Leonas JEZERSKAS 2008 metais pokalbyje su žurnalistais (Augusto Uktverio nuotrauka)
Antraštėje – ne mano žodžiai, taip kažkada į klausimą, ar įmanoma tiriant paukščius, dirbant gamtoje, sulaukti 100 metų, atsakė Leonas Jezerskas.
„Bet 100 metų – visai nedaug!“ – juokėsi jis tada, o jam buvo, berods, jau 90… proga tam buvo paprasta – žinomas evoliucionistas Ernstas Mairas (Ernst Mayr) labai produktyviai dirbdamas išgyveno 100 metų. Leonui Jezerskui tai nedarė jokio įspūdžio… taip ir turi būti!
Švenčiame Leono Jezersko šimtąsias gimimo metines. Tokia datą būtina paminėti, nes jis ilgus dešimtmečius buvo tapatinamas su Ventės rago ornitologine stotimi, savo svajonių ir rūpesčių vieta, esančia pamaryje, pačiame paukščių kelyje. Ventėje jis nuo 1974-jų – išvyko iš Kauno ir pasiliko. Net amžinajam poilsiui vietą pasirinko ne kur kitur, o čia pat, Ventėje, senosios kaimo kapinaitėse.
Gimęs 1925 m. Rokų kaime (dabar jau Kauno priemiestyje), mieste baigė vidurinę mokyklą, Kauno medicinos laborantų mokyklą, Vilniuje – pedagoginio instituto Gamtos- geografijos fakultetą. Tačiau svarbiausias sprendimas įvyko anksti, kai tapo Zoologijos muziejaus konservatoriumi, po to – vyr. laborantu. Tuo metu muziejaus kolektyvas nebuvo didelis, bet jame darbavosi prof. Tado Ivanausko patikėtiniai, žmonės, kurie šventai tikėjo savo misija saugoti, didinti rinkinius, šviesti ir mokyti žmones.
Būdamas vyriausiuoju fondų saugotoju, Leonas Jezerskas rasdavo laiko ypatingai veiklai – muziejuje susirenkantiems jauniesiems ornitologams auklėti, mokyti. Tada suvažiuodavome iš visos Lietuvos, atsiveždavome savo stebėjimų sąsiuvinius, klausdavome, išklausydavome patarimus ir pasiimdavome… pipirų. Taip, už klaidas Leonas pabardavo, ir darydavo tai labai savotiškai, šmaikščiai. Šiandien galiu pasakyti – jo mokyklą muziejuje praėjo daug jaunuolių, kurie vėliau tapo mokslininkais, tyrėjais, miškininkais, pagaliau – gerais žmonėmis. O tai taip pat yra daug!
Kažkada parašiau tokį tekstą apie Ventės ragą, pirmuosius įspūdžius apsilankius jame 1975-jų rugpjūtį. Dabar galiu jį pateikti ir visiems.
… Taip ir negaliu atsakyti, ar daug yra 100 metų dirbant gamtoje. Leonui Jezerskui kaip tik sueina tiek… gaila, kad negalime jo paklausti. O jis, ko gero, pasakyti kaip ir buvo sakę: tai visai nedaug. Tai tik 100 metų!
Dažais kvepiančioje Ventėje
Ventės rago stoties pastatas pačiam pusiasalio smaigalyje, greta švyturio bei raudonmūrio namelio stojosi „lyg ir ne vietoje“ – galbūt, kiti čia būtų norėję matyti labiau prie žemės prigludusį, aptakesnį, vėjams nesipriešinantį namą. Bet jis buvo toks. Kai 1975 metų rugpjūtį nuvažiavau visam mėnesiui paukščių žieduoti, atsidūriau dažais kvepiančiame erdviam pastate, kur apie daugelį patalpų buvo sakoma: o čia bus… Kas nežino ir nepažįsta Leono, galėjo tai palaikyti svajonėmis ar fantazijomis. Bet viskas buvo kitaip: kaip buvo pasakyta, taip ir įvykdyta.
O tą rugpjūtį naujasis pastatas priglaudė pulkelį „paukščiautojų“. Žinoma, paukščius žiedavome, dažną rytą vietoj mankštos rankomis sukome girgždančias gerves ir kėlėm didįjį pamario tinklą, o vakarais jį nuleisdavome. Darbų buvo ir kitų – kai tik nutverdavom laisvą valandėlę, iš trečiojo aukšto, pagavęs tuščių patalpų aidą, nuskardėdavo Leono balsas: „prie darbooooooo!“. Kokio dar darbo… juk vasara… Mane, kaip tuo metu ploniausią, Leonas pro visokias raizgynes nuleido į gilų santechninį šulinį, ir kol aš ten darbavausi, aiškino, filosofavo ir erzino. Žinojo mano būdą, kad su juo nesiginčysiu, tad viskas buvo paversta linksma pramoga, į kurią įsijungė visas pulkas mano bendraamžių.
Dar daug metų Leonas vis primindavo tada šulinio gylyje pasakytą mano repliką, kad „Ventėje dirbti gali tik durnas ir drūtas…“ Bet nei aš, nei jis to nesakėme piktai. Kur ten…
Naujajame pastate buvo viskas, ko reikia didelei vyriškai kompanijai, o svarbiausia – virtuvė. Joje, nori ar ne, visada susitinki. Virėjo nebuvo, darbus dalindavomės, o supratęs, kad kai ką moku gaminti, Leonas tiesiog tą pavedė man. Kartą kepiau bulvinius blynus, jie labai patiko. Ir po dešimtmečių, kai susiruošdavau Ventėn, Leonas lyg tarp kitko pasakydavo: atvažiuok… bulvių maišas laukia… blynų iškepsi.
Nepažįstantiems Leono buvo nelengva visur – ir prie darbo, ir prie stalo. Jo šmaikštumas ir savotiškas humoras ilgainiui tapo žinomas, o naujų formų surasti greitai nepavyko. Taigi, mes, jo mokiniai, daug ką žinome ir prisimename. Gali būti, kad ne vienas netgi savotiškai nukopijavome.
O tą tolimą rudenį, kai Leonas trejetui dienų išvažiavo į Kauną, mes vakare savo mankštos nedarėme, tinklų nenuleidome: buvo nuostabiai ramus vakaras, laukėme skrendančių pelėdų. Danguje mirksėjo žvaigždės, o ryte… Paryčiui pakilęs vėjas visą tinklą „parvertė“ ant šono, paguldė stulpus. Išsigandę nežinojome ką daryti, viską išsprendė kaimynas Vladas Rimkus, kuris traktoriumi važiavo gilyn į marias, lynais tempė stulpus. Žinoma, ir mes patys dirbome, plušėjome. Kai po poros dienų Leonas sugrįžo, tinklas stovėjo kaip stovėjęs. Gal tik po daug metų jam prisipažinome, o jis linksmai pagrasino: „Ar nesakiau, na – ar nesakiau, rupū-pupų!“.
Taip sakydavo tik jis, Leonas.