Kaip vaikui išmokti elgtis gamtoje?
„Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus“, – rašoma Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. Švietimo sistema apima formalųjį ir neformalųjį švietimą, savišvietą ir švietimo pagalbą, kur akcentuojamas profesinis orientavimas.
„Neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas, – randame minėtame įstatyme. – Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas.“
Svarbus vaidmuo vykdant papildančio ugdymo popamokinę veiklą tenka neformaliojo švietimo įstaigoms ir jų būrelių tinklui. Tik gaila, jog ilgą laiką buvę šie nemokami būreliai tapo brangiai kainuojančiais paslaugos tiekėjais, kur apart popamokinio ugdymo stengiamasi kiek galima daugiau uždirbti pinigų. Visiškai nepaisoma, jog daugelis sunkiai galą su galu suduriančių šeimų neturi tam lėšų ir jų vaikai lieka tikrąja to žodžio prasme nuskriausti. Neformalaus ugdymo krepšelis šiek tiek padeda („Žaliasis pasaulis“ 2016 m. Nr. 36), bet esminės problemos nesprendžia, nes tokių užsiėmimų, kad jo užtektų ir nereiktų primokėti, iš tikro nėra.
Švietimo sistemoje svarbią vietą užima ekologinis ugdymas. Jis žadina moksleivių norą saugoti gamtą, rūpintis ja ir ją mylėti. Ekologinės kultūros formavimas vykdomas integraliai, per įvairių dalykų pamokas, popamokinę veiklą ir kitus užsiėmimus. Tenka tik apgailestauti, kad ekologinis ugdymas taip pat apmokestintas ir varguolių vaikai lieka už borto.
Trauma vaikams ir tėvams
Daugelis popamokinio ugdymo srityje dirbusių senesnės kartos pedagogų turime galimybę lyginti darbą su vaikais, kai jis buvo nemokamas ir kaip išgyveno vaikai bei jų tėvai pradėjus už būrelius ir kitokią veiklą reikalauti pinigų. Apie tai, kaip godumas pinigams pakenkė Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) ekologiniam ugdymui rašiau 13-kos straipsnių cikle „Lieptai į gamtą“. Jame nagrinėta tema „LVJC gyvūnų kampelis: gimimas, agonija ir žūtis („Žaliasis pasaulis“ 2001 m. Nr. 5-12). Nuo to laiko prabėgo tiek metų, tačiau manau, kad pastangos mažinti skurdą ir užimti visų vaikų, tarp jų ir nepasiturinčių, laisvalaikį nepakankamos. Tiesa, ši problema politikų prisimenama prieš rinkimus, tačiau apart neformalaus ugdymo krepšelio, viskas lieka po senovei. Įperki paslaugą – gerai. Neįperki – yra tokių, kuriems ji įkandama, o buvimas gatvėje – pačių „bėdniokų“ reikalas. Toks požiūris pirmiausia traumuoja savo poreikių negalinčius patenkinti vaikus, žeidžia nepasiturinčias šeimas. Manau, matyti papildančio ugdymo popamokinę veiklą tik kaip paslaugą, yra neteisinga, nes ji lygiavertė formaliajam švietimui. Neformaliojo švietimo, kuris anksčiau vadintas papildomu ugdymu, pedagogas turi neribotas galimybes skiepyti vaikui visaverčio savarankiškumo pagrindus, padėti tobulinti savo gebėjimus, dalykines kompetencijas ir skirti dėmesio profesiniam orientavimui. Dabar daug kalbama ir lėšų skiriama patyčių prevencijai, tačiau neįvertinama, kad pamėgtas vaiko būrelis, tai ta graži oazė, kur vaikas saugus nuo smurto, patyčių, blogų įpročių ir prasižengimų.
Antrieji namai
…Kartą dar sovietmečiu į mano tuometinių Respublikinių pionierių rūmų (RPR) akvariumininkų būrelį Nepilnamečių reikalų inspekcija nukreipė guvų berniokėlį. Įkliuvo vaikis ieškodamas naudos ne sau, bet mokyklai ir savo draugams. Prasidėjus diskotekų bumui, reikėjo ypatingus efektus sukeliančių, sunkiai gaunamų lempų. Sužinojęs, jog kažkas panašaus naudojama oro uosto kilimo ir tūpimo take, paauglys susiruošė tų lempų medžioklėn, bet buvo apsaugos pagautas ir pateko mano globon. Akvariumai, žuvyčių veisimas, meškeriojimas ir tiriamieji darbai RPR priskirtuose ežeriukuose jam labai patiko ir mudu tapome gerais draugais. O čia dar pačių vaikų iniciatyva kūrėsi gyvūnų kampelis, todėl mums visiems darbų buvo per akis. Tuo metu nei kabinetų vedėjų, nei laborantų dar nebuvo, o vaikai norėjo jaukios priebėgos po pamokų, kur jie visada laukiami ir bet kada gali ateiti. Darbo rankų trūko ir viską, ką galėjo, darė patys vaikai, tarp kurių savo stropumu, noru gyvūnų kampeliui būti naudingu pasižymėjo diskotekų entuziastas. Jis net kartais pavaduodavo mane šeštadieniais ar sekmadieniais apeidamas mūsų ūkį. Matydamas, kad paauglys dažniau laisvalaikį leidžia skyriuje nei namuose, susirūpinau, kaip jam sekasi pamokų ruoša, ar neturi priekaištų mama.
„Vadove, aš pasiruošusi išbučiuoti rankas, kad jūs nuo savęs maniškio nevarote. Su mokslais bėdos nėra. Jis gabus, o būrelis ir gyvūnai jam labai patinka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man ramu, kai aš būdama darbe žinau, jog vaikas yra pas jus“, – dėkojo sūnų viena auginanti moteris.
Tokių vaikų ir jaunimo, kuriems užsiėmimai RPR Gamtininkų skyriuje prilygo antriesiems namams, buvo labai daug. Geromis sąlygomis laikomos žuvytės, paukščiai, jūrų kiaulytės, žiurkėnai ir kiti gyvūnai nuolat dauginosi ir norintys vaikai, tėvams leidus, be jokio atlygio parsinešdavo jų į namus. Čia dirbantys pedagogai specialiai vaikų neproforientavome, tačiau nemaža dalis jų tapo gamtininkais arba išliko visam gyvenimui draugingi gamtai. Kas be ko, gyvenimas nenuspėjamas, būna visko, pasitaikė mūsų vaikams ir jų šeimoms liūdnų dalykų.
Kartą, dar RPR Gamtininkų skyriui tebesant Gedimino kalno papėdėje, kur dabar yra Valdovų rūmai, sulaukiau netikėto svečio ir sužinojau kraupią žinią, jog prieš metus žuvo mūsų buvęs perspektyvus būrelietis. Baigęs mokyklą ir besiruošiantis studijoms jaunuolis paskendo.
„Jis mylėjo gamtą ir čia veikusius būrelius. Globojo iš jūsų dovanų gautą papūgėlę. Visa šeima šį paukštelį mėgome ir po sūnaus netekties tinkamai prižiūrėjome. Dabar paukštelis krito ir mes, gerbdami sūnaus atminimą, norėtume pas jus įsigyti panašią papūgėlę“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo buvusio mūsų ugdytinio tėvas. Panašų paukštuką mes radome greitai, ir aš jį padovanojau. Nelaimė buvo skaudi, tačiau savo skausmu pasidalinti atėjęs tėvas liudijo, kad darbas su jaunaisiais gamtininkais aktualus ir vertas pedagogų pastangų.
Apniukusi padangė
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos moksleivių rūmams persikėlus į naujas patalpas, gamtininkai buvome gerbiami ir vertinami. Būrelius lankė apie 400 vaikų, Gamtininkų skyriuje dirbo 18 darbuotojų, tarp kurių jau buvo ir mūsų buvusių būreliečių. Atrodė, vaikų ir jaunimo laukė šviesi ateitis, bent jau tokią žadėjo naujoji rūmų administracija. Pakeitus Lietuvos moksleivių rūmų pavadinimą į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą (LVJC) ir pradėjus įvairiausias reformas, rožiniai pažadai išsisklaidė. Buvo pradėta iš vaikų už būrelius reikalauti pinigų. Būrelių vadovų ir vaikų santykiai pasikeitė. Nei tėvai, nei vaikai naujos tvarkos nesuprato, o būrelių vadovai buvo priversti rūpintis, kad vaikai laiku suneštų talonus, o vėliau ir litus. Būdavo, vos pradedi užsiėmimą ir pirmiausia tikrini bei ragini atnešti pinigus, o vaikiukas žiūri į tave susikrimtęs ir pažemintas, nes tėvai neišgali arba nenori už būrelį mokėti. Mes savo skyriuje nesusimokėjusių vaikų neišvarydavome. Pasijutę antrarūšiais, po kiek laiko jie patys į užsiėmimus nebeateidavo.
… Kartą pajutau, jog labai pasikeitė mano vieno pradinuko elgesys. Už būrelį visada pinigėlius laiku atnešdavo į kiekvieną užsiėmimą anūkėlį lydinti senelė. Taigi, ne piniguose buvo esmė, jog užgeso visada spindinčios, viskuo besidominčios vaiko akys. Pakalbinęs senelę sužinojau, jog vaiką ištiko bėda – skiriasi tėvai. Kai užsiminiau, kad būtų gerai šiam vaikui „išmelsti“ kokią nors nuolaidą, senelė paprieštaravo.
„Mes pasiruošę mokėti bet kokius pinigus, kad tik vaikas nepasijustų pažemintas. Juk nėra baisiau, kai vaikai rūšiuojami pagal tėvų finansines išgales. Anūkėliui pas jus patinka ir tai mažina patirtos traumos skausmą“, – kalbėjo vaikutį nuo negandų sauganti moteris. Berniukas mano būrelį lankė septynerius metus ir tik baigęs aštuntą klasę, visas jėgas skyrė tolesniam mokymuisi, su būreliu atsisveikino.
Ne visose šeimose vaikais buvo rūpinamasi vienodai. Sykį žiemą su žvejų būreliu sutarėme, jeigu tik leis oras, šeštadienį važiuosime meškerioti. Susitikimo vietą pasirinkome vienoje iš miesto stotelių. Rytas išaušo baisus. Šlapdriba ir stiprus vėjas vertė iš koto. Buvau tikras, jog vaikai tikrai nesusirinks, bet, dėl visa ko, susiruošiau žvejybai ir stotelėje buvau laiku. Aš klydau. Vienas vaikiukas atvyko. Kai paklausiau, ar tikrai tokiu oru jį iš namų išleido tėvai, išgirdau:
„Aš prižadinau mamą ir paklausiau, ką man daryti, ji paliepė dingti iš akių ir palikti ją ramybėje. Tai aš ir dingau!..“
Į žvejyba mudu važiavom dviese, negi grąžinsi vaiką namo, kai jo ten niekas nelaukia.
Dirbant su vaikais pagal vaikų ir jaunimo nusikalstamumo prevencijos programą „Žūklės įrankiai tik dorose rankose“, vienas berniukas labai norėjo mane parodyti savo mamai ir kvietė užeiti į namus. Iš karto savo vizito sėkme abejojau, bet vaikas labai prašė – sutikau. Gaila, jis visaip žadino mamą, sakė: „Pažiūrėk, atėjo mano vadovas“, bet išgėrusi mama nepabudo. Guodžiau nusiminusį žmogų, sakiau, gal kada nors kitas susitikimas bus sėkmingas, tačiau kito bandymo nebuvo. Mes vienas kitą supratom be žodžių, vaikas nebekvietė, o aš nesisiūliau, nes nenorėjau, kad šis vėl pajustų skausmą.
… Spaudžiant nuolat keliamais mokesčiais rožiniai pažadai vaikų labui buvo paminti ir iš LVJC ubagais vadinami gamtininkai palaipsniui su visu gyvūnų kampeliu buvo išguiti. Mūsų darbas su vaikais, matuojamas uždirbtu pelnu, buvo nuostolingas. Centrui nešančios pelną paslaugos rūpėjo labiau už vaikų norą turėti jaukią ir saugią priebėgą nuo pasitaikančių negandų ir norą geriau pažinti gamtos atverstą knygą.
Vacio Paulausko nuotrauka