Barzda išminties simbolis
Viename iš XIX a. pabaigos žodynų rašoma, kad barzda yra „kuokštas plaukų, kuris atsiranda vyriškos lyties žmonėms ir kitiems žinduoliams ant apatinės žandikaulio dalies ir virš viršutinės lūpos brendimo metu“. Vyrų barzdoje auga maždaug apie 200 plaukų 1 kv. centimetre. Jeigu galvos plaukai yra 0,06-0,08 milimetro storio, tai barzdos plaukai yra du kartus storesni. Barzdos plaukai, atsižvelgiant į metų sezoną, auga nevienodai. Įdomu tai, kad ji intensyviau auga rudenį ir žiemos pradžioje, tai yra tuo metu, kai plaukuotiems žvėrims kailis tampa tankesnis prieš prasidedant šalčiams. Barzdos plaukai gali išgyventi apie 20 metų. Šviesios barzdos auga greičiau negu tamsios. Barzdos plaukai žmogaus kūne auga greičiausiai. Jei žmogus niekada neskųstų savo barzdos, per gyvenimą ji užaugtų 9,15 m.
Barzda ir ūsai visais laikais buvo vertinami kaip brandaus vyriškumo, jėgos ir galios išraiška. Barzda keldavo rimtumo, mąslumo įspūdį, todėl įvairaus luomo vyrai neatsisakydavo nešioti barzdą. Ilga barzda – išminties simbolis. Ją augindavo daugelio tautų vyrai. Išsiskiria savo garbanota ir vešlia barzda didysis menininkas, išradėjas ir filosofas Leonardas da Vinčis, kurio įspūdingas atvaizdas pavaizduotas autoportrete.
Barzda pasaulio kultūrose ir mituose
Įvairių tautų mituose dievai, valdovai ir didvyriai paprastai vaizduojami barzdoti (Indra, Dzeusas, Hefaistas, Poseidonas, majų Kukulkanas, žydų ir krikščionių Dievas). Taip pat ir Pietų Amerikos Andų kultūrose aptinkamos molinės dievų skulptūros su ilgomis barzdomis pasmakrėje. Net Egipto valdovė Hapšepsut buvo vaizduojama su dirbtine barzda – galybės ir didybės simboliu. Kai kada moterys nešiojo barzdos formos tatuiruotę, kaip yra buvę pas Japonijos senbuvius ainius.
Senovės egiptiečiams barzda turėjo labai konkrečią prasmę. Nors faraonai skusdavosi kasdien, jie nešiojo barzdą. Ji būdavo suformuojama tiesi su aiškiais kampais. Faraonai surišdavo ją kaspinais, kuriuos sumegzdavo už ausų mazgais. Barzdos ilgis priklausė nuo vyro visuomeninės padėties. Egiptiečiai barzdas augindavo ir gedėdami, faraonai ir didikai, norėdami išsiskirti iš minios, dažnai pasmakrį dirbtinėmis barzdomis paįvairindavo.
Antikos laikais paprotys nešioti barzdas iš II tūkstantmečio pr. Kr. pasiekė germanus, keltus bei kairėnus. Nuo to laiko buvo nešiojami ūsai, žandenos ir barzda iki Aleksandro Makedoniečio, kuris skusdavosi veidą. Šis karvedys buvo prieš barzdas dėl to, kad jo karius už barzdų stverdavo priešai ir tai apsunkindavo jiems patogiai kovoti. Štai kodėl Aleksandras Makedonietis ir įvedė privalomą savo karių skutimąsi. O po to tas paprotys paplito ir civiliams.
Nuo Aleksandro Makedoniečio valdymo skustis tapo pasauliniu papročiu, vyravusiu iki imperatoriaus Hadriano (117-138), kuris vėl įvedė barzdą. Nes jis pats augino barzdą, taip po ja slėpdamas randus veide. Nuo to laiko veidas galėjo būti švariai nuskutamas arba želdinamas barzda. Tačiau antikos mokslininkai, filosofai ir oratoriai visuomet mėgo barzdą, kuri pabrėždavo jų išdidumą ir orumą.
Barzdoti romėnų kareiviai vertė pavergtąsias tautas skustis savo nelaisvei pabrėžti, o nuo II a. pr. Kr., kai Hadrianas užleido barzdą veido trūkumams paslėpti, romėnams barzda visuotinai prigijo ir buvo populiari iki IV a. Senovės Romoje pirmasis barzdos skutimas reiškė, kad berniukas tampa vyru.
