Interneto erdvėse sklando nuotraukos su Gedimino kalno nuošliaužomis, su prierašais, jog partijos ir partijėlės prieš rinkimus žadėjo kalnus versti, tad šį tą ir padariusios bent su vienu (Gedimino kalnu). Tiesa, kai kam vaidenasi ir baisūs žmonės valstybiniuose miškuose, tačiau kam eiti gilyn į girias, kai nuo Gedimino kalno nušniojus medžius viskas – kaip ant delno. Peršasi išvada, jog girias ar girininkus nušnioti (įgyvendinant, tarkime, reformas vien dėl reformų: bent porelę ministerijų – į Naisius ar Kuisius; miškininkų klaną – į skaistyklą-monopoliją ir t.t.) jau lyg ir nebereikėtų, jei su simboliniu Gedimino kalnu nesusitvarkoma.
Neseniai tas kalnas pas karaliukus (Lietuvos vadus) nėjo, tad karaliukai patys kalno viršūnės link ropštėsi. Buvo, buvo, kaip nebuvo!..
Kaip mėgsta riūktelkti vienas pinigų luomo pasamdytas subrašeiva, laikas ir riktelti: baikit juokelius!
Gediminas buvo didis, kalnas – taipogi. Tad ir sumaniau rimčiau apie tą kalną kitoniškai prašnekti su žinomu geologu Jonu Jonynu (UAB „J.Jonyno ecofirma“ vadovu), nė kiek neabejojančiu, jog medžių nušniojimas nuo Gedimino kupros – suvis nevykusi operacija. Na, garbūs užsienio svečiai ar ceremonijų aukštuomenė ant Gedimino kalno šlaitų drūtų ąžuolaičių tikrai gal nebesodins, tad ką daryti, Ponas Paniekintasis Kalne!?.
Visiems nūnai pasidarė aišku, jog esminė problema yra spūdinis vanduo kalno viduje, atsirandanti dėl kritulių. Vandeniui patekti į gilesnius kalno sluoksnius trukdo esantis nelaidus gruntas, tad ir atsiranda nuošliaužos kalno šlaituose. Vanduo turi kažkur nutekėti, kartu sudarant galimybę ir nuošliaužoms atsirasti. Buvę šlaituose medžiai, kita augmenija iš dalies tą vandenį „susiurbdavo“, tad ir nuošliaužos buvo anksčiau gana retas reiškinys. Žinoma, po stiprių liūčių esama visko…
„Peršasi banali išvada: kalno viršuje, siekiant, kad vanduo patektų į kalno apačioje esantį laidų sluoksnį (iš kurio vanduo patenka jau į Vilnelę), įrengti vadinamuosius vertikalius gręžinius (jų kiekius reikia skaičiuoti pagal atitinkamus parametrus). Tada spūdinio vandens, kuris pasiekia nelaidų kalno molio sluoksnį ir yra priverstas tekėti išorės link, atakų šlaitai jau ir nebepatirtų… Vadinamasis vertikalus drenažas Gedimino kalne tikrai pagelbėtų. Tai nebūtų vien paprastas drenažas, jis būtų užpildomas kokiu sijotu smėliu ar kita vandeniui laidžia medžiaga, galimos ir kitokios melioracinės išmonės“, – pasakojo geologas Jonas Jonynas.
Jo tuoj imu teirautis apie medžius, augusius ant Gedimino kalno šlaitų.
„Įdomiausia, jog man nepavyko net surasti projekto, pagal kurį buvo pjaunami medžiai, augę ant Gedimino kalno šlaitų, ganėtinai nusiurbiantys šlaituose esančią perteklinę drėgmę. Neseniai man paaiškėjo, jog tokio projektinio darbo dokumentai tiesiog pradingo ir kaltųjų nėra. Gal tų kaltųjų ir nereikia ieškoti, tačiau pačiam kalnui dabar nėra gerai… Kita vertus, kai nebelieka dokumentų (apie veiklą maždaug prieš dešimtmetį), peršasi išvada, jog kažkam tai lyg ir naudinga“, – pasakojo Jonas Jonynas, pridurdamas, jog medžiai buvo nukirsti siekiant atkurti pirminį kalno vaizdą.
Kaip dabar neprisiminsiu parkotyrininko, buvusio kultūros vertybių paveldo specialisto Kęstučio Labanausko neseniai sakytuosius žodžius: senovėje didžiausias pagąsdinimas kaimiečiui, gyvenančiam netoli Vilniaus, buvo priminimas, jog laikas vežti akmenis Gedimino kalno sutvirtinimui. Tad senovėje, kai medžių nebuvę, buvę akmenys. Juos miestelėnai suiručių ir nepagarbos kalnui (carizmas, Rusijos invazija) metais, žinoma, gvelbė, grūdo į statomų pastatų pamatus. Taip ir liko Gedimino kalnas plikas kaip tilvikas… O gamta, viską, kas netvirtai ar netobulai išrodo, laiko šėlsme tuoj ir griauna, su žemele sulygina.
