Džiugiai pavasario jausenai labai atliepia dzūkiškos dainos žodžiai:
Per beržynaicį,
Per alksnynaicį
Tai šviesiai, giedriai
Saulelė teka…
Ir svarbu pastebėti, kuris gi iš medžių – beržas ar alksnis – spėriau pumpurus praskleis. Jeigu pirmautų beržas, vadinasi, ateinanti vasara bus sausa, jeigu atvirkščiai – lietinga. Na, o pašalui iš žemės traukiantis, lapuočių skaidulomis pajuda žemės syvai. Neša jie gyvybinę jėgą į šakeles, į pumpurus. Net ant vėjo nulaužtos beržo šakelės kotelio pakimba melsvas sulos lašelis ir sužėri brangakmeniu, pagavęs saulės spindulėlį. Beržas suloja! Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, sula – saldus pavasarinis džiaugsmas. Kaip malonu pakelti vėsų sulos ąsotį prie lūpų ir pajausti tikrąją pavasario gaivą… Sula tekinama per medinį latakėlį, vadinamą sulabėgiu arba tule, įgręžus beržo kamieną saulėtoje pusėje. Prisileidus ąsotį, kitą, būtina skylę užkalti mediniu kaišteliu. Sulos kaimo žmonės beržyne prisileisdavo tiek, kad pakaktų ir vasaros darbymečiu atsigaivinti. Tik reikėdavo ją užraugti statinaitėje, dėl skonio įdėjus aviečių kotelių, serbentų šakelių ar apynių. Paviršių užpildavo keletu saujų avižų, kurios išbrinkusios ir sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Vėsioje vietoje – kamaroje ar rūsyje – taip paruoštą sulą galima išlaikyti iki rugiapjūtės. Tada plutą praplėšęs tik semk saldrūgštį, labai gerai troškulį malšinantį gėrimą. Sakydavo, kad ir putra, suloje virta, yra saldi be pradaro. Dar ji labai tinkanti burokams raugti.
Saldžiausia – vis tik ne beržų, bet klevų sula, o ypač po šaltos žiemos. Patarlė sako: „Nebėr žiemų šaltų, nebėr nė sulų saldžių“. Tačiau klevas suloja trumpai ir negausiai, o beržas – tarsi almantis šaltinis…
Susprogusių pumpurų beržo šakelė – tai velykinė verba Aukštaitijoje. Per Velykas lalautojams su dainomis lankant kaimynus, priedainiuose vis girdėti „vynas žaliasai“:
Ant tėvulio dvaro rūtelių darželis,
Vyneli mano žaliasai.
Arba:
Oi ant dvarelio stov žalia grūšelė,
Vynelis vyno žaliasai;
Ten ant kalno, an žvyrinėlio,
Oi vyna, vyna žaliausia.
Tikriausiai tas vynas ir yra sula, gaivusis pavasario gėrimas. Antraip kodėl jis „žaliasai“? Kitados tikėta, kad sula turinti stebuklingų galių: naktį joje nusipraususios raganos įgauna gebėjimų apžavams bei visokiems kerams. Net oru gali skrieti į Šatrijos kalną, jeigu nusimaudo suloje Jurginių naktį, – taip pasakoja sakmės. Todėl ąsotėlį prie beržo vakare geriau apversti dugnu į viršų…
Beržo pavadinimo kilmė kalbininkams yra visiškai aiški: indoeuropiečių prokalbėje šis žodis reiškė „šviesti, būti baltam“. Germanų ir slavų liaudies dainose šis medis gretinamas su mergina, o baltų – dažniau su berneliu:
Ant aukšto kalno – berželis,
O po tuo berželiu – bernelis.
Berželio lapeliai tviskėjo,
Širma kepurėlė blizgėjo.
Tačiau kitoje dainoje bernelis raginamas nekirsti berželio, nes juo pavirtusi jaunoji; beržo šakelės – mergelės kaselės…
Gražių patarlių ir posakių, kur minimas beržas svyruonėlis, gausu mūsų kalboje: „Jam metelių – kaip beržo lapelių“, „Nors po beržo lapeliu, bet su jaunu berneliu“, „Audžia drobeles, kaip beržo tošeles“, „Kai ant beržų vyšnios nunoks!“ Tik beržinio medaus arba beržinės košės išdykėliai vaikai privengdavo paragauti… Na, o sakmių velniukas beržo tošelėmis muzikantui atsilygindavęs už grojimą pernakt.
Beržo sulapojusi šakelė – tradicinių Sekminių ar žemaitiško Devintinio simbolis. Pašventinta bažnyčioje sauganti namus nuo perkūno įtrenkimo. Nors ir sakoma, „tiek naudos, kiek iš beržo tvoros“, kitur ūkyje šis medis labai pravartus. Jo skaliomis ir kaitriomis malkomis kūrenama duonkepė krosnis. O jomis pirtį iškūrenus, kvapnesnės ir smagesnės vantos nerasi kaip beržinė. Ant beržo auganti pintis senovėje naudota ugniai įkurti, skiltuvu ant jos žiežirbas pabėrus.
Beržo tošis – puiki medžiaga įvairiausioms dėželėms, dėklams, gorčiams gaminti. Tošies juostele apvynioti puodai nesuskyla, o įskilę – sutvirtinami. Kernavės gyvenvietės archeologiniuose sluoksniuose rasta tošelių, gražiai ornamentuotų įspaudais. Tuos raštus savo dirbiniuose atgamino mažeikiškiai tautodailininkai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai. Bene vieninteliai Lietuvoje šie meistrai palaiko senąją tošininkystės tradiciją.
Baigiant šį rašinį apie beržą lietuvio gyvenime, prisimintina, kad Lietuvoje savaime auga net keturios beržo (Betula) rūšys: karpotasis, plaukuotasis, liekninis, keružis. Parkuose galima rasti įvežtinių – popieržievį ir kvapųjį. Sakoma beržą esant vienu greičiausiai augančių medžių, o jo pumpurai yra vaistinė žaliava.
Redakcijos archyvo nuotrauka