Barzdas augino VIII-XI a. šiaurėje gyvenę senieji Skandinavijos gyventojai, karingieji normanai ir vikingai.
Sakmėse troliai ir nykštukai (pasaka „Snieguolė ir septyni nykštukai“) nešioja ilgą, nuo senatvės pražilusią barzdą, tuo pabrėžiant jų išmintį ir gerumą.
Kai kuriose kultūrose labai sunkiu įžeidimu buvo laikoma, jei priešas nukirpdavo barzdą, ir priešingai, gedintieji neretai patys ją nusikirpdavo.
Barzda ypač svarbi musulmonams. Turkijoje ir kitose musulmonų šalyse buvo įprasta vienas kitam barzdą bučiuoti ir net prisiekti savo ir, ypatingais atvejais, pranašo Mahometo barzda. Visiems žinomas islamiškas posakis prisiekti „pranašo barzda“. Pranašo Mahometo barzdos plaukas kaip relikvija garbinamas Srinagaro mieste. Neįsivaizduojamas dalykas, kad kas nors išdrįstų musulmoną timptelėti už barzdos. Tai būtų didžiausias ir nedovanotinas musulmono įžeidimas.
Ankstyvosios krikščionybės mene Kristus (kaip vienas angelų) vaizduotas bebarzdžiu jaunuoliu. Šiandien jau įprasti Jėzaus atvaizdai su ilgais plaukais ir barzda atsirado vėliau, maždaug nuo XVI a. Krikščionių legendose „barzdotąja mergele“ laikoma Šv. Kumermus, dar vadinama Vilgefortis arba Liborada.
Trečiojoje Mozės knygoje (21, 5; 19, 27) Dievas Jahvė draudžia žydams kirptis plaukus ir barzdas, ir kiek sušvelnintai tai nurodyta pranašo Ezekielio knygoje (44, 20).
Senajame testamente izraelitams barzda buvo didžiausia vyro puošmena, taip pat pranašui ir kunigui, todėl ji rūpestingai globota.
Massaji giminės vadams ir burtininkams buvo draudžiama barzdas ir plaukus kirptis, nes kitaip jie nebeturėsią jėgos lietui iššaukti.
Indai, norėdami išryškinti barzdas, dažo jas balta, žalia, tamsiai mėlyna arba raudona spalva.
Senovės Kinijoje raudona barzda laikyta narsumo ir jėgos ženklu. Jų paveiksluose ir scenoje išgarsėję vyrai visuomet vaizduojami su raudonomis barzdomis.
Babiloniečiai ir asirai buvo tikri plaukų priežiūros meistrai ir augino barzdas. Jie augindavo barzdas taip, kaip reikalaudavo jų rangas. Jie net prisitaikydavo dirbtines barzdas, o barzdos praradimą laikė nelaisvės ir negarbės ženklu. Kadangi ir moterims būdavo leidžiama eiti svarbias pareigas, jos labai rūpindavosi šukuosenomis. O kad per daug nesiskirtų nuo vyrų, kaip tarnybos ženklą prisiklijuodavo nedideles barzdeles.
Vienas žymiausių Frankų imperijos bažnyčios teologų anglosaksų vienuolis Alkuinas (apie 735-804) savo traktate „Mokytojo pokalbis su mokiniu“ (790 m.) rašo: „Barzda yra lyčių skiriamasis ženklas ir subrendimo, pagarbos simbolis“.
Barzda ir vyro garbė (pars pro toto) buvo tapatinti ir Vakarų kraštuose. Tai liudija toks posakis, kaip viduramžiška frazė „prisiekiu savo barzda“ (savo garbe). Barzda asocijavosi su išmintimi. Barzdos nukirpimas laikytas didžiausiu įžeidimu, sunkiausia bausme. Barzdos uždengimas, išpešimas ir nuskutimas, o taip pat ir jos palikimas be globos, buvo gedulo ženklas. Prisilietimas prie barzdos, kad ją pabučiuoti, buvo laikomas pasveikinimo ženklu. Kiekvienas laisvas pilietis augino ir gerbė barzdą ir ūsus, tiktai vergai turėjo barzdą ir ūsus apkarpyti arba skusti; to nepadarius, jiems barzdą ir ūsus nusvilindavo arba nukirpdavo.
