…o sakai, Lietuvoj kalnų nebėra…
guli Vilnius prisnūdusiam klony
tolumose jį rėžia miškų lyguma
ant kalvų ir kalnų lygiai medžiai sustoję…
…o sakyta, kad medžiai skirtingi visi…
netiesa! jie kaip didelis kalnas užstoja
horizontus. už jų ten toliau sau galvoja
nemenčinės, mickūnai, naujoji vilnia
…o atrodė nusišneka žmonės…
mėlynieji miškai kaip kalnai
nesvarbu ar Australijos toliai, ar tik Vilniaus takai
veda akį ganytis ir groja
žalias žiogas užstrigęs sapnuos
…o sakei, tau nuobodus šis gelsvas rytojus…
*
Grigiškės popierium kvepia
nuo smilkstančio
mirštančio medžio
besireinkarnuojančiomis knygomis
su savo karma
einančiomis per puslapius
eilėraščio širdį
per galvą
jusles
Grigiškėse
popierium kvepia
nuo medžių viršūnių
lig perskaitytų knygų
popieriniais aktais
pasmerktų
į užpakalį pakliūti
*
Miško gyvenimas
Nuo ažarėlio nuo ažarėlio
kvajelės svyra
an pusrytėlio an pusrytėlio
motułė šaukia
žalios kvajełės žalion viršūnełėn
sau miegc sapnelį ruda voverėłė
pro riešutėlį saulukė jau teka
ir voverėlai labukų siuncia
kelkis širdela – rytas dzienoja
budzyk šaimynų naujai dzienelai
krinta rasėłė nuo apacinių
žalių šakelių pacių pirmucinių
va ir lapułė zuikucį veja
marga šarkėłė vaikus jau skaito
tu voveraite, ruda mergaite,
užsimiegojai išsimiegojai
rink riešutaicius rudon kašałėn
nunešk vaikeliam po žaliom šyčkom
pauliavokit – drabykit miškų
drabykit miškų – gyvybį šaukit
2014-07-14
*
Varna, zylė, žvirblis, balandis
(Iš rašomos knygos „Veidų kolekcija“)
užskrido varna
aukščiausią verbos viršūnę
išsikėtojo – bando giedot
bet lietaus lašai ritasi per gomurį
užspaudžia kylančias natas –
bando krapštytis –
nepavyksta
lietus plauna juodą galvą
vėjas džiovina varnos veidą
kylantį balkonop
kur susirinkusi
žvirblių šeimyna
čirškauja paaugliškai
lesa miežių kruopas
šviežiai pabarstytas
kraipo maliukes galvukes:
tai į langą žvilgteri
tai pro balkono ertmę
žemę matuoja
gudrūs mandagūs
tie žvirbliai –
lesa nuo krašto
netrypia skanėstų
kaip kokie kryžiuočiai balandžiai
(šie – jokios kultūros neturi,
matyt, su varnomis mokėsi,
bet diplomus nusipirko
išėdų turguje)
smagiai pačirškauja padainuoja
nuo to smagumo
net zylės kraipo snapus – – –
iš kur tai išmokta!
gražumas čia ne iš balos
iš dangaus iš dangaus
nuo debesėlio iš už debesėlio
liejasi giesmės pramaišiui
su suvirškintom kruopom
baltuoju batonu…
gražiausiai kaip barasi:
pešasi žvirbliai
gal taip peršasi vienas kitam
meiliai stukt stukt snapu į sapną
kuriame nugrimzdęs
paukščių karaliūnas
šimtų šimtmečius miega
pamiršo savo ganomuosius
pasileido ganomieji
kožnas su savo tvarka,
įstatymais, papročiais,
apeigom, dainom…
… kaip be jų!
aistringa meilė – liepsnojanti meilė
žiūri pro išretintą užuolaidą, galvoji
atrodo ir zylės pritaria
dažniausiai porele atskridusios
iškart prašviesėja ūkana
atsimuša į veidą
susimaišo
rausti
ir vėl nedorai
pagalvojai
apie vienalytę meilę
šįkart paukščių
žvirbliai su žvirbliais
zylės su zylėm
gąsdiniesi – gal užrūstinai
savo pasileidėlėmis mintimis
nekaltųjų sutvėrimų pasaulį…
štiš, kvaraba!
veju pasipūtusį balandį
šaukiantį antrąją pusę
savo burku burku
sumaišiusį tylų pokalbį
it supjaustytą mažomis riekelėmis
ir apipiltą
nežydėjusių miežių medumi
Degutė
gegutė nemėgsta šaligatvių,
nekenčia daugiaaukščių,
prisigrūdusių troleibusų,
o degutė myli namus,
gatves ir kiemus prie jų.
atskrenda prieg lango
ir kukuoja kukuoja…
o miške, sako, iš lizdų
savo vaikus išmėto…
eičiau ir prisirinkčiau
degulės vaikų.
parsineščiau namo,
pasisodinčiau į vazoną
ir klausyčiausi kada panorėjęs.
*
Tekėjimas, kiek žmonės nebegyvena…
pasiimk, Nerie,
dar vieną kitą
žmogaus gyvybę
nuo miesto gatvių
apsėstų krantinių
neatiduok šiapusiniam pasauliui
nusiskandink sau
supūdyk galvas
kad žuvys lengviau
smegenis susirinktų
savo bangom
nukirsk kojas rankas
kurios kirto butelio šukėm
tavo šonus
palikdami smaigalius
nuolat srovenančiame kūne
išlupk liežuvius
subadyk koseres
iš kurių krito spjūviai
ant tavo tįstančio veido
o saulėje spinduliuojančios akys
lipdėsi iščiulpta kramtomąja guma
pasiimk, Nerie,
kasmet tiek gyvybių
kiek reikia –
te maitina jos tavo gyviją
tave pačią –
visad tekančią
ta pačia kryptimi
per amžius
kiek žmonės
nebegyvena…
***
Vytauto Leščinsko nuotrauka
Juozas ŽITKAUSKAS
