Užimti vaikus po pamokų labai svarbu, nes ši veikla padeda ugdytiniui rinktis patrauklų užsiėmimą, skatina turiningai leisti laisvalaikį. Dažnai būreliuose ir sekcijose įgytos žinios bei įgūdžiai vėliau savarankiškai tobulinami ir lieka svarbūs ateityje. Tai gali patvirtinti kiekvienas, ilgesnį laiką po pamokų su vaikais dirbęs, pedagogas. Tuo dar kartą įsitikinau gavęs žinutę iš buvusio Vilniaus Ozo vidurinės mokyklos (dabar – gimnazijos) žvejų būrelio nario Dominyko Kurtinaičio.
Drauginga atmosfera
Vaikai vieną ar kitą būrelį lanko įvairiai. Vieniems užtenka metų ar dvejų, o būna, kad pamėgtus užsiėmimus moksleiviai lanko gerokai ilgesnį laiką. Reikšmės tam turi darbo su vaikais vieta, būrelio kaina ir įstaigos vadovų požiūris į vaikų ir jaunimo papildomą (dabar vadinamą neformaliuoju) ugdymą.
Ozo vidurinės mokyklos direktorius Albinas Daubaras, sužinojęs iš vaikų, jog dirbu mokyklos kaimynystėje esančiuose Nevalstybiniuose vaikų globos namuose „Vilniaus SOS vaikų kaime“, 2002 m. pakvietė mane dirbti su mokyklos jaunaisiais žvejais. Gavęs tinkamą patalpą įkūriau žvejų būrelio kabinetą ir pradėjau veiklą. Direktorius, Lietuvoje žinomas meškeriotojas, nuolat domėjosi būreliu, visokeriopai rėmė. Tarp mokytojų buvo ir daugiau meškeriotojų. Man ypač buvo malonu, kad tarp jų sutikau savo buvusį Šilalės vidurinės mokyklos mokinį Vidmantą Malakauską. Deja, kaip man dažnai nutinka, iškart aš jo neatpažinau, bet istorijos mokytojas, kultūrizmo ir fitneso specialistas savo buvusio chemijos mokytojo nepamiršo. Nuo jaunų dienų susidraugavęs su meškere, Vidmantas ir dabar nepaleidžia jos iš rankų. Ozo vidurinėje mokykloje tvyrojo jauniesiems žvejams drauginga atmosfera. Mokytojai tokiam vaikų užimtumui pritarė. Būrelio užsiėmimai buvo nemokami, o direktorius ir meškeriojantys mokytojai kartu su vaikais dalyvaudavo meškeriojimo varžybose, veždami vaikus savo asmeniniu transportu, padėdavo jas organizuoti.
Būrelyje patiko
Dominykas į žvejų būrelį atėjo pradėjęs lankyti trečiąją klasę.
„Kartą pamačiau, kaip iš mokyklos išėjo būrys vaikų su meškerėmis. Mano mokytoja Laima Gailienė paaiškino, jog mokykloje organizuojamos meškeriojimo varžybos, o į žvejų būrelį priimami ir pradinukai, – prisiminė Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete informatikos bakalauro studijų programos tris kursus baigęs Dominykas Kurtinaitis. – Žvejyba ir šaudymas iš savadarbio lanko nuo mažens buvo mano mėgstamiausi užsiėmimai. Ateidamas į būrelį aš jau turėjau meškerę. Čia man patiko viskas, o ypač varžybos plūdine meškere.“
Naujokui pirmosios varžybos nebuvo gausios laimikiu. Jam ir kartu būrelį pradėjusiam lankyti klasės draugui Audriui pavyko pagauti vos po dvi žuveles. Būrelyje visada buvo labai draugiška atmosfera ir iš mažesnių vaikų ar naujokų niekas nesišaipė, bet draugiškai dalijosi savo anksčiau įgytomis žiniomis. Visiems mokiniams draugingas mokyklos direktorius Albinas Daubaras pats maketuodavo varžyboms gražius diplomus, o gausus mano veiklos rėmėjų būrys apdovanodavo ne tik varžybų nugalėtoją ir prizininkus, bet ir visus varžybose dalyvaujančius jaunuosius žvejus. Ypač dosnūs buvo Pionierių ir moksleivių rūmuose akvariumininkų būrelį lankęs, architektūros mokslus baigęs ir „Kibs“ blizges gaminantis Vladas Lašas, broliai Rytis ir Giedrius Mazgeliai iš UAB „Caputis“, Viačeslavas Osinovskis iš UAB „Romada“, muselininkų klubas „Flyfishing. Lt“, knygų apie žvejybą autorius Kęstutis Zanevičius ir kiti geradariai. Būrelyje gilintasi ne vien į mėgėjų žvejybos paslaptis. Daug dėmesio skirta mėgėjų žvejybos taisyklėms, dalyvauta upių pakrančių švarinimo talkose ir kitokiuose renginiuose.
Apie vieną jų 2004 m. „Meškeriotojo“ žurnale Nr. 11, „Dėdės Vacio kampelyje“ savo laiškelyje „Lašišos iš sunkvežimio“ ketvirtokas Dominykas rašė: „Šiandien mes važiavome su žvejų būreliu prie Neries paleisti lašišų. Prie upės mūsų laukė sunkvežimis su lašišų jaunikliais. Ten buvo žurnalistų, kurie viską nufilmavo. Vėliau rodė per televizorių. Lašišaičių paleidimas užtruko maždaug valandą. Kiekvienas bent po vieną lašišą paleidome iš rankų. Jos po poros metų vėl grįš neršti į tą pačią vietą, kur buvo paleistos. Tik jos grįš jau suaugusios“.
Šis pirmą kartą visuomenei organizuotas švietėjiškas renginys gilų įspūdį paliko ne vien Dominykui, bet visiems renginyje dalyvavusiems vaikams. Žuvų paleidimui vadovavo Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro (LVŽŽTC) generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Pašukonis (dabar Žuvininkystės Tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyrio vedėjas). Jis susirinkusiems gamtos bičiuliams papasakojo apie lašišinių žuvų biologiją, natūralius jų išteklius Lietuvos upėse, nykimo priežastis, brakonieriavimo žalą, nerštaviečių apsaugą ir dirbtinį jų veisimą. Pamokęs vaikus, kaip reikia laikyti išleidžiamas žuveles, pasiūlė vaikams paleisti po kelias lašišaites, sakydamas: „Paleiskite patys, savo rankomis. Augsite jūs, augs ir jūsų paleistos žuvys ir, ką gali žinoti, gal po kelių metų jums užkibs gražuolė lašiša, kuriai jūs vėl dovanosite gyvybę“.
Tą dieną į Neries upę paleista 5 000 lašišaičių. Dar 15 000 žuvų išleista Trakų rajone, o 10 000 iškeliavo į Jonavos rajoną.
Gabus ne vien žvejybai
Minėjau, jog pirmais žvejų būrelio varžyboms skirtais diplomais rūpinosi pats mokyklos direktorius. Vėliau, gerai žinodamas savo mokinių pomėgius ir galimybes, jis patarė pasiūlyti užsiimti diplomais Dominykui. Apie berniuko pomėgį piešti žinojau, nes 2006 m. jis dalyvavo „Dėdės Vacio kampelio“ piešinių „Vandens gyvūnijos pasaulis“ konkurse ir pateko tarp laureatų. Jo pieštas ešerys išspausdintas „Meškeriotojo“ žurnale 2006 m. Nr. 9. Pasirodo, jau tada Dominykui rūpėjo darbas kompiuteriu ir jo sukurti diplomai buvo labai gražūs. Jais buvo pamaloninti 2008-05-28 Neries upėje vykusių meškeriojimo varžybų laimėtojai. 2008-10-22 gabaus aštuntoko diplomus pelnė varžybų Elektrėnų vandens saugyklos šiltajame kanale daugiausiai žuvų sugavę jaunieji žvejai.
Kiekvienam pedagogui malonu, kai jo veikla domisi ir padeda ugdytinių tėvai. Dominyko mama Aušra visada domėjosi sūnaus žvejybos mokslais ir rėmė jo pasirinkimą laisvalaikį leisti geriau pažįstant gamtą ir paslaptingą žuvų pasaulį. Tėtis Valdas, nors meškeriotojas nebuvo, tačiau, turėdamas galimybių, rėmė būrelio išvykas transportu.
Dirbdamas su vaikais visada jaučiau pareigą pasidomėti, kaip jiems sekasi mokslai, ar turi kokių problemų mokykloje. Nuolat primindavau, kad meškerė neturi trukdyti paimti į rankas knygą ir gerai mokytis. Dominykas vargo su mokslu neturėjo, nors atviraudamas prasitarė, jog paskutinį kartą namuose namų darbus atliko ketvirtoje klasėje. Gabiam mokiniui užtekdavo laiko viską atlikti pamokų metu. Dominyko draugystė su būreliu nutrūko baigus aštuonias klases, nes 2010-2011 mokslo metais vyresnių klasių Ozo vidurinė nebekomplektavo ir žvejų būrelio senbuvis toliau mokslus tęsė Vilniaus Žemynos gimnazijoje. Baigė ją dešimtukais-devintukais ir pradėjo mokslus aukštojoje mokykloje. Nuo mažens pamėgtas šaudymas iš lanko ir žvejyba studijoms netrukdo, užpildo laisvalaikį, padeda siekti geresnių žvejo mėgėjo rezultatų.
Pralenkė mokytoją
Susitikti ir pabendrauti su buvusiu mokiniu ar būreliečiu visada malonu. O jeigu jaunuolis tavęs nepamiršo ir nori parodyti, kad būrelyje praleistas laikas jam aktualus ir šiandien, dar labiau džiugina. Dominyko kvietimas nusivežti mane į žvejybą nenustebino. Įdomu buvo tik tai, kad karpinėmis meškerėmis, naudodami plauko sistemą, bandysime pagauti stambių karšių. Plauko sistemą pirmieji pradėjo naudoti ir ją vis tobulino karpininkai. Būrelyje karpių gaudymą aptardavome susipažindami su dugninėmis meškerėmis. Tada dugninės nebuvo tiek toli patobulėjusios, kiek šiandien. Elektroniniai signalizatoriai buvo be galo brangūs, o feeder meškerės – naujiena. Ir šiandien karpių žūklė yra ganėtinai brangi, todėl karpinių meškerių aš neturiu ir plauko sistemos nenaudoju. Dominykas mane nuramino – sakė, jog pats paruoš meškeres, jauką, masalui apvirs bulveles, nes taip karšius meškerioja su šiuo metu atostogauti išvykusiu dėde Romu Kurtinaičiu. Dėl viso pikto, jeigu karšiai „streikuotų“, patarė pasiimti plūdinukę.
…Pasiimti manęs Dominykas atvyko gerokai prieš auštant ir prie vieno aplink Elektrėnus esančių ežerų buvome pačiu laiku. Tik jam ramybės nedavė paskutinę parą šokinėjęs ir nieko gero nežadantis atmosferos slėgis. Kartais jo kitimas nepadeda ir smulkesnių žuvų kibimui, o ką jau kalbėti apie ant bulvyčių gaudomus karšius. Atvykus į vietą paaiškėjo, kad kol kas laimikio nesulaukė iš vakaro prie ežero įsikūręs ir naktį palapinėje būdravęs pažįstamas meškeriotojas. Sukorus tokį kelio galą, negi suksi namo nepabandęs meškerių užmesti. Dominykas pradėjo jas ruošti, o man patikėjo iš jo parinktų komponentų užmaišyti jauką. Vėliau į darbą buvo paleista šėrimo raketa. Aš ją užpildydavau, o mano buvęs ugdytinis „bombardavo“ vandens telkinį. Su malonumu stebėjau, kaip profesionaliai ir tiksliai jis viską atlieka ir apie žvejybą išmano žymiai daugiau nei kažkada gavo žinių būrelyje ir dabar savo patirtį perteikia man.
Pašertose vietose karšių tikėjomės po valandos ar dviejų, tad per tą laiką pasiruošiau plūdinukę ir musės lervomis pradėjau meškeriojimą. Dominykas patarė masalą, nesiekiant dugno, gramzdinti tuoj pat už vandenžolių juostos, kur prasideda pagilėjimas, ir pats tą vietą pajaukino. Jo patarimai buvo teisingi. Kibo gražios kuojos, raudės ir ešeriai. Spėjimas dėl netinkamo karšiams oro buvo akivaizdus. Didžiųjų godotinų karšių kibimo nesulaukė nei gretimai meškeriojęs kaimynas, nei mudu, tačiau išvyka likome patenkinti. Džiaugiausi matydamas profesionaliai mėgėjų žvejybą išmanantį jaunuolį, žiniomis pralenkusį savo buvusį žvejų būrelio vadovą.
Autoriaus archyvo nuotrauka
