Metų ratas nuolatos rieda dangaus keliu, o saulės spindulys kasdien išlenda vis kinta. Liūdna, kai gamtoje tik dvi spalvos lieka, vienok, širdyje šilta, kai ateina Kalėdos, Naujieji… Bene didžiausia daug aprėpianti šventė. Stebime, kaip gamta nunyksta ir vėl atgyja, vos saulei paglosčius žemę. Kalėdų šventė tokia pat sena kaip ir žmonija. Žmogus išmoko sėti javus, kepti duoną. Oi, daug darbo tenka įdėti, todėl duona mums šventa. Metų pabaigoje nuėmus derlių turėta įvairių sėklų, grūdų. Už tai didžiausios šventės vakarienei iš turimų grūdų atsargų buvo gaminamas specialus valgis. Slaviškai „kutja“, graikiškai „kukka“. Tai kelių šutintų grūdų valgis su aguonomis, paskanintas medumi. Iš miltų su aguonomis kepami tradiciniai kūčiukai, vadinami šližikais, prėskučiais.
O kaip gi kepami kūčiukai tikroje krosnyje? Ką jie simbolizuoja? Ką galima sužinoti naudojant juos Kūčių nakties burtuose? Ieškantieji atsakymų į šiuos ir kitus klausimus rinkosi į Želkūnų bendruomenės namus dalyvauti edukacinėjė popietėje „Atbėga elnias devyniaragis“.
Želkūnų bendruomenės pirmininkė Sonata Labanauskienė, vietos bibliotekininkė Živilė Vyšniauskienė, Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė džiaugėsi, kad daugelis galėjo pabūti kartu. Kol kaimiška krosnis įšilo, Želkūnų bendruomenės vokalinis moterų ansamblis mokė dainuoti dzūkiškų adventinių dainų. Bene smagiausias darbas – iš paruoštos tešlos pačiam gamintis kūčiukus. Pačius smulkiausius paruošė mažiausios renginio „gaspadinės“. Iš likusios tešlos senoviniu papročiu kultūrologė Rita mokė pagaminti mažas anteles, vietoje akių joms įdedami pipiriukai. Šis prosenoviškas paprotys su antelės simboliu šventę sieja su anapusiniu pasauliu. Antelė – vandens paukštis ir tarpininkė dviejų stichijų – vandens ir žemės, arba dausų ir gyvųjų pasaulio. Kūčiukai – lyg ir dangaus žvaigždžių simbolis. Netrukus paruošti kepiniai buvo įstumti karšton krosnin, nes jaunimas nekantriai laukė išgirsti pasakojimų kaip galima nuspėti savo ateitį pasitelkiant burtus.
„Ponas Dievas su kūčela ateina“ – taip Dzūkijoje Kūčių vakarą sako šeimininkas, tris kartus apnešdamas duoną apie namus ir vis pasibelsdamas į duris, kol būna įleidžiamas vidun. Ko gero, tai vienas iš seniausių papročių, liudijąs žemdirbišką kultūrą, siekiant nepristigti duonos. Agrarinėje visuomenėje yra daug rūpimų klausimų. Kaip antai, sėjos planavimas, derliaus, vaismedžių apsauga, gyvulių veisimas bei jų sveikata. Tai labai atsispindėjo tikėjimuose: grūdų Kalėdų rytą ant stalo žiūrėjimas, vaismedžių aprišimas šiaudais, pamirkytais žirnių nuovire, dalijimasis vakarienės likučiais su gyvuliais ir paukščiais, bičių bei vaismedžių lankymas Kūčių vakarienės išvakarėse. Daugelis tikėjimų ir burtų yra susiję su žmogaus sveikata ir gyvenimo trukmės spėjimu: valgyti daug, kad atsirūgtum, žmogaus šešėlio žiūrėjimas vakarienės metu, šiaudo traukimas iš po staltiesės. Gamtos jėgos labai svarbios norint sočiau išgyventi, todėl dzūkai vakarienės metu minėdavo vėją ir šaltį, kad nepakenktų kitų metų derliui. Svarbūs tampa ir miško žvėrys, stengtasi ir juos minėti, kad bandos neišpjautų, vaismedžių negraužtų. Vilkui net mėsos gabalo nepagailėję dzūkai kryžkelėn nešė. Protėvių vėlių gerbimas ir vaišinimas, siekiant užsitikrinti jų nuolatinę pagalbą kasdieniniame gyvenime bei darbuose, ryškiai atskleidžia protėvių pasaulėžiūrą. Štai sužibus vakarinei žvaigždei, būdavo uždegama žvakė ant lango, o šeimininkas išėjęs laukan kviesdavo vėles vidun kūčiavoti.
Patys spalvingiausi ir gausiausiai išlikę yra jaunimo burtai, susiję su šeimos planavimu, piršlybomis, sveikata ir ilgaamžyste. Sukurti šeimą, turėti vaikų buvo būtinybė, ūkio gerovės ir turto perdavimo garantas. Priešingu atveju, šeimos nesukūrimas ar vaikų neturėjimas buvo laikoma nelaime. Taigi, kiekvieno jaunuolio siekiamybė buvo sėkmingai susituokti. Atsitikdavo, kad mergina jau metuose, bet piršliai vis nesirodo. Tuomet gi prašyta požemio valdovo pagalbos: vidurnaktį tekdavo pagriebus spragilą, apsisiautus paklode bėgti prie daržinės durų, triskart suduoti į duris vis sušunkant „Velnie, noriu ištekėt!“. Paminėkime dar keletą įdomesnių burtų: žiedo skandinimas vandens stiklinėje, norint žinoti kiek metų dar senmergiausi; vaško liejimas į šaltą vandenį, žiūrint kokia figūra pasirodo; žolių ar popieriaus deginimas žiūrint į šešėlį kas pasirodo; kleckelių dėjimas ant slenksčio, kviečiant šunį. Jis dabar itin svarbus, nes padeda išsiaiškinti kuri pirmutinė ištekės. Seni burtai (kiaušinio ridenimas slenksčio link, būsimo jaunikio laukimas žiūrint į „dzerkolą“, siekiant išsiaiškinti merginos ateitį) mus nukelia į sakmėmis apipintą protėvių pasaulį.
Kultūrologei baigus edukaciją ir samprotavimus burtų tema, iš krosnies buvo išimti kvepiantys kepiniai. Visi vaišinosi, dainavo su Želkūnų dainininkėmis.
Vien akies krašteliu pažvelgus į šventės laukimo vienybėje su gamtai papročius, galime tvirtinti, kad tai – svarbiausia šventė žemdirbio kalendoriuje. Ruošiant visą ūkį, maisto gaminimą. tarpusavio santykius, pagarbą protėviams iš anapusiniame pasaulyje Ši šventė su maisto gaminimo, tarpusavio santykių, pagarbos protėviams iš anapusinio pasaulio tradicijomis mums yra didelė duotybė ir vertybė. Šiuos aruodus privalome nuolat pažarstyti, kad jaunimas suvoktų ką turime ir kokie esame. Renginio atmosfera daug džiaugsmo suteikė mažiausiems dalyviams, vyresnieji daug ką prisiminė ir sužinojo. Norėtųsi, kad mūsų mažieji lauktų atbėgančio devyniaragio, džiaugtųsi dausų pasaulį menančiomis antytėmis, jaunimas didžiuotųsi savo tradicijomis.
