Dievas davė dantis
Iš rašinių ciklo „Žmogaus kūno mįslės“ (2)
Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA
Vakaras prie Baltijos...
Alfredo UMBRASO (Palanga) nuotrauka
Dantys (lot. dentes) burnos ertmės organai, kuriais griebiamas, laikomas ir kramtomas maistas. Kūdikis gimsta be dantų, tačiau septintąją vaisiaus gyvenimo savaitę išilgai pirminės burnos viršutinio ir apatinio krašto sutankėja plokščiasis daugiasluoksnis epitelis, kuris sudaro dantų plokštelę. Vaikai turi 20 pieninių dantų; jie pradeda dygti penktą-septintą mėnesį, pradeda kristi 5-7 metais. Jiems iškritus, išdygsta 32 nuolatiniai dantys. Pirmieji išdygsta 6-7 metais, išskyrus protinius dantis, kurie išdygsta 17-25 metais ir vėliau. Yra 4 dantų grupės: kandžiai, iltys, kapliai ir krūminiai dantys. Suaugęs žmogus turi 8 kandžius, 4 iltinius, 8 kaplius, 12 krūminių dantų.
2010 m. gruodžio mėn. pabaigoje spaudoje buvo pranešta, kad mokslininkai Izraelyje rado iki šiol seniausius žmogaus dantis. Tel Avivo universitetas savo tinklalapyje pranešė, kad per kasinėjimus Kasemo urve, į rytus nuo Izraelio sostinės, aptikti homo sapiens dantys, kurių amžius – maždaug 400 tūkstančių metų.
Dantys padeda susiformuoti kalbos garsams. Bedantis švepluoja, neaiškiai kalba, pakinta jo veido forma, įkrinta skruostai, atsikiša smakras, padaugėja raukšlių.
Dantų skausmas dažnai yra sunkiai pakeliamas. Ypač, kai tai atsitinka kelyje arba naktį. Tada nesumerksi akių ir atiduotum daug ką, kad tas skausmas praeitų.
Dažnai būna, kad skauda sveiką dantį. Pasirodo, skausmas atsiranda dėl smarkaus kraujospūdžio „šokinėjimo“, pavyzdžiui, esant hipertenzinei krizei ar stenokardijos priepuoliui.
Dantų ėduonis gali būti nuolatinės migrenos priežastis. Dantį gali ir neskaudėti. Ypač dažnai taip atsitinka, kai yra sugedę apatinio žandikaulio dantys, – skauda visą galvą. Jei sugedę viršutinio žandikaulio dantys, skausmas būna konkretesnis: iltinių dantų skausmas persiduoda į smilkinius, o kramtomųjų dantų – į pakaušį.
Dantys rodo ne tik žmogaus ligas, bet ir jo charakterį. Pavyzdžiui, sakoma, kad smulkūs ir aštrūs dantys rodo žmogaus klastingumą, ilgi – piktumą, atsikišę – godumą. Dideli tarpai tarp dantų – silpnavališkumo požymis. Dideli ir stiprūs dantys žada ilgą gyvenimą ir rodo žmogaus gerumą bei drąsą. Lygius dantis turi labai geri žmonės. Jei jūsų dantys šiek tiek nelygūs, nenusiminkite – tai rodo jūsų gebėjimą mąstyti. Rusijoje ir šiandien tikima, kad maži, labai susiglaudę dantys atspindi smulkmenišką ir godžią natūrą, plačiai išsidėstę dantys yra atvirų ir geraširdiškų žmonių požymis.
Dantys yra patvarios struktūros, beveik nepasiduoda atsitiktinių faktorių poveikiui, turi griežtai genetiškai fiksuotą raštą, todėl naudojami tiriant genetinius ryšius tarp populiacijų, nustatant populiacijos odontologinį tipą. Norint, kad dantys būtų sveiki, svarbu juos tinkamai prižiūrėti. Dantis – vienintelė žmogaus kūno dalis, negalinti atsinaujinti. Tvirčiausia mūsų organizmo medžiaga – dantų emalis.
Dantys pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Dantys įvairių tautų kultūrose simbolizuoja sveikatą, gyvybinę energiją ir žmogaus charakterį. Dantys – jėgos, vitualumo, dauginimosi, potencijos ir spermos simbolis, taip pat ir agresyvumo ženklas. Senovės išmintis byloja, kad dantys – vienintelė skeleto dalis, kuri išeina į paviršių (Dao filosofijoje teigiama, kad dantys – skeleto pabaiga).
Pagal antikos sakmes iš pasėtų drakono dantų iš žemės išdygdavo ginkluoti kariai.
Senovės Japonijoje moterys dantis tamsino laku. Tokį paprotį iki šių dienų turi Vietnamo valstietės. Ir Rusijoje buvo paprotys dažyti dantis, tai daugiausia darydavo turtingųjų žmonos.
Vokietijoje iki šiol tikima, kad, jei kūdikį maitinanti motina pasėdės ant žemės sklypų ribą ženklinančio akmens skambant varpams mišių metu, jos vaikas turės sveikus dantis.
Škotijoje buvo tikima, kad berniukas su retais dantimis išaugs laimingu ir linkusiu keliauti. Kai vaikui iškrenta pirmasis dantis, jį reikia mesti į ugnį, kad sudegintum tą blogį, kuris, galbūt, tūno kūne. Jorkšyre buvo paplitęs paprotys, kad iškritusį dantį reikia įmesti į ugnį palydint tokiu užkalbėjimu: „Ugnie, ugnie, štai tau kaulas. Duok mūsų… (sakomas vaiko vardas) naują dantį“. Jeigu iškritęs dantis nebus sudegintas, tai jo vietoj išdygs „šuns dantis“.
Londone ir jo apylinkėse iškritusį vaiko dantį barsto druska ir meta į ugnį palydėdami žodžiais: „Viešpatie, grąžink man dantį“.
Išmesti vaiko pieniškus dantis palydint užkalbėjimais – labai paplitęs paprotys. Jo laikosi bulgarai, lenkai, gruzinai, norvegai, rusai, vokiečiai ir kitos tautos. Paprastai iškritusį dantį meta atgal per galvą, pasukioję jį virš galvos tris kartus, po to meta į ugnį, pečių arba paprasčiausiai į kampą.
Jeigu vaikui pirmasis išdygsta viršutinis kaplis, tai pranašauja jam mirtį kūdikystėje.
Psichoanalitikai danties netekimą (pav., sapne) sieja pirmiausia su vyrišku seksualiniu organu ir laiko tai frustracija, silpnumo arba baimės susikaupti ženklu. Vagina dentata (vagina su dantimis) įvaizdis grįstas genitalinės sferos įsibrovimu į oralinę ir paprastai suprantamas kaip projekcija į kastracijos baimę.
Pagal liaudies tikėjimus, dantys (taip pat, kaip ir plaukai, nagai) po iškritimo išsaugo ryšį su jų buvusiais savininkais. Todėl buvo bijoma, kad dantis „gali atitekti raganai, kuri per jį gali padaryti daug bėdos vaikui“.
Ar bent įsivaizduojate, koks liūdnas būtų gyvenimas, jei neturėtume kuo pakeisti iškritusių ar išrautų dantų? Sprendimų šiai nemaloniai problemai buvo ieškoma dar VIII a. prieš Kristų. Tada šiauriau Romos gyvenusios etruskų tautos auksakaliai, manoma, nukaldino pirmuosius dantų protezus. Jie buvo gaminami iš kitų žmonių arba jaučių dantų. Dantys tarpusavyje buvo jungiami aukso juostelėmis ir tada tvirtinami paciento burnoje. Žmogus galėjo rinktis – dirbtiniai dantys būdavo arba pritaisomi ilgam, arba gaminami taip, kad būtų nesunkiai išimami. Mat taip buvo gerokai paprasčiau juos išvalyti.
Etruskų idėja greitai plito. VII a. pr. Kr. dirbtinius dantis gamino ir majai. Tačiau jų dirbiniai buvo skobiami iš kriauklių. Tokie dantys, spėjama, netgi buvo tapę mada. Žmonės specialiai raudavosi dantis, kad galėtų susidėti bent kelis dirbtinius.
Dantų problemų turėjo ir senovės Egipto gyventojai. Pastarųjų burna greitai ištuštėdavo, nes į maistą patekęs smėlis bemat nutrindavo emalį ir paspartindavo dantų gedimą. Tačiau, priešingai nei anksčiau minėtos tautos, egiptiečiai sugedusius dantis išraudavo ir naujų nedėdavo, nes į gamtos tvarką kištis buvo draudžiama.
Na, o pirmuosius porcelianinius dantis, netrukus paplitusius po pasaulį, 1774 m. pagamino prancūzų vaistininkas Alexis Duchateau ir dantų gydytojas Nicholas Dubois De Chemantas.
Nuo VI a. pr. m. e. iki V a. romėnai dėl grožio ryždavosi ne itin įprastai procedūrai: dantis, kad taptų baltesni, tepdavo… šlapimu. Mat tai darė neatsitiktinai – šlapime yra karbamido peroksido, medžiagos, kuri balina.
Vėlyvosios antikos laikais visur buvo galima naudotis dantų gydytojų paslaugomis. Buvo žinomi visi dabartiniai dantų protezavimo būdai – tiltai, karūnėlės ir kt. Buvo naudojami dirbtiniai dantys, dantų priežiūrai naudojami vadinamieji dantų milteliai. Jie pirmą kartą paminėti I a. po Kr. (Plinijus: „Gamtos mokslas“ – Naturalis historia): dentifricium – milteliai iš sumaltų elnio ragų arba sudegintų elnio ragų pelenų. Taip pat minimi ir dantų krapštukai iš mastikmedžio, sidabro (lot. spina argentea).
Dvylikos lentelių įstatymai draudė mirusiesiems į kapą dėti aukso, išskyrus auksą, esantį dantų plombose.
Aleksandras Ikamas knygoje „Įdomieji viduramžiai“ rašo:
„Viduramžių žmonių dantys nuo mažens buvo blogi. Vikingų skeletų tyrimai rodo, kad jų dantys buvo paveikti ėduonies.
XIII a. damoms kalbantis, jei iš burnos sklisdavo blogas kvapas, buvo rekomenduojama stovėti šiek tiek atokiau nuo pašnekovo. O nesveikų dantų savininkei ar įžeidaus juoko mėgėjai derėjo prisidengti burną ranka.
Italų rašytojo Džovanio Bokačo (1313-1375) „Dekamerone“ yra novelė, kurios vienas veikėjas higienos sumetimais trina dantis ir dantenas šalavijais. Tačiau augalas pasirodė mirtinai nuodingas, nes po jo krūmu slėptasi rupūžės (manyta, kad rupūžės yra nuodingas padaras).
Dar XIV amžiuje italų medikai parašė traktatą apie dantis ir jų gedimą. Jie rekomendavo valytis dantis, kad būtų išvengta tos bėdos“.
XV a. garsus chirurgas Guy de Chaulianas rašė apie dantų balinimą acto, medaus ir degintos druskos mišiniu.
1895 metais dantys pirmąkart balinti peroksidu. Tą metodą pasiūlė amerikiečių odontologas A. Westlake‘as.
Įvairių tautų liaudies medicina žino daug skirtingų būdų kaip gydyti dantų skausmą. Škotai moko: įkalk vinį į ąžuolą – tai padės tau atsikratyti dantų skausmo; išrauk dantį iš numirėlio, padėk jį į mažą maišelį ir pasikabink ant kaklo – po šito tavo dantys visam laikui nustos skaudėti; dvigubas riešutas, laikomas kišenėje, apsaugos tave nuo dantų skausmo.
Daugelyje šalių jaunuoliui subrendus jo dantys rituališkai apdailinami kaip grožio ženklas.
Dantys turėjo ir okultinę reikšmę. Jei parodysi dantis prieš veidrodį, šis susidrums. Krikščionys Šiaurės Afrikoje pašiepdavo arba žemindavo stabus, rodydami jiems dantis. Buvo tikima, kad jei iškritęs pirmasis vaiko dantis nesusiliečia su žeme, jis malšina genitalijų skausmus; septynmečio vaiko dantis, aptaisyta auksu arba sidabru pagretina pastojimą.
Dažnai sakoma, kad raganiai tik užgimę jau turį dantis.
Pagal Aepplį, sapnų simbolikoje dantys turi seksualinę reikšmę. Sapnuoti stiprius maistą kramtančius dantis reiškia gyvybingumą. Sapnuoti išklibusius arba iškrentančius dantis, kaip ir dantų skausmą – vadinasi, atsirado potencijos arba impotencijos problemų.
Kinijoje vyrauja įsitikinimas, kad sapne iškritęs priekinis dantis reiškia artimo – tėvo ar motinos mirtį. Dantų griežimas nubaidąs dvasias.
Jeigu jums sapnuojasi, kad iškrito dantys, – tai blogas ženklas, perspėjantis apie įvyksiančius kažkokius nemalonius, net baisius įvykius (Škotija).
Rusijoje tikima, kad matyti sapne iškritusį dantį – tai labai blogas ženklas, reiškiantis artimo žmogaus netektį, o jeigu iškrito dantis su krauju – tai parodo, kad netektis bus „labai artimo giminaičio“.
Krikščionių ikonografijoje Šv. Apolonija vaizduojama su dantimis ir iškištu liežuviu, nes kankinant jai buvo išmušti dantys. Todėl ji laikoma stomatologų globėja.
Nyderlandų filosofas Baruchas de Spinoza rašo: „Paprastai juokiasi tas, kuriam priešakyje stinga vieno danties“. Arabų patarlė byloja: „Kad ir kiek grieši dantimis, pilvo neprikimši“. „Danties skausmo muzika nenumalšinsi“ (anglų patarlė). „Kol turi dantis – nežino kokia jų vertė“ (indų patarlė). Žydų patarlė moko: „Jei negali įkasti, nerodyk dantų“. Nuo seno daugelyje pasaulio tautų yra paplitusi ši tarptautinė patarlė: „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. Lietuviškai ši patarlė pirmąkart paskelbta 1625 metais, tačiau ji randama jau senuose sanskrito raštuose, ją žinojo romėnai, žino šių dienų anglai, baltai, islandai, olandai, prancūzai, skandinavai ir vokiečiai.
Dantys gali iškrėsti ir pokštų. Štai 2005 metais spauda rašė, kad Rytų Azerbaidžano provincijos Šeranlu kaimo gyventojui ilgaamžiui Bahramui Ismailui Ali, kuriam, jo teigimu, maždaug 128 metai, vietoj iškritusių dantų išdygo trys nauji. Šis ilgaamžis yra dar toks tvirtas, kad pats įdirba žemę, prižiūri naminius gyvulius. Jo mitybos raciono dalį sudaro žalumynai, vaisiai, gyvuliniai riebalai. Jis niekada nerūkė ir nevartojo narkotikų. Ilgaamžis taip pat nevartoja aliejaus, ryžių, arbatos ir net mėsos.
Dantys lietuvių pasaulėjautoje
Lietuvių kalboje vartojamos su dantimi susijusios sąvokos: dantis, iltis, iltinis, priekinis, kandys, kaplys, krūminis, proto dantis, šaknis, dantenos, smegenys, kaklelis, vainikas, vainikėlis, minkštimas, emalis, emalė, pulpa, tarpdantė, tarpdantis, pradantė, spraga, švarplė.
Statyti dantys: avies palūpis. Sinonimai: kapliadantis, dantingas, pieninis, pastovusis.
Lietuvoje iki pat XVIII a. niekas dantų negydė – tik raudavo. Kaimuose tai atlikdavo kalviai, darbuodamiesi replėmis arba namų darbo trauktuvu, panašiu į raktą. Viduramžiais Lietuvoje dantis traukdavo „cirulnikai“ (barzdaskučiai). „Cirulnikas“ dantis rovė ir karaliui Žygimantui Augustui. Viduramžių Lietuvoje dantys buvo protezuojami (tai aprašyta 1674 m. Vilniuje išleistoje Vaitiekaus Tilkovskio knygoje).
Kauno gubernijoje 1880 metais buvo 4 dantistai, o 1901 metais jau 36 dantistai. Yra žinoma, kad 1901 metais Šiauliuose buvo 5 dantų gydymo kabinetai ir juose dirbo 7 dantistai. Valdžia dantų specialistų nesamdė ir poreikio tiesiogiai nejuto, gal todėl jų negausėjo ir įskaita buvo menkesnė.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, dantų gydytojų ir dantų technikų sparčiai gausėjo. 1921 m. gegužės 12-14 dienomis Kaune įvyko pirmasis Lietuvos dantų gydytojų suvažiavimas, kuriame svarstytos dantų gydytojų teisių, kvalifikacijos kėlimo, dantų technikų rengimo ir kitos problemos. Tuomet Lietuvoje dantų gydytojų kabinetai turėjo Vakarų Europos gamybos įrengimų ir kitų gydymo priemonių, todėl gydomasis darbas buvo pakankamai geras. Tačiau daugeliui gyventojų mokamas gydymas buvo per brangus.
Todėl jie kreipdavosi pagalbos į įvairius žiniuonis, žolininkus. Žolininkai patardavo naudoti aguonų galvų, kmynų sėklų, kerpių, džiovintų dilgėlių, drignių smilkalus, per skudurą kramtyti slieką, leisdavo prie dantenų prisisiurbti dėlėms, į sugedusį dantį dėdavo sutrintą jonvabalį, krapštydavo išdžiovinta kurmio letena. Burtininkai siūlė dantį trinti lavono pirštu, iškrapštyti surūdijusia karsto vinimi arba kreiptis į jauną mėnulį. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis. Į skaudamą dantį dėdavo slapta paskusto numirėlio kaulo.
Liaudies medicinoje apie dantų gėlimą buvo kalbama: „Dantis gelia nuo daug priežasčių: 1) nuo šalto valgymo, jei gelia, tai kaltas kraujas – reik kraują leisti, dėles statyti; 2) jei dantis gelia be jokios paliovos, o labiausiai prieš blogą orą, tai kirmėlė ėda tą gyslą – reik vaisto arba dantį išrauti. 3) jei gelia dantis prieš oro permainą su galvos skaudėjimu ir retai tepaliauna, tai yra tikrai kaltūnas; tada negelbės nieks, nė kraujo nuleidimas, nė ištraukimas, nė vaistas; gels tol, kol visus dantis nepraras; 4) kur išgelta vieta yra nuo valgymo ir gėrimo, prismirsta ta duobutė, pradeda ji kirmyti ir vėl gelti – teikia ten vaistų dėti; jei skaudėjimas yra iš viršaus, burna sutinsta ir paskui pūliai bėga; kada gėlimą į vidurį suvaro, puola skaudėjimas į galvą ausis, sprandą ir burną; negali priimti valgio, ir šaltas valgis rodo, kad karštas; ir visi dantys apsikrečia ta liga, ir kankina žmogų ilgą laiką – 4 mėnesius, iki nesuranda vaistų“ (dr. J. Basanavičius).
Dantų skausmą dar gydydavo įvairiai: dėdavo ant jų krieno, česnako, druskos, tačiau dažniausiai užkalbėdavo. Be to, skaudamus dantis ištraukdami užnerdavo siūlą ir smarkiai timptelėdavo. Paprastai šitokiu būdu tėvai traukdavo vaikų pieninius dantis. Juos ištraukę, mesdavo ant krosnies sakydami: „Te tau pele kaulinis, duok man geležinį“. Tada, esą, užaugdavę negendantys, stiprūs kaip geležis, dantys. Skaudant dantį sakydavo, kad jame esąs kirminas, kurį reikia numarinti. Tam reikalui paimdavo kauko pirštą (piršto pavidalo belemnitas), trindavo juo dantį ir triskart sakydavo: „Kauke, kauke, tavo pirštu dantį trinu, tavo vardu kirmėlę marinu, kad ji arba padvėstų, arba iš dantų išsliuogtų ir eitų į sausus medžius, kietus akmenis. Kaip tu šitą pirštą metei, tegul pameta dantį kirmėlė, kuri jį kamuoja. Dievo leidimu, mano liepimu, kirmėlę pasiimk, pasiimk, pasiimk“.
Lietuvių patarlės ir priežodžiai apie dantis: „Iš dantų pažinsi metus“, „Jaunam ir pelė dantis duoda“, „Jauną dantys, seną rūbai dabina“, „Kas be dantų, tam reikia lentų“, „Visi dantys minkštą duoną mėgsta“, „Nerodyk dantų – nieks jų nepirks“, „Apteks lūpos dantis“, „Dievas davė dantis, dievas duos ir duonos“, „Bus dantys – bus ir duonos“, „Kremtant riešutus, dantys atsikanda“, „Išmoks, kai dantys iššoks“, „Akis už akį, dantis už dantį“, „Visiems dantų neuždarysi“, „Dantys liežuvį sulaiko, bet proto nesulaiko“, „Dovana į dantis nežiūri“, „Bekrimsdamas dantį atkando“, „Akys mato, bet dantys dar nepriprato“, „Bus dantys, kurie duoną suvalgys“, „Kam gi bėda, kad tau dantį sopa?“, „Ant dantų nepadėjęs, netikėk“, „Ankstyvo dantis, vėlyvo – akis“, „Anksti kėlęs dantis rakinėja, vėlai kėlęs akis krapštinėja“, „Kai neturėsi ko burnon paimt, ant lentynos dantis padėsi“, „Nagais neatmegsi, kai dantų reik“, „Visų dantys balti“, „Visų balti dantys, o nežinai, kas už dantų yra“.
Dantys savitai atskleidžiami šiose lietuvių mįslėse: „Pilna laktelė baltų vištelių“ (dantys burnoje); „Maža maža trobelė pilna kultuvėlių“; „Balti viščiukai pakrosnyje tupi“; „Raudonoje priemenėje balti krūmai dega“; „Mėsos puode kaulai verda“; „Pilnas stalčius baltų šaukštelių“; „Pilnos lankos baltų karvelių“.
Vaizdingi lietuvių frazeologizmai susiję su dantimis: „Dantis danties nesiekia“; „Danties ant danties nebepataiko“ (labai šalta, drebulys krečia); „Akis už akį, dantis už dantį“; „Nė ant vieno danties“ (labai nedaug, truputį); „Ant danties užmesti“ (šiek tiek užvalgyti); „Ant danties užpylęs“ (šiek tiek įsigėręs); „Kaip nuo danties gėlimo“ (labai mažai); „Pusė danties“ (labai mažai atsikando); „Dantį atkąsti“ (atlėgti, atlyžti); „Dantį atkirsti“ (daugiau nebenorėti); „Dantį galąsti“ (pykti, kerštauti); „Dantį gelti“ (geisti, norėti); „Dantį griežti“ (ant ko nors pykti, kerštauti); „Dantis sukandęs“ (vos vos susilaikęs); „Dantis užkalbėti“ (apkvailinti, apsukti ką); „Kaip boba dantį pametusi“ (dėl niekų verkianti); „Per dantį pertraukti“ (pašiepti, apkalbėti); „Vienu dančiu pakabinti“ (truputį užvalgyti); „Vienu dančiu, su paramsčiu, abiem kojom klišas“ (apie prastą ar seną žmogų); „Dantys ant kamino padėti“ (kieno senas); „Dantys atviepti“ (apie nenoromis valgančius); „Dantys barška“ (šalta); „Dantimis kalenti“ (jausti šaltį); „Dantys dygsta uodegoje“ (sakoma apie ilgai miegantį); „Dantis kabinti ant sienos“ (neturėti ko valgyti); „Dantis užkalbėti“ (įtikinėjant apgauti); „Per dantį traukti“ (pajuokti); „Su dantimis skambinti“ (būti neėdusiam, alkti); „Kaip ne savo dantimis“ (nenoromis).
Pagal senąjį lietuvių sapnininką sapnuoti, kad skauda dantis, – pavargimas, liūdesys. Dantys dirbtiniai – apsirikimas. Išrauti dantys – atsikratyti įkyraus žmogaus. Valyti sapne dantis – turėsi vargo dėl kitų. Balti dantys – sveiki vaikai. Auksiniai dantys – turtingas būsi. Švininiai – gėda. Ištraukti dantis be kraujo – mirtis. Krentančius dantis sapnuoti – gimdytojų praradimas. Dantis, išsikišęs į priekį, – draugystėje nesutarimai. Medinis ar stiklinis – arti mirtis. Dantys nevienodo didumo – namuose nesutarimai. Pieninius dantis matyti krentančius – sumanymai neišsipildys, o ataugančius – sotus maistas ir geras gyvenimas. Apatinius dantis krentančius sapne matyti sveikus – draugo arba turto praradimas, ligoniui – ilga liga.
Sigitas Geda apie dantirovystę Lietuvoje rašė: „Kadangi pats turiu šių problemų, tai atsiminiau ir P. Širvio dantį. Jeigu taip iš tikrųjų buvo.
Iš pradžių kentė, paskui „gydėsi“ velnio lašais. Galop išsigudrino taip: užnėrė tą dantį valu, valo galą pririšo prie durų rankenos ir pakvietė… užeiti J. M. Šis, nieko neįtardamas, atėjo, patraukė iš peties seną rankeną ir… išgirdo tik baisų ūktelėjimą iš lovos:
– Jau!
Kitus, sako, išsiraudavęs pats. Su ūkiškom replėm.“
Ir dar. 2009 m. pirmą kartą surengtame TV3 šou „Lietuvos talentai“ konkurse nugalėtoju tapo kaunietis Mikas Stankevičius, kuris grojo dantimis. Mikas pasakojo, kad groti šiuo neįprastu instrumentu pradėjo kieme pamatęs kaip vaikai kalena dantimis ir internete prisižiūrėjęs panašių filmukų. Šiam grojimui jam nereikia jokios specialios instrumento priežiūros – pakanka dantis išsivalyti ryte ir vakare.
Dantų registravimas ir jų žymės
Mokslas apie dantis ir jų ligas vadinamas odontologija (gr. odus, odontos – dantis). Danties skausmas – odontalgija. Dantų gydymas – odontoterapija, odontiatrija. Mokslas apie burnos ertmės organų (ypač dantų) ligas ir jų gydymą vadinamas stomatologija (gr. stoma – burna).
Stomatologai (odontologai) visada registruoja duomenis apie paciento dantų anomalijas ir atliekamas procedūras standartiniame blanke – kas pašalinta, kas plombuota.
Suaugęs žmogus turi trisdešimt du dantis: keturis viršutinius ir keturis apatinius kandžius, du viršutinius ir du apatinius iltinius dantis, keturis viršutinius ir keturis apatinius kaplius ir šešis viršutinius bei šešis apatinius krūminius dantis.
Dantų registracijos duomenys dažnai padeda nustatyti tapatybę. Dantų archyvas: standartinė žmonių klasifikavimo sistema pagal jų išsidėstymą, pasislinkimą ir išvaizdą, jų stoką bei gydymo požymius, skirta identifikuoti palaikams su gerai išsilaikiusiais dantimis.
Pagal dantų registracijos schemą, naudojamą šiaurės Amerikoje, dantys numeruojami nuo tolimiausio (trečiojo) krūminio danties viršutiniame dešiniame žandikaulyje iki trečiojo krūminio kairiame viršutiniame žandikaulyje ir atitinkamai apatiniame. Paciento dantų kortelėje žymima, kuris dantis prarastas dėl nelaimingo atsitikimo ar pažalintas, kuris gręžtas, plombuotas, kuris protezuotas. Kuo vyresnis pacientas, tuo daugiau prirašyta ir tuo informatyvesnė jo dantų kortelė. Čia žymimas ir dantų išblukimas, taip pat, kuriuos dantis reikia plombuoti, kurie įskilę, nulūžę.
Dantų rentgenograma gali atskleisti dar individualesnių duomenų – kaip gydytas šaknies kanalas, kiek iškrypusi sąkanda, kaip dantys pasislinkę, kurie neišdygę. Tokios unikalios detalės labai vertingos teismo ekspertizei. Tam tikrų duomenų teikia ir rugoskopija. Dantų protezų plokštelė yra liejama iš formelės, daromos pagal paciento žandikaulio ir dantenų atspaudą, kad protezas gerai pritiktų. Taigi formelėje užsifiksuoja unikali informacija – dantenų kauburėliai.
Kriminalistikoje dažnai tiriamos dantų žymės. Pasitaiko, kad nusikaltimo vietoje lieka įvairių įtariamojo pėdsakų, pavyzdžiui, individualios formos kandimo žymių. Jų randama ant nebaigtų valgyti maisto produktų, arba nusikaltėlis įkanda aukai per grumtynes. Radus aiškių žymių, nustatoma individuali dantų forma bei išdėstymas ir įgyjama įtikinamų duomenų įtariamajam išteisinti ar nuteisti.
Taip pat pagal dantų žymes arba rastus dantis yra nustatoma žuvusiojo asmenybė. Stomatologiniai dantų atspaudai irgi padeda atpažinti palaikus bei nustatyti kas paliko kandimo žymę.
Lavonas pagal dantis identifikuojamas lyginant su stomatologine dantų schema. Kartais įmanoma išgręžus dantį paimti pulpos bandinį DNR tyrimui. Nors archyve saugomi pirštų atspaudai ir DNR duomenys yra labai reikšmingi identifikuojant auką ar įtariamąjį, stomatologinė ir medicininė registracija yra nepaneigiamai pranašesnė vien dėl to, kad aprėpia gerokai didesnę visuomenės dalį.
Vienas šiuolaikinės teismo ekspertizės būdų tiksliai nustatyti individo tapatybę yra smulkus dantų aprašas, nes kiekvieno žmogaus dantys skiriasi daugybe detalių, be to, net ir po mirties išlieka ilgiau už kitas kūno dalis. Žmogui senstant dantys truputį kinta, tačiau taip nežymiai, kad ir prieš daugelį metų surašytų duomenų apie juos pakanka tiksliai identifikuoti asmenį. Netgi kai natūralūs dantys pakeičiami dirbtiniais, jie irgi tampa labai svarbiais „liudytojais“. Pavyzdžiui, JAV dantų protezuose dažnai įrašoma paciento pavardė ir socialinės tarnybos numeris.
Vienas seniausių identifikavimo pagal dantis atvejų užfiksuotas aštuonioliktojo amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Varkalys, sidabrininkas ir graveris Paulas Rever‘as (1735-1818) išmoko gydyti dantis iš anglo gydytojo Johno Bakerio. 1775-aisiais Rever‘as padirbo dantų protezą savo draugui Josephui Warrenui. Dirbtinius dantis, sujungtus sidabro viela, prilaikė tiltelis iš begemoto ilties. Tų pačių metų birželio 17 d. Bunkerhilo mūšyje, kurio metu britų pajėgos šturmavo amerikiečių tranšėjas pusiasalyje į vakarus nuo Bostono, Warrenas krito nušautas į galvą. Po mūšio karys buvo palaidotas masinėje kapavietėje, tačiau artimieji pageidavo, kad jo palaikai būtų grąžinti į Angliją. Rever‘as galėjo identifikuoti juos pagal dirbtinius dantis, taigi palaikai buvo surasti ir pargabenti į šeimos žemę Foresthile, į pietūs nuo Londono.
Dantys reikalauja nuolatinės priežiūros ir dėmesio. Rūkymas ir kava ant dantų palieka gelsvas apnašas. Padės geriamoji soda – pavalykite ja dantis, jie iš karto taps baltesni. Dantų grožiui labai padeda obuoliai: jie valo emalį ir gydo dantenų ligas. Dantų grožis priklauso ne tik nuo emalio baltumo, bet ir nuo dantenų sveikumo. Gydytojai ir liaudies medicinos atstovai pataria išmėginti gysločio sultis. Reikia patepti dantenas šviežiai išspaustomis gysločio sultimis. Retkarčiais reikia paskalauti dantis šio augalo lapų nuoviru. Kai skaudą dantį, galima pabandyti šalaviją. Šiltu jo nuoviru reikia skalauti skaudamą vietą ir stengtis kuo ilgiau jį palaikyti burnoje. Atvėsusį reikia keisti šiltu. Skalauti reikėtų dažnai – 3-5 kartus per pusvalandį. Tada skausmas atslūgsta.
Jei iš tiesų norite, kad dantys būtų sveiki ir gražūs, apsilankykite bent kartą per pusę metų pas odontologą. Pajutus danties skausmą, neatidėliokite vizito pas gydytoją.