Jie jau keletas tūkstantmečių žinomi kaip meditacijos ir gydymo priemonė. Jų garsai suteikia organizmui papildomos energijos ir padeda išsivaduoti nuo tokių negalavimų, kaip galvos ir raumenų skausmai, neurologiniai ir ginekologiniai susirgimai, hipertonija, širdies nepakankamumas… Jų gydomąjį poveikį patvirtino tyrimai, atlikti pačiose moderniausiose laboratorijose, tačiau jis vis vien lieka paslaptimi.
Sosto gimimo diena
Budizme šie apvalūs indai naudojami ne tik gydomiesiems tikslams, bet ir maldos apeigų metu, giedant giesmes, palydint jų skambesiu atitinkamų mantrų ir himnų frazes. Ant pačių indų neretai esti išgraviruoti maldų žodžiai ir dievų atvaizdai. Jų dydžiai gali būti patys įvairiausi – nuo keleto centimetrų iki metro skersmens ir didesni. Garsas pasiekiamas braukiant medine mentele per indo kraštus. Ypatingą kiekvieno indo skambesio tembrą nulemia jų forma ir metalo lydinys, iš kurio jis pagamintas.
Mokslininkai teigia, kad tokie gydomieji garso šaltiniai atsirado ne mažiau kaip prieš 2500 metų. Tiesa, tokio senumo indų rasti kol kas nėra pavykę, nors jų atvaizdų esama daugelyje senovinių piešinių.
Be to, su šiais indais susieta daugybė legendų ir sakmių. Remiantis vienu iš seniausių pasakojimų, Dalai Lamai V, Tibeto dvasiniam vadovui, valdžiausiam XVII a., buvo pastatyti Kungaro rūmai netoli Dzepungo vienuolyno, o tuose rūmuose – įkurdintas dainuojančio indo pavidalo sostas. Jis yra išlikęs iki šių dienų, o tibetiečiai šio sosto gimimo diena laiko liepos penkioliktąją. Kasmet tą dieną žmonės ateina į vienuolyną pasiklausyti sosto skambėjimo, tikėdami, kad tas, kuris bent kartą jį išgirdo, niekada nepateks į pragarą.
Remiantis kita legenda, tokie indai buvo skiriami aukoms rinkti, su jais rankose senovėje vaikščiodavo pirmieji budistų vienuoliai. Bet kurią, net pačią menkiausią auką, jiems derėdavo priimti su dideliu dėkingumu.
Trūkstama medžiaga
Pati seniausia legenda byloja apie tai, kad kažkada aukščiausiosios dvasios pasakė lamoms, jog bendravimui su jomis reikalingas indas, susidedantis iš septynių metalų lydinio: iš aukso, sidabro, geležies, vario, švino, alavo ir dar iš kažkokio nežinomo elemento. Vienuoliai bandė be šio elemento išsiversti, tačiau be jo pagaminto indo skambesys neturėjo žmonėms palankios įtakos. Tik po daugelio bendravimo su dvasiomis metų šalį užklupo meteoritų lietus ir vienas kosminis elementas pasirodė esąs būtent tuo trūkstamu reikalingo lydinio elementu, po kurio panaudojimo indai pradėjo skleisti užburiančius garsus.
1950 metais Tibetą okupavo Kinija. Daugelis budistų vienuolynų buvo uždaryti ir apiplėšti. Iš pradžių kinai neteikė reikšmės dainuojantiems indams, laikydami juos tik skirtais valgyti ar maistui laikyti. Išties, šie indai Tibete atliko ir virtuvinių reikmenų funkcijas: tibetiečiai tikėjo, kad maistas juose apsivalo ir tampa žymiai naudingesnis, ypač nėščioms ir maitinančioms moterims. Be to, tokiuose induose buvo saugomi mineralai ir brangakmeniai, vėliau naudojami netradiciniam gydymui.
Geriausi – Tibete
Vėliau skambančiųjų indų savybės tapo žinomos ne tik Kinijoje, bet ir Europoje – dėka to, kad, sugriovus vienuolynus, tibetiečių vienuoliams prisiėjo klajoti po pasaulį. Taip pat paaiškėjo, jog panašūs „muzikiniai indai“ jau seniai egzistuoja Japonijoje, Indijoje, Korėjoje ir kitose Azijos šalyse. Bet patys geriausi pagal savo skambesį ir įtaką buvo pagaminti būtent Tibete. Mat jų unikali melodija išgaunama vienu metu skambant keliems harmoningiems obertonams (šalutiniams tonams). Kitais žodžiais kalbant, indas, pagamintas iš atitinkamų metalų lydinio, skleidžia elektromagnetines bangas, būdingas kiekvienam šiam metalui atskirai. Senovinių Tibeto indų ypatumas tas, kad juose slypi meteoritinė medžiaga iš atitinkamos vietovės – krintantys dangaus kūnai čia praeina pro kur kas plonesnį atmosferos sluoksnį, ir jų sudėtis pasižymi neįprastomis savybėmis.
Dar vienas tibetietiškų dainuojančių indų ypatumas – jie gaminami su dideliu sidabro kiekiu, kurio dėka skambesys niekada nenutrūksta, o tik prityla.
Sutampa su organizmo ritmais
Skirtingi savo dydžiais, forma ir lydinio, iš kurio yra pagaminti, sudėtimi, indai ne tik skleidžia skirtingus garsus, bet ir specialistų yra naudojami skirtingiems susirgimams gydyti.
Dabar jų naudojimas vadinamas garsinėmis voniomis arba garsiniu masažu. Bet kuo gi yra paremtos dainuojančiųjų indų gydomosios savybės? Versijų, kurias pateikia mokslininkai, ganėtinai daug, taigi peržvelgsime tik kai kurias iš jų.
Belgų garso terapeutas Hansas de Bekas tvirtina, jog dainuojančiųjų indų vibracijos padeda sinchronizuoti žmogaus smegenų kairiojo ir dešiniojo pusrutulių veiklą. Juk, kaip visi žinome, kairysis pusrutulis labiau išvystytas ir atsako už loginį mąstymą, o dešinysis kontroliuoja mūsų jausmus ir įspūdžius. Klausantis dainuojančiųjų indų, dešinysis pusrutulis nėra pakankamai suaktyvinamas, taigi abi smegenų puselės ima veikti tolygiai – ir žmogus tampa išties harmoninga asmenybe. Netgi kelių minučių pakanka, kad žmogaus organizmas, gavęs vidinius smegenų signalus, sugebėtų persitvarkyti ir įveiktų ligą.
Budizmo ekspertas Erikas Breinas iš Olandijos vienoje iš savo knygų lygina skirtingus obertonus, dainuojančių indų skleidžiamus, su žmogaus organų garsais: cirkuliuojančio kraujo triukšmu, širdies tonais, organinių procesų virpesiais ir t.t. Kiekvienas skambesys rezonanso sąskaita stiprėja, ir tai padeda vidiniam organui išgyti.
Maždaug apie tokį patį muzikos (o ne vien tik dainuojančių indų) poveikį kalba austrų profesorius Arnoldas Keiserlingas: kiekvieno žmogaus kūne esama pirminių garsų, suderintų su vidinių organų ir galvos smegenų ritmais. Būtent jų vibracijos tvarko organizmo harmoniją. Taigi, tęsiant šią mintį, senovės budistų vienuoliai ne tik kurdavo dainuojančius indus, bet ir gamindavo juos tokius, kad jų vibracijos sutaptų su baziniais pirminiais žmogaus kūno garsais.
Garsai iš kosmoso
Nuomonėms apie vidines, mūsų kūnui būdingas išsigydymo savybes nuo dainuojančių indų skambesio prieštarauja versijos apie panašaus gydymo kosminį faktorių.
Šveicarų matematikas Hansas Kusto ir vokiečių muzikos teoretikas Joachimas Ernstas Berendtas skirtingu laiku tyrė planetų dažnius (svyravimų dažnius per sekundę) ir lygino juos su tradiciniais garsais.
Paaiškėjo, kad kiekvienam iš stambiųjų dangaus kūnų būdinga sava nata, artima jam savo dažniu. Pavyzdžiui, Venerai būdingas pirmosios oktavos „lia“ (natos dažnis – 440 hercų, planetos dažnis – 442,46 herco), Jupiteriui – fa-diezas, Mėnuliui – sol-diezas ir pan. Mūsų planeta turi keletą tonų, pagrindinis iš jų – do-diezas, pastovios Žemės vibracijos garsas.
Ir štai čia mūsų laukia siurprizas! Būtent tonas, atitinkantis do-diezo natą, senoviniuose indų tekstuose atitinka šventąjį garsą „om“. Tai – ramybės, pilnutinės dvasinės harmonijos, proto skaidrumo garsas.
Tą žinojo jau mūsų protėviai
Gaila, tačiau rašytiniai liudijimai apie senovinių Tibeto indų gamybą neišliko (ar dar laukia savo suradimo). Bet, remiantis tuo, kas pasakyta, galima tvirtai teigti, jog prieš daugelį tūkstantmečių senovės išminčiai jau žinojo apie planetų vibracinius tonus. Vadinasi, tibetiečiai galėjo gaminti savo indus, atsižvelgdami į didžiųjų kosminių objektų skambesį ir į jų poveikį žmonėms. Juk atsiliepimas į dangaus kūnų elgesį būdingas kiekvienam organizmui ir veikia mūsų savijautą bei sąmonę.
Mokslininkas ir muzikantas Reineris Tilmanas sukūrė nemaža kompozicijų, paremtų dainuojančių Tibeto indų skleidžiamų garsų pagrindu. Priklausomai nuo astronominio kalendoriaus, jis rekomenduoja įsiklausyti į vienas ar kitas melodijas, kad savijauta pagerėtų. Jo nuomone, tam padeda būtent planetų garsai, kuriuos perteikia šie indai.
Vanduo tampa gydomuoju
Kiti tyrinėtojai pabrėžia, jog dainuojantys indai visiškai atitinka Rytuose įprastą dalijimą visko, kas egzistuoja, į vyriškąjį „jan“ ir į moteriškąjį „jin“ pradus. Atitinkamai, jin – tai pats indas, jan – lazdelė ar plaktukėlis garsui išgauti, o jų bendra energetika pagimdo garsą, kurį galima palyginti su vaisiumi, užsimezgusiu motinos įsčiose. Tokiu būdu, skambančio indo garsas atspindi viso supančio pasaulio harmoniją ir padeda klausytojams tapti tyresniais ir geresniais.
Beje, greta dainuojančių indų budistai neretai padeda brangakmenių arba pusbrangių akmenų (deimantų, turmalino, kalnų krištolo), iš kurių kiekvienas turi savo garsinį toną ir savo rezonanso dėka padeda išsigydyti nuo atitinkamos ligos. Kitais atvejais gydomasis efektas sustiprinamas aromaterapijos arba specialios spalvų terapijos pagalba.
Ir dar viena dainuojančių indų paslaptis: vanduo, įpiltas į juos, vibracijos dėka tampa gydomuoju, pasižymi priešuždegiminiu ir jėgas atstatančiu poveikiu. Kas čia turi įtakos: kosmoso įtaka ar vidinių organizmo jėgų savybės, vienareikšmiškai atsakyti negalima – bet stebuklingas Tibeto indų skambesys palaipsniui atveria savo paslaptis ir padeda mums gyventi harmonijoje su savimi.
