Kai meškeriojimas nebuvo pasiekęs stulbinančių aukštumų, o vaikai augo be kompiuterių ir įmantrių pramogų, viena iš malonumų gamtoje buvo žvejyba. Stovinčio vandens telkiniuose meškerionės mokslai dažniausiai prasidėdavo pažintimi su karosiukais. Gyvenančių arčiau upelių ir upių „mokytojais“ tapdavo „kilbukai“. Apie juos, prisimindamas savo vaikystę ir pasakodamas apie nueitą hidrochemiko kelią, užsimena 1933 m. Ukmergėje gimęs, dabar Vilniuje gyvenantis ir dažnai į gamtos prieglobstį „pabėgantis“ dr. Antanas Bunikis.
Vietoj geologijos – chemija
„Mano vaikystės vasaros prabėgo paupiuose, – prisimena dr. A. Bunikis. – Čia žaisdavome futbolą, maudydavomės ir meškeriodavome. Tam tiko lazdyno vytelė, iš arklio uodegos ašutų nuvytas valas ir iš kažkur gautas kabliukas. Asortimentas Šventojoje buvo vienas – kilbukais vadinami gružliukai. 1951 m. baigus Ukmergės vidurinę mokyklą (dabar Ukmergės Antano Smetonos gimnazija) mano domėjimasis hidrosfera ir meilė ichtiofaunai tąkart pasibaigė.“
Sidabro medaliu mokyklą baigęs jaunuolis svajojo pasirinkti geologijos studijas. Medalininkams stojamųjų egzaminų laikyti nereikėjo, bet Vilniaus universiteto priėmimo komisijai nepatiko abituriento iš Ukmergės biografija. Antano tėvelis Antanas Bunikis matematikos mokslus baigė Petrapilyje (dabar Sankt Peterburgas) ir, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pateko į carinę kariuomenę. Turėdamas poručiko (leitenanto) laipsnį kariavo Rumunijos fronte. Po Rusijos pralaimėjimo ir suirutės apie 1918 m. A. Bunikis grįžo į Lietuvą ir savo noru įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo jos ryšių bataliono vadas. Trūkstant mokytojų jį perkėlė į švietimo sistemą, pradėjo dėstyti matematiką 1938 m. atidarytoje Ukmergės valstybinėje Antano Smetonos gimnazijoje, buvo jos vicedirektorius, priklausė tautininkų organizacijai. To pakako, kad 1944 m. už antitarybinę veiklą buvo dešimčiai metų nuteistas ir įkalintas Lukiškių kalėjime. 1945 m., pašlijus sveikatai, Antanas Bunikis kalėjime mirė.
Remiantis Maskvos statytinio prorektoriaus Mitropolskio nuomone, iš tokios šeimos kilęs medalininkas studijuoti geologijos neturėjo teisės.
„Manęs paklausė, ką dar norėčiau studijuoti be geologijos, – prisimena tada neteisybę patyręs būsimasis studentas. – Aš pasirinkau chemiją. Pasitarusi komisija pareiškė, kad chemijos mokslai taip pat ne man ir pasiūlė geografiją. Tada truputį įsižeidęs pagalvojau, padarysiu taip, kaip padarė pažįstamų vaikai. Norėdami išvengti diskriminacijos jie išvyko studijuoti į Leningradą, kur jokių problemų dėl praeities nekilo. Komisija, supratusi mano ketinimus baigti derybas ir atsisakyti studijų universitete, dar kartą pasitarė ir leido studijuoti chemiją. Studijos man patiko ir jas baigiau.“
Tragiškas ir dr. A. Bunikio mamos likimas.
„Su mamyte mes išsiskyrėme, kai man buvo dvi dienos. Aš gimiau balandžio 28, o 30 ji mirė. Mane užaugino pamotė Marija. Tai buvo nuostabus žmogus. Aš dabar protu suvokiu, kad gyvybę man suteikė kita asmenybė, bet visas dėkingumas už tai, kuo tapau, ką pasiekiau, ką nugyvenau, dėkingas mane auginusiai mamytei Marijai“, – taip pagarbiai prisimenamas 1965 m. mirusios, mamytės vardą pelniusios, Marijos atminimas.
Hidrochemiko patirtis
1956 m. pabaigus studijas jaunąjį chemiką pakvietė užimti hidrochemiko pareigas Biologijos institute kariamame Hidrobiologijos sektoriuje.
„Tuo metu Biologijos institute direktoriavęs Karolis Jankevičius darbui sudarė geras sąlygas ir išsiuntė mane pasisemti patirties į Kuršių marių grupę, kurioje jau kelis metus hidrochemiku dirbo Romas Jūrevičius. Tad atsidūriau Ventės rage. Plaukiodamas dore po Kuršmares atlikau įvairius darbus ir taip pradėjau hidrochemiko veiklą, – prisimena savo pirmuosius potyrius pašnekovas. – Vėliau jau savarankiškai tyrinėjau vandenį Trakų Vokės upėtakių auginimo tvenkiniuose. Po to dalyvavau apie 10 metų trukusiuose kompleksiniuose Dysnų ežero tyrimuose.
Šio ežero pakrantėje nuo lenkų okupacijos metų buvo biologinė stotis. Ji priklausė Lietuvos mokslų akademijai. Ištisus metus kas mėnesį išvykose dirbau kartu su ichtiologais, fitoplanktonininkais, zooplanktonininkais bei kitais mokslininkais. Po priimtų nutarimų plačiau tyrinėti visus Lietuvos ežerus, apart Dysnų, prasidėjo kitų Lietuvos regionų kompleksiniai ežerų tyrimai. Tada turėjau galimybę įmerkti meškerę, bet didelio ūpo nebuvo.“
Gan įdomi situacija susiklostė, kai prie Lietuvos liaudies tarybos Vidaus vandenų eksploatacijos valdybos kūrėsi Technologinis projektavimo-konstravimo biuras. Iš tikro tai buvo hidrocheminė, hidrobiologinė, sprendžianti ežerų ir ypač žuvininkystės ūkių tvenkinių problemas, laboratorija. A. Bunikis tapo šio biuro viršininku.
Naikino ir vertino
„Kaip tik tuomet pradėta kultūrinti nedidelius, uždaro tipo ežerėlius. Panaudojant ichtiocidą išnaikindavo visą ichtiofauną, o po to įveisdavo dvi, pagal mitybą tarpusavyje nekonkuruojančias, žuvų rūšis. Mūsų biurui buvo pavesta parinkti tokius telkinius, – prisimena to meto žuvininkystės problemas hidrochemikas. – Žuvų naikinimui tiko polichlorpinenas. Šį preparatą žemės ūkyje naudodavo kovai su cukrinių runkelių kenkėjais, bet išbandžius paaiškėjo, kad jis tinka naudoti naikinant žuvis. Nuo jo žuvys gaišta. Šį darbą kokius tris sezonus teko dirbti visoje Lietuvoje. Tais laikais idėja buvo gal ir nebloga, tačiau polichlorpinenas – sunkiai irstantis, tad po jo panaudojimo nebuvo galima labai greitai vėl įveisti žuvų.“
Atliekant šį nelabai malonų darbą mokslininkas pasinaudojo realia galimybe gan objektyviai įvertinti kultūrinamų ežerėlių vienam hektarui tenkančią ichtiomasę.
„Į šią operaciją be manęs dar vykdavo vairuotojas, laborantas ir ichtiologė. Surinkti visas žuvis ichtiomasei įvertinti mums vieniems būtų buvę sunku, bet, susitarus su Lietuvos veterinarijos akademija, į talką gavau visą kursą studentų. Jiems ta praktika buvo įdomi. Mes žuvis ne tik naikinome, bet ir gerą darbą padarėme“, – teigia žuvininkystės plėtros darbe dalyvavęs hidrochemikas.
Anot dr. A. Bunikio, ichtiomasės tyrimų rezultatai buvo labai įdomūs. Štai viename Žemaitijos ežerėlyje nustatytas per 150 kg/ha produktyvumas, o aptikta ir tokių, kur ichtiomasė net nesiekė 10 kg/ha. Jo nuomone, tokiame vandens telkinyje žuvis su žuvimi nesusitinka.
Po eilinės reorganizacijos, panaikinus Lietuvos TSR liaudies ūkio tarybą, prapuolė valdžios interesas išlaikyti laboratoriją. Grynai biurokratinis darbas hidrochemiko netenkino ir A. Bunikis priėmė pasiūlymą dalyvauti konkurse. Po jo pradėjo vyr. dėstytojo darbą VU Chemijos fakultete.
Pedagoginė, mokslinė ir praktinė veikla
„Pradėjęs darbą universitete dėsčiau bendrąją chemiją būsimiesiems geografams ir medikams bei analizinės chemijos pagrindus geografams, – prisiminė savo pedagoginės veiklos pradžią chemikas. Nors tuo metu Chemijos fakultete hidrocheminio profilio mokslinių darbų nebuvo, bet aš nuo savo pradėtos mokslinės veiklos nenutolau, savarankiškai, be jokio vadovo, paruošiau ir 1968 m. apgyniau disertaciją „Eilės Lietuvos TSR verslovinių ežerų vandens chemizavimo klausimu“.
1975 m. pradėjus statyti Ignalinos atominę elektrinę, kūrėsi stambi mokslinė grupė Drūkšių ežero tyrimų programai „Atominė energetika ir aplinka“ vykdyti.
„Į šiuos tyrimų darbus buvo įtraukti stambūs mokslo ir mokymo įstaigų kolektyvai. Vilniaus universitete pagal sutartis moksliniuose tyrimuose buvo galima dalyvauti per Mokslinio tyrimo sektorių, – pasakojo apie tada galiojusią tvarką dr. A. Bunikis. – Atsitiko, kad Botanikos instituto (jam vadovavo buvęs biologijos instituto direktorius K. Jankevičius) tyrėjų grupei reikėjo hidrochemiko. Sudarius sutartį su šiuo institutu aš, greta savo pedagoginės veiklos, dalyvavau Drūkšių ežero hidrocheminiuose, hidrobiologiniuose, hidrobotaniniuose tyrimuose. 1978 m. VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėju tapęs dr.doc. Antanas Barisas agitavo pradėti skaityti hidrochemijos pagrindų kursą. Aš kas penkmetį Maskvos universitete atliekamai stažuotei buvau pasirinkęs hidrochemijos profilį. Po stažuotės pirmas VU geografams pradėjau skaityti hidrochemijos pagrindų kursą, kurį po manęs perėmė žmona Laimutė. Mano darbinė ir pedagoginė veikla tęsėsi iki 1994 m. gruodžio 30 d. Dabar jau dvidešimt vieneri – pensijoje.“
Draugystė su meškere
Dalyvaudamas Drūkšių ežero tyrimo ekspedicijose dr. A. Bunikis kartu su bičiuliais kartais išplaukdavo pameškerioti pakrančių ešeriukų ir didelių žuvų laimikiais pasigirti negalėjo.
„Vienas mūsų kolega specializavosi karšių žūklėje, bet man ji iš pradžių atrodė per daug sudėtinga, – atvirauja šiuo metu šių žuvų žvejybą pamėgęs meškeriotojas, – todėl nutariau paieškoti stambių ešerių. Elektrinės vandens išmetimo kanale tinkliuku pasigaudavau aukšliukių, ant kurių įsiurbimo kanale gerai kibo 150-200 g ešeriai.“
Jau būdamas pensininkas, pašnekovas tame pačiame Drūkšių ežere pradėjo meškerioti kuojas ir kitas žuvis dugnine meškere, susidomėjo karšiais. Patiko dugninė naudojant signalines „beždžionėles“. Daug metų Bunikių šeima vasaras praleisdavo prie Alnio ežero.
„Jame visiškai nėra karšių, tai aš specializavausi aukšlių gaudyme. Jas parūkydavau ir šutindavau greitpuodyje. Pasidarydavo į šprotus panašus patiekalas“, – teigia mėgstantis valgį gaminti meškeriotojas.
Dabar jau bus trečia vasara, kai Bunikiai atgavo kampelį žemės Šnieriškių kaime prie Aiseto ežero. Taigi yra galimybių įmesti meškerę į Aiseto gelmę, kurioje galima pagauti stambių 1-1,5 kg karšių. Rimtai susidomėjęs meškeriojimu pensininkas daug laiko praleidžia bibliotekoje, atsišviečia visus jam aktualius mėgėjų žvejybai skirtus straipsnius. Tikrai malonu paimti į rankas ir pavartyti surinktą ir su mokslininkui būdingu kruopštumu susistemintą medžiagą.
„Dabar karšius gaudau truputį apsišvietęs, – kuklinasi didžiulę patirtį įgijęs meškeriotojas. – Kartu su konteinerinėmis naudoju „method“ tipo šėryklėles. Neseniai pasiskaičiau ir planuoju įsigyti „Cralusso Pellet feeder basket“ šėryklėles. Šiaip, fideris man neaktualus, nes aš dugninę guldau ant stovelių ir signalizatoriui naudoju burbuliuką. Anksčiau mane domino didesnis žuvų ratas, o dabar daugiausia karšiai.“
Pritaria mintims
Dr. A. Bunikį sudomino „Žaliajame pasaulyje“ (2015 m. Nr. 5) išsakytos Stasio Jakutavičiaus mintys.
„Aš taip pat nesu gausaus jaukinimo šalininkas, nes man tai asocijuojasi su pramonine žvejyba. Manau, laikui praleisti ir paragauti žuvytės pakanka pajaukinti šėryklėle, – įsitikinęs žuvininkystę ir vandens taršą išmanantis hidrochemikas. – Ypač blogai pilti į vandenį daug kruopų, makaronų, kukurūzų, žirnių ir kitų, greitai vandenyje rūgstančių, produktų.“
Labai kritiškai dr. A. Bunikis ir jo žmona, buvusi VU Chemijos fakulteto prodekanė, dabar pensininkė dr. Laimutė Salickaitė-Bunikienė vertina ir principą „pagavai-paleisk“.
„Mes prieš, kad pagautos žuvys būtų paleistos. Tai yra žuvų kankinimas, – teigia sutuoktiniai. – Niekas nevyksta žuvauti gelbėdami save ar šeimą nuo bado. Tikslas – praleisti laiką gamtoje ir visiškai nebūtina be jokio saiko traukti vieną žuvį paskui kitą ir kaip nereikalingą mesti ją atgal į vandenį.“
„Na, kai nieko nepagauni irgi nemalonu. Ypač nemalonu, kai namiškiai traukia per dantį,“ – šypsosi pokalbį baigdamas pašnekovas.
„Kai Antanas be laimikio grįžta ilgiau pabuvęs prie vandens, pasitikdama jį sakau: „Tai jau tu esi didelį nieką pagavęs“, – juokais prideda žmona.
Vacio Paulausko nuotrauka