Teiravausi pašnekovo ir apie tai, jog nūnai Gedimino kalnui tvarkyti skiriamos esminės lėšos, jog net nepasitikima savais specialistais, lenkų paramos siekiama.
„Lenkai pagalba čia tikrai nemaišo, tačiau galiu patikinti, jog esama techninių ir intelekto resursu (UAB „Geobaltic“, kuriam vadovauja Dainius Michelevičius, ir t.t.) ir Lietuvoje. Be to, kaip jau minėjau apie horizontalųjį drenažą (kas suvis specialistams nėra jokia naujiena), jį taikant viskas labai atpigtų, nereikėtų švaistyti lėšų, o gal ir efektas būtų kur kas geresnis. Tuos horizontalius gręžinius galima atlikti kad ir per savaitę“, – kalbėjo pašnekovas, teiraujantis ar tik kas nepasinaudoja Gedimino kalną lėšų švaistymui, politiniam kapitalui susižerti…
Užsiminiau pašnekovui ir apie tai, jog aplinkosaugininkai vadinamojo vertikalaus drenažo kiek ir baidosi – užterš požemio vandenis!..
„O kokia pramonė yra ant Gedimino kalno. Tik lietaus vanduo patenka. Toks, kuris ir gana užterštose gatvėse liūčių metu šniokščia. Kai lietaus vanduo nuo Gedimino kalno viršaus per vertikalų drenažą pateks į tą sluoksnį, iš kurio patenka tiesiog į Vilnelę ar Nerį, kas čia blogo?.. Gėrimui tikrai nebus naudojamas. Įsitikinęs, jog ant Gedimino kalno jokios pavojingosios taršos tikrai nėra. Kita vertus, jei kas manytų, jog galima tarša (dėl kokios nuorūkos ar pan.), tada galima atlikti ir procedūrą, vadinamą Poveikio aplinkai vertinimu“, – dėstė geologas Jonas Jonynas, primenantis, jog greta vertikaliųjų gręžinių Gedimino kalno šlaitus gali gelbėti ir kitos kompleksinės priemonės.
Žinoma, galima įtarti, jog kai kam svarbu užsiimti įvairiausiais milijonus kainuojančiomis stebėsenomis, įvairių inžinerinių įrenginių statyba (gabijonai ir t.t.) – gal tai būtų tiesiog lėšų plovimo schemos… Nes pigiausio (gal ir efektingiausio) varianto link, apie ką kalbėjo geologas Jonas Jonynas, gręžiotis lyg ir nenorima.
Mokslininkams ir gamybininkams vizijų visada pakanka, o jei atsiranda pinigėlių, jei politikai rūpinasi švarku ir jį derina prie Gedimino kalno, situacija yra palanki, kaip sakoma, tiek verslininkui, tiek ir politikui…
***
Jonas Jonynas jau studijuodamas dirbo laborantu Vilniaus universiteto Inžinerinės geologijos ir hidrogeologijos katedros (1981) ir Lietuvos geologijos instituto Litologijos bei naudingųjų iškasenų skyriaus (1982) laboratorijose.
1983-1989 m. dirbo Geologijos valdybos Kompleksinės geologinės žvalgybos ekspedicijos Geonuotraukinėje partijoje hidrogeologu, geologu bei būrio viršininku.
1989-1992 m. buvo Lietuvos geologijos instituto Plačiai išplitusių naudingųjų iškasenų skyriaus (nuo 1992 m. – Nerūdinių naudingųjų iškasenų skyrius) inžinierius bei mokslo darbuotojas.
1992- 2002 m. Geologijos institute dirbo mokslo darbuotoju (Nerūdinių naudingųjų iškasenų, vėliau – Kvartero bei Ekogeologijos skyriuose). 2002-2004 m. – Geologijos ir geografijos instituto Ekogeologijos sektoriaus mokslo darbuotojas. 1996-2003 m. – Valstybinės mokslo programos „Lietuvos Žemės gelmių raida ir jų išteklių kitimo prognozė“ („Litosfera“) tarybos techninis sekretorius. 1992 m. įsteigė J. Jonyno individualiąją „Ecofirmą“, kurioje dirba iki dabar.
Vilniaus miesto aplinkosauginio klubo „Žemyna“ (įsteigtas 1988 m.), Lietuvos žaliųjų judėjimo (įsteigtas 1989 m.) vienas steigėjų, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmojo Seimo narys.
2000 m. už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę apdovanotas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės medaliu.
Svarbiausi darbai: Lietuvos naudingųjų iškasenų kasybos poveikio aplinkai vertinimas, dalyvavimas inventorizuojant Lietuvoje likusias sovietų karines bazes bei vertinant jų poveikį ir žalą gamtinei aplinkai, Lietuvoje buvusių pesticidų sandėlių teritorijų inventorizavimas bei ekogeologinis vertinimas.
Augusto Uktverio nuotrauka
