Prof. Libertas KLIMKA

„Eik, tu, spali, nesipūtęs!“

Ar teisingas šio mėnesio vardas?

Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA - 2019. Šalnoms obuolius pakalbinus... (Virginijos KRASAUSKIENĖS, iš Rokiškio r. Bajorų k., nuotrauka)

Šis mėnuo tikrai pats spalvingiausias metuose. Auksinio rudens viena kita dienelė – tarsi prabėgusios vasaros šypsniai. Augmenija jau rimtai rengiasi žiemos miegui, – krenta šalnų visomis spalvomis numarginti lapai. Todėl šis metas senovėje ir vadintas „lapkrisčiu“. Net ąžuolas neišlaiko savo lapelių iki mėnesio pabaigos. Juk per šį mėnesį diena sparčiai trumpėja; nuo saulėgrįžos netekdama bemaž septynetą šviesių valandų. Akivaizdu, kad suklysta įtvirtinant bendrinėje kalboje dešimtojo mėnesio pavadinimą. Ir štai kodėl: pirmuosius lietuviškus kalendorius mokytojas Laurynas Ivinskis rengė pagal lenkiškųjų pavyzdį. Ogi tie sudaryti žymiai pietesniam, šiltesniam kraštui. Mūsiškis lapkričio mėnuo jau bus visai be lapų… Klaidinančių pavadinimų ir kitų tautų kalendoriuose apstu. Štai romėniškojo kalendoriaus pagrindu sudarytuose dešimtojo mėnesio vardas – „oktober“, taigi aštuntasis. Tai andainykščio laiko skaičiavimo aidas, įrodantis, kad žemdirbiui naujieji metai prasidėdavo nuo pavasario.

Pagal gamtos reiškinius ir kaimo darbus spalio ir lapkričio pavadinimus reiktų sukeisti vietomis. Juk pagrindinis vėlyvo rudens rūpestis kaime būdavo linų apdorojimas; darbai su linais paprastai vykdavo lapkritį ar net gruodžio pirmoje pusėje. Spaliai – sumedėjusio lino stiebo šapeliai, atsiskiriantys nuo pluošto juos minant. Tai lūženos, kurias reikia nubraukti ir iššukuoti sulaužius mintuvais gerai išdžiovintus linų stiebus. Imlu darbo, kol saujoje lieka švelnutis pluoštelis verpimui. Blogai spalius iššukavus, audinys bus šiurkštus ir dygus. O kur būdavo spaliai panaudojami? Taigi – trobos ir tvartų lubų apšiltinimui. Bitininkai ir į avilius po dangčiu jų pripildavo, rengdami biteles žiemojimui.

Darbai su linais trukdavo ilgai, todėl vadinti „lino mūka“, supraskite, kančia. Tačiau atliekami po stogu, prikūrentoje jaujoje, pasikvietus kaimynų talką, tikrai nepabosdavo. Susirinkus jaunimui skambėdavo juokai, pašmaikštavimai. Štai talkininkai šeimininkės klausia: „Ką išvirsi pabaigtuvėms?“. Ta atsako: „Spalių gručę su šuns koja!“. O jei kuris nuo valgio nosį suka, paklaus: „Ko vaipais kaip kumelė, spalių paduota?“. Dar ir palygins: „Gražus kai šuva, iš spalių išlindęs“. O šalin pavaryti šitaip gali: „Eik sau į spalius gult!“. Tas drąsiai atšaus: „Turiu valių ant savo spalių!“. Žodis „spalis“ kalboje pavartojamas menkumo, mažumo nusakymui, pavyzdžiui: „Juo senesnė lydeka, juo tų ašakėlių kaip spalių pilna“. Silpnutį kūdikėlį tokiu posakiu apgailės: „Vaikelis kaip spalis – nei žinda, nei miega, nei ūgio, nei svorio neprisideda“. Ir kokį pasikėlusį galima taip supeikti: „Eik, tu, spali, nesipūtęs!“. Vinco Kudirkos raštuose įrašyta: „Akyj artymo savo kiekviens mato spalį, o savo akyj sparo užtėmyt negali“. Senuose kalendoriuose mėnesio pavadinimas būdvardinis – „spalinis“, arba daugiskaita – „spalių“. Sovietmečiu įsigalėjo „spalis“, labiau pritampantis prie bolševikinės revoliucijos įvardijimo.

Šio mėnesio pradžioje sulaukus keleto šiltų ir malonių dienelių, sakoma „Bobų vasara atėjo“. Tai atėjo tarpelis tarp vienas po kito nuo Atlanto lekiančių rudeninių ciklonų. Iš kur toks savotiškas šių saulėtų rudens dienų pavadinimas? Mat baigus rudens darbus, suvalius nuo laukų derlių, kaimo žmonės prisimindavo ir aplankydavo su dovanomis, naujo derliaus gėrybėmis kaimo „bobutes“. Taip vadindavo pribuvėjas ir žolininkes, kurių patirtis bei žinios būdavo labai reikalingos kaimo bendruomenei. Gal toji tradicija ateina ir iš senovinių rudeninių sambarių, apie kurias žinome iš garsaus XV a. lenkų istoriko Jano Dlugošo aprašymo. Jo žodžiais: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti.“