XII a. dėl Bizantijos įtakos atsirado trumpų smailiabarzdžių mada Europoje. XII a. pradžioje Prancūzijoje vyrai nešiodavo ilgą, perskirtą į dvi smailias sruogas barzdą ir ūsus. Kad barzda sudarytų dvi smailias sruogas, ją rūpestingai prižiūrėdavo: nakčiai ant barzdos buvo dedamas maišelis su specialiu tepalu, suteikiančiu plaukams minkštumo.
Viduramžiais riteriai želdinosi barzdas kaip vyriškumo simbolius. Viduramžiais buvo nešiojamos ir dirbtinės barzdos. Jos atsirado Ispanijoje ir iki XIV a. vidurio tapo labai populiarios. Aragono karaliai jas draudė, todėl barzdas nelegaliai gamino Ruane, Prancūzijoje ir kituose miestuose.
Popiežius Šv. Grigalius VII (1073-1085) siuntė vyskupams griežtus nurodymus, kad šie priverstų dvasininkus savo vyskupijose skustis barzdas. Pagal to meto bažnytinius kanonus buvo draudžiama auginti barzdą. Nuo XII a. beveik visi sinodai išleido įstatymus, kuriuose numatė bausmes dvasininkams už barzdos auginimą. Nors kanonų teisė ir reikalavo, kad dvasininkai ir vienuoliai būtų švariai nusiskutę, tačiau kai kurie popiežiai, ypač Klemensas V (1264-1314) portretuose vaizduojami ir su barzda. XV a. barzdas nešiojo ir dvasininkai. XVI-XVII a. barzdas augino net vyskupai. Po 1680 m. dvasininkų tarpe įsigalėjo mada skustis barzdas, kuri išsilaikė iki šių dienų.
XVI a. barzda paplito Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Paplitusi ispaniškoji barzdos nešiojimo mada ypač išpopuliarina „Henri quatre“ (Henriko IV) barzdeles.
Prancūzų Didžiosios revoliucijos laikotarpiu barzda laikyta demokratinio nusiteikimo požymiu, apie 1830 metus barzda plačiai paplito to meto visuomenėje. XIX a. barzdas nešiojo prancūzų (Napoleono III pavyzdžiu), vokiečių šviesuomenė.
Viduramžių epiniuose kūriniuose ant herojų šarvų išskleista barzda reiškė drąsų iššūkį priešui. O griebimas už barzdos – didžiulį įžūlumą ir įžeidimą.
Slavų tautos gal dar labiau už kitas senovės tautas gerbė barzdą, savo dievus ir vėliau šventuosius vaizdavo barzdotais, jas puošė kaspinais ir blizgučiais.
Rusų išmintis byloja, jeigu barzdoje pasirodo pirmas pražilęs plaukas, tai jo nerauk – nes tai tavo laimė.
Senovės Rusijoje barzda buvo labai gerbiama. Tuometiniame įstatymų rinkinyje „Rusijos teisė“ rašoma, kad už žmogaus sužalojimą baudžiama trijų grivinų, o už barzdos nukirpimą – dvyliką grivinų bauda. Skustis barzdą buvo gėda. XVI a. net stačiatikių cerkvė pasmerkdavo kiekvieną, kuris skutosi barzdą. „Barzdos skutimas yra šventvagystė“ ir jos netekę negalės patekti į dangaus karalystę. XVI-XVII a. buvo manoma, kad rusas nusiskutęs barzdą, pasidaro ne tik ne stačiatikiu, bet ir ne rusu („kaip ožys, kuris pats sau atėmė gyvybę“).
Bojarinai, kurie nebuvo lojalūs Rusijos carui Petrui I, atsisveikindavo su barzda – caro įsakymu ją nurėždavo. Vyrui tai reiškė tą patį, kaip netekti garbės.
Nutaręs įvesti Rusijoje reformų, Petras Pirmasis pirmiausia norėjo panaikinti seną rusų paprotį nešioti barzdą. Tačiau šis įsakymas, paskelbtas 1699-1705 metais, sukėlė beveik visų gyventojų nepasitenkinimą. Sodžius, miestelėnai, ypač pirkliai atkakliai nešiojo barzdas.
