Beždžionės metams – šis tas apie beždžiones

Žmogus kilęs iš beždžionės. Ši tezė nuodugniai metai iš metų priskiriama Čarlzui Darvinui. O jis tikriausiai karste kiekvienąsyk apsiverčia, kai po šiuo teiginiu parašoma jo pavardė.

Juk tikrovėje šis gamtos tyrinėtojas tiesiog pateikė hipotezę, jog žmogus ir beždžionė galbūt turėjo vieną bendrą protėvį, kuris, davęs pagrindą dviem vystymosi šakoms, ėmė ir išmirė. Viena šaka – tai mes su jumis, o antra, žinoma, beždžionės. Mums, kaip sakoma, pasisekė (nors kartais sunku tikinti, kam čia iš tiesų pasisekė), ir mes toliau pajudėjome savo vystymesi, o štai beždžionės pasiekė šio vystymosi kraštutinį tašką ir sėkmingai jame apsistojo. Štai kodėl iš beždžionių niekada ir neišsivystys žmogus – jos tiesiog priklauso kitai, savo aklavietę priėjusiai šakai. Nors, atvirai kalbant, kartais, kai žiūri į beždžiones, taip ir tikiesi, kad jos vienąkart ims ir pavirs žmogiškosiomis būtybėmis, galinčiomis jei jau ne varžytis su mumis kosminių ir elektroninių technologijų srityje, tai jau visiškai pasiekti pirmojoje stadijoje lygį, artimą, tarkim, kokiam nors vidutinio lygio piliečiui, praleidžiančiam laiką prie kompiuterinių „šaudymų“.

Ir, tarp kitko, beždžionių patinai sendami plinka, lygiai, kaip ir vyrai, – jų (beždžionių) plikimas nulemtas genetiškai.

Piemenys ir geležinkelininkai

Nuplikimas, žinoma, ne rodiklis, imkime kur kas geresnį pavyzdį. Kamos tautelė, gyvenanti Pietų Afrikoje, daugybę amžių pavianus panaudoja… gyvulių ganymo darbams. Pavianai saugo ožkų bandas, suranda ir atgal suvaro pasiklydusius gyvulėlius, perspėja apie grobuonių artinimąsi. Kartais pavianas-piemuo užsisėda ožkai ant nugaros ir apjoja su ja aplink bandą, akylai stebėdamas savo ganomuosius ir galimą grėsmę jiems iš šalies – na, tiesiog kaip tikras kaubojus!

Pavianai – labai protingi gyvūnai. Netgi gyvūnais juos vadinti kažkaip nejauku. Imkime, tarkim, tokį pavyzdį: prieš gerą šimtmetį Keiptaune (vis toje pat Pietų Afrikoje) geležinkelyje iešmininku dirbo tūlas Džeimsas Vaidas. Dirbo jis labai atsakingai, bet įvyko nelaimingas atsitikimas ir traukinys nupjovė jam abi kojas. Pasiekti darbo vietą tapo problemiška, o tapti bedarbiu niekaip nesinorėjo. Gudrusis Džeimsas nusipirko turguje pavianą, greitai išmokė jį save vežioti specialiu vežimėliu nuo namų iki iešmininko būdelės – ir vėl ėmėsi savų pareigų. Geležinkelio vadovybei buvo vis vien, kokiu būdu persijungia iešmai, svarbiausia, kad viskas vyktų pagal grafiką, o grafiko Džeimsas su pavianu stropiai laikėsi.

Bet vienąsyk vienam iš turtingų keleivių labai nepatiko stotyje buvęs pavianas, ir jis pasiskundė geležinkelio vadovybei. Džeimsui su pavianu buvo paskirtas išbandymas. Kaip nustebo visi dalyvavusieji, kai pavianas, net be šeimininko dalyvavimo, teisingai įjungė visus signalus ir pervedė iešmus taip, kaip reikėjo. Rezultatas – porelė buvo palikta ramybėje. Džeimsas tarnavo geležinkelyje iki savo mirties, nepadarydamas nei vienos klaidos. Apie tolesnį paviano-geležinkelininko likimą nežinoma.

Ne bananuose, o batatuose laimė!

1950-aisiais japonų tyrinėtojai susidomėjo makakų, gyvenusių Kodzimo saloje, gyvenimo būdu. Makakos, kurių pagrindiniu maistu buvo batatai, paprastai purvą nuo šių daržovių nuvalydavo letenėlėmis, o po to batatus valgydavo. Mokslininkai nusprendė atlikti eksperimentą – ėmė dėlioti krūveles prinokusių batatų ant augančio upelio kranto.

Iš pradžių makakos ateidavo batatų ir juos paprasčiausiai valgydavo, iš anksto, kaip įprasta, letenėlėmis apvaliusios juos nuo nešvarumų. Bet vėliau vienai iš makakų be jokių ten sufleravimų iš beždžiones stebėjusių mokslininkų pusės, šovė į galvą mintis nuplauti batatą upės vandenyje. Ir viskas, nuo to laiko visos daržovės, prieš patekdamos gyvūnėliams į burną, būdavo nuplaunamos tekančiame upelio vandenyje. Net jei makakoms tekdavo batatus atsinešti iš miško.

Beje, apie jų maistą. Iš filmų ir knygų dauguma žmonių įsitikinę, jog beždžionės daugiausia maitinasi bananais, ir kad tai – mėgstamiausias jų skanėstas. Tačiau didžioji dalis mūsų planetoje gyvenančių beždžionėlių bananų savo akyse nėra mačiusi. Taip, primatai iš esmės maitinasi augaliniu maistu, kuris auga miškuose (bet tai – nebūtinai bananai), bet kartais, jei pasiseka, leidžia sau ir mėsiškų patiekalų.

Pasikalbėki su manimi

Taip, dar beždžionės atpažįsta save veidrodyje, o tą sugeba tik labai nedaugelis gyvūnų, bet štai išmokyti beždžionę kalbėti neįmanoma iš principo, mat jos smegenyse nesama kalbos centro. Užtai ypač nuovokios beždžionės gali suprasti paskirus žodžius ir netgi „sakyti“ juos, pasitelkdamos kompiuterį.

Ryškiausias pavyzdys – nykštukinė šimpanzė, vardu Kanzi. Jis žino keletą šimtų žodžių ir gali juos „įgarsinti“ specialios klaviatūros pagalba. Tai yra Kanzi gali paprašyti, kai ko nors jam prireikia, visai suprantama abiems pašnekovams kalba. Dar Kanzi gali degtukais įžiebti ugnį, pakepti nesudėtingą valgį ant laužo ir netgi pažaisti kompiuterinį žaidimą Ras-Man, bet kuriuo atveju, jis sėkmingai įveikia pirmąjį, patį paprasčiausią šio žaidimo lygį.

Gorila Koko – garbinga Stenfordo universiteto Zoologijos katedros gyventoja – įpratusi bendravimui naudotis kurtiesiems skirtu kompiuteriu. Ji yra išmokusi daugybę kurčiųjų kalbos ženklų ir sugeba suprasti apie porą tūkstančių angliškų žodžių. Įdomu tai, kad, patikrinus Koko intelekto koeficientą, jis pasirodė atitinkąs vidutinio suaugusio amerikiečio lygį.

Profesoriaus Preobraženskio bandymai

Kai kalbama apie mediciną, žmonija nevengia kreiptis pagalbos į beždžiones. Visi mes prisimename garsųjį profesorių Preobraženskį iš Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“. Pasirodo, šis profesorius turėjo prototipą – Sergejų Voronovą, rusų kilmės prancūzų chirurgą. Dar 1920-aisiais (kaip tik tada, kai buvo kuriama „Šuns širdis“) Voronovas atlikinėjo operacijas, turinčias atjauninti žmogų. Vyrams būdavo persodinami šimpanzių ir babuinų kiaušinėliai.

Jo darbai nebuvo įvertinti dėl tos paprastos priežasties, kad mokslinė visuomenė neįžvelgė operuotų pacientų kūne aiškių atjaunėjimo požymių. O visas teigiamas emocijas ir „jauną“ pacientų elgesį priskyrė placebo efektui. Rezultatas – mokslininko darbai buvo sukritikuoti ir užmiršti. O gaila. Juk gali būti, kad beždžionės, nors ir atsidūrusios vystymosi akligatvyje, būtų galėjusios padėti mums, žmonėms, judėti toliau.

Parengė Kostas JANKUS