtas aplinkosaugos, aplinkotvarkos, aplinkotyros, ekologijos, aplinkos inžinerijos, taip pat turizmo, paveldo, viešosios politikos, viešojo administravimo, vadybos ir kitoms bakalauro bei magistro studijoms.
Knyga turėtų būti naudinga ir praktikams – aplinkosaugos specialistams, mokytojams, gamtininkams, visiems besidomintiems aplinka ir jos išsaugojimu.
Knygos tiražas – 500 egz. Išleido VĮ Registrų centras. Leidinį galima skaityti ir internete: www.teisineliteratura.lt
Jau Jūsų knygos pavadinime regiu nūnai madingą žodį „iššūkiai“. Dažnai pagalvoju, jog vis kitoniškoms partijoms sutupdant savuosius žmones į valdžios atstovų krikštasuolius atsiranda naujas suvokimas (arba iššūkis) – mes esame pernelyg protingi, tad nė nesivarginsime gilindamiesi į įvairiausius valdymo iššūkius, kad ir toje pačioje aplinkos apsaugoje. Patogumo labui aplinkos apsaugos (dviejų žodžių dermės) lietuvių kalboje kaip ir nebelieka, pakeičia visraktis: aplinka. Tinkantis, esą, ir armijai, ir laivynui, ir laiveliui… Žodžiu, susergame gražia demokratijos liga (populizmu), trukdančia visuomenei taisyklingai kvėpuoti, todėl greta esančios gamtinės aplinkos, jos dėsningumų kas dar galėtų pastebėti? Ar galėtų būti kitaip, kai iš kokių žalių valstietiškųjų vežėčių ir bukomis reformomis pagrūmojama (kur jau čia tas liaudiškas posakis apie devynis matavimus ir vienužį kirpimą)?
Tokioje terpėje vertinčiau Jūsų naujosios knygos „Aplinkosauga: šiuolaikinio valdymo iššūkiai“ pasirodymą.
Tačiau Jūsų nuomonė, kaipo mokslininko, gali būti ir kur kas erdvesnė? Nors neabejoju, jog glaustame knygos pristatyme visuomenei nė neįmanoma visko, kas sudėta į 350 knygos puslapių, išsakyti…
Tad bandau iš karto skleisti ereziją (pagal gulbę, vėžį ir lydeką): praktikai – sau, mokslas – sau, vadovavimas – sau. Ką čia galėtų paakinti mokslininkas, profesorius?
Idėją apie tokią knygą brandinau jau senokai. Tam tarsi ragino ir dalyvavimas įvairiose tarptautinėse konferencijose, projektuose.
Teko jau senokai suvokti, jog Lietuvoje aplinkos apsaugoje vyrauja tarsi klasikinis požiūris: mes turime saugoti orą, vandenį, dirvožemį, biologinę įvairovę… Vakarų šalyse jau bent prieš 15-20 metų buvo atsisakoma to klasikinio požiūrio į aplinkos apsaugą. Reikia ir aplinkos apsaugoje tinkamos politikos. Ji inspiruoja valdymą, veiksmus, pertvarką. Bet kurioje sferoje valdymas turi būti moksliškai bei empiriškai pagrįstas. Tad neatsitiktinai ir nusprendžiau apibendrinti vakarietišką patirtį šioje srityje – analizė, sintezė, vertinimas.
Naujoji knyga buvo rengiama atsižvelgiant į mūsų universitete esančią aplinkos valdymo magistrų studijų programą. Talkins ypač tiems, kurie ne viską skaito užsienio kalbomis. Naujoji knyga pravers rengiant specialistus ir kitose šalies aukštosiose mokyklose – ir Kauno technologijos universitete, ir Aleksandro Stulginskio universitete, ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, ir Šiaulių universitete, ir Lietuvos edukologijos universitete, ir… Valdymo patirtis visada pravers tiek ekologams, tiek aplinkos apsaugos inspektoriams, tiek geologams, tiek ir kitiems specialistams.
Turiu pasakyti, jog aplinkos apsaugoje dirbančių specialistų požiūrio gal jau nebepakeisi. Tačiau mes juk dirbame su studentais, kurie keis minėtuosius specialistus. Žodžiu, nebeužtenka būti vien geru, tarkime, nuotekų valymo specialistu, reikia išmanyti ir valdymo aspektus.
Kokios tos valdymo politikos sanklodos, kurias aptariate ir naujojoje savo knygoje?
Aplinkos valdymas erdvus. Pirminis procesas – aplinkosaugos politika, kuri nurodo gaires, inspiruoja veiksmus, iškelia tikslus. Pagal tai – įgyvendinimas. Tai, sakyčiau, kaip ir viešasis deklaravimas.
Šiai politikai įgyvendinti reikalingi tam tikri instrumentai (per viešąjį administravimą, aplinkos tvarkymą). Tarkime, mes negalime įgyvendinti gamtotvarkos kurio nors plano, kai neturime valdymo politikos, strategijos. Apie politiką dažnai galvojame tada, kai atsitokėjame: ne tuo keliu nueita…
Tačiau juk turime Lietuvos valstybinę aplinkos apsaugos strategiją (priimtą 1996-ais), Nacionalinę aplinkos apsaugos strategiją (priimtą 2015-ais)…
… todėl ir aišku, kodėl reikėjo naujos Nacionalinės aplinkos apsaugos strategijos, priimtos 2015-ais. Nes reikėjo kur kas geriau detalizuoti, nurodant kryptis, gaires, planus veiksmams įgyvendinti…
Knyga „Aplinkosauga: šiuolaikinio valdymo iššūkiai“, ko gero, labai praverstų ir tiems, kurie „atmatuoja“ (jei suvis tuo užsiima) savo aplinkosaugines, gamtosaugines įžvalgas atskirų partijų programose.
Knygoje išryškinama sukauptoji vakarietiška patirtis, tad patirtis niekam neturėtų maišyti, neminint jau konkrečių aplinkos apsaugos sektorių vadovų… Juk nenorime būti tais, kurie Europoje vis vėluoja. Nuo studento iki politiko. Juk kiekvienoje sferoje noras tobulėti yra sveikintinas. Kita vertus, net ir 350-yje puslapių visų konkretesnių problemų aptarti neįmanoma.
Nesu surinkęs deramos informacijos apie tai, kas panašia tematika Lietuvoje jau yra išleista, guli knygų lentynoje? Ar Jūs šioje srityje esate savotiškas pionierius?
Keletas leidinių panašia tematika jau yra. Štai ir Mykolo Romerio universitetas 2008-ais išleido knygą „Aplinkos valdymas ir politika“. Vytauto Didžiojo universitete taipogi esama darbų, skirtų aplinkos apsaugos politikai. Sakyčiau, jog anksčiau nepakankamas dėmesys buvo skirtas valdymo aspektams. Savo naujojoje knygoje viskas perteikiama per socialinio valdymo prizmę.
Kaip tai atrodo praktiškai?
Tarkime, aptinkame reto paukščio lizdą, siekiame jį išsaugoti. Tačiau realybė tokia, jog kai kas teisės aktuose nėra tobula. Tada jau einame prie naujų valdymo instrumentų, naujos aplinkos apsaugos politikos. Čia – kompleksinis požiūris.
Apie praktinius aspektus norisi teirautis kai giliniesi, tarkime, į Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto (kuriam vadovauja profesorius Jurgis Staniškis) veiklą…
… minėtame institute sukurta tikrai įspūdinga aplinkosaugos vadybos, švarios technologijos specialistų grupė. Jie yra labai daug pasiekę talkinant atskiroms pramonės įmonėms. Joms turėti savo aplinkos apsaugos politiką – labai svarbu. Naujojoje knygoje apie aplinkos apsaugos politiką įmonių lygmenyje taipogi kiek rašoma, tačiau specialistų, vadovaujamų prof. Jurgio Staniškio, veiklos tikrai nesiekta dubliuoti.
Minėjote Nacionalinę aplinkos apsaugos strategiją, aprobuotą 2015 metais. Neretai pagalvoju, jog Lietuvoje panaši strategija atsiranda vien dėl to, kad ją kuo skubiai pamirštų…
Kiekvienas panašus strateginis dokumentas yra skirtas tam tikram laikotarpiui. Strategijos išdavoje atsiradę dokumentai gali būti aktualūs dar trumpesniu laikotarpiu. Štai 1996-ais atsiradusi Valstybinė aplinkos apsaugos strategija žvelgė į dešimties metų laikotarpį. Tačiau po 2006-ųjų ilgokai nieko nebuvo daroma. Tik 2015-ais pasirodžiusi Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija jau yra kur kas išsamesnė, numatanti strateginius žingsnius, gaires, bet ne konkrečias priemones. Tad žemesnio lygmens strateginiai dokumentai turi būti atnaujinami dažniau. Tik ar visada taip yra…
Kai kada, esą, užtenka, kai visus strateginius žingsnius žengia nauja naujo ministro komanda.
Būna taip, ko neturėtų būti. Vadovautis reikia dokumentais, kurie nuolat yra tobulinami…
… ką tada daryti, kai partijai reikia tik reformų, o ką jos teiks – ar tai turėtų būti svarbu. Svarbiausia – mušamas būgnas?
Na, ir dabartinės reformos, kurios yra Aplinkos ministerijos sferoje, nemanyčiau, jog yra pagrįstos kokiomis rimtesnėmis studijomis. Ir dėl valstybinių miškų valdymo, vadinamosios urėdijų reformos – ar yra kokia rimtesnė studija, liudijanti, jog reforma iš tikrųjų bus sėkminga?
Iš atitinkamos miškininkų sferos mokslininkų lyg ir stotingai pasišaipyta buvo: duodame jums 100 eurų, sukalkite „pastatą reformai“… Žodžiu, mokslininkų pusėn tarsi būta spjūvio – nieko nesate verti!..
Panašiai – ir su pertvarkomis saugomų teritorijų srityje, su regioninių aplinkos apsaugos departamentų stumdymu… Tarsi iš viršaus tik ir rėkiama: duokite reformas, nieko daugiau partijai ir nereikia! Tos galimos reformos nepagrįstos nei moksliškai, nei vakarietiška empirine patirtimi.
Gaila, kai norima (kad ir toje Aplinkos ministerijoje) parodyti, jog tikrai dirbama – kažkas išardoma, kažkas sulipdoma…
Matosi tik viena gairė: sėdintys aukščiau sprendžia… Ar čia – kaip toje šachmatų partijoje: baltieji (nepakaltinamieji) pradeda ir laimi… Arba kėdžių perstatymas „kvadratiniu-lizdiniu“ metodu…
Liūdna, tačiau sovietinį mentalitetą labai primena… Diskusijų nebus! Nors efektyvumo nesukuriama, tik kažkur šnypščia garas.
Garsas yra – ir gerai.
Dėkoju už pokalbį, profesoriau.
Augusto Uktverio nuotrauka