Pabūgęs neramumų Petras Pirmasis 1705 m. sausio 11 d. išleido naują įstatymą, kuriuo barzdas leido nešioti visiems, kas norėjo, tik jie už barzdos nešiojimą turėjo mokėti mokestį. Sumokėjusiems asmenims būdavo išduodami metaliniai ženklai, kuriuos „barzdočiai“ privalėjo visą laiką turėti su savimi
Dviejų kapeikų monetos dydžio barzdos ženklai būdavo kalami Maskvos monetų rūmuose. Gerojoje pusėje buvo pavaizduota apatinė veido dalis su barzda ir ūsais, kitoje pusėje – dvigalvis erelis ir 1705 metai. Ženklus kaldavo tik iš vario, nors Valstybinio Ermitažo Sankt Peterburgo kolekcijoje yra vienas auksinis. Šie Rusijoje naudoti barzdaženkliai (rus. borodovyje znaki) XVII a. gale – 1725 – kalti Rusijoje variniai (apvalūs ir keturkampiai) „tokenai“, buvo išduodami barzdotiems vyrams, sumokėjusiems mokesčius už savo nešiojamas barzdas (mat Petras Didysis ragino, vertė savo pavaldinius nuo tokio nereikalingo „brudo“ apsivalyti). Dalyje tų ženklų buvo primityviai iškalta žmogaus nosis, ūsai, barzda ir įrašas „dengi vziaty“ (mokestis paimtas), kiti tokie ženklai buvo išleisti tik su minėtu įrašu.
Prietarai, susiję su barzda
Saugokis žmogaus, nors būtų jis tau draugas arba brolis, kurio plaukų spalva vienokia, o barzda kitokia. Kirpti barzdą – blogai. Jei jūsų barzda vešli, – gyvenimas bus laimingas. Nuo švilpavimo barzda greičiau auga.
Lotynų išmintis byloja: „Barzda nedaro filosofo“ (barba non facit philosophum). Tai reiškia, kad išvaizda nerodo žmogaus mokslingumo.
Barzda lietuvių pasaulėjautoje ir tautosakoje
Lietuviai Perkūną įsivaizdavo suasmenintu, žmogišku pavidalu, kaip žilabarzdį senį arba senį su varine ar ruda barzda. Kitas, jau vėlyvesnės kilmės, Perkūno pavidalas, tai didelis ir stiprus, atšiaurios išvaizdos rudabarzdis vyras, kuris medžiotojo pavidalu vaikšto žemėje ir velniu šaudo.
Baltų mitologija mini mažus barzdotus žmogelius (barzdukus, barstukus), kurie pasitarnauja namų apyvokoje. Chr. Hartknochas XVII a. antrojoje pusėje rašė: „Netoli Rastenburgo miesto stovi vadinama šventoji liepa. Sakoma, kad po ja anais laikais gyvenę maži žemės žmogeliai, vadinami barstukais. Jie buvo dideli žmonių draugai, nešdavę jiems grūdus, atlikdavę namų ruošos darbus.
Barzda, kaip būtinas elementas, yra susijusi su kaukininkų, kaukėtų persirengėlių Užgavėnių metu vaizduojamomis kaukėmis, kurios iš esmės perteikia baisias demoniškas ir barzdotas būtybes. Daugiausia baisumo ir demoniškumo kaukei suteikia didelė, grubi ir lenkta nosis bei ilga barzda.
Lietuvoje senovės prūsai ir lietuviai augino barzdas. Maironio žodžiais tariant, „barzdočiai lietuviai dūmoja…“ K. Donelaitis tą laikmetį apibūdino: „barzdota gadynė“. Senieji lietuvių kunigaikščiai, kriviai, kanklininkai su vešliomis, neretai ilgomis barzdomis. Kaimyninėse tautose gyvenę vyrai taip pat buvo barzdoti: dainos „barzdoti vyrai, vyrai iš jūrų“, kryžiuočiai, Maskvos rusai (maskoliai, vėliau burliokai, vis „barzdylos“), lenkai-mozūrai.
Didysis kunigaikštis Vytautas, sako, peikęs tuos, kurie barzdas užsileisdavo, bet seno lietuvių įpročio auginti barzdas neįveikęs.
XI-XV a. lenkų karaliai paprastai barzdas skutosi, o didikai ir bajorai barzdas prikirpdavo arba ir visai nusiskusdavo.
XVI-XVII a. Lietuvos ponija (Radvilos ir kiti), sekdami Žygimanto Augusto ir kitų Europos didikų pavyzdžiu, taip pat augino barzdas. Pradedant Žygimantu Augustu, keletas karalių buvo barzdoti, bet jau nuo Jono Kazimiero laikų visi karaliai skutosi. Bajorai, kaip ir visoje Vakarų Europoje, paprastai augindavo barzdas. Jas augindavo ir miestiečiai bei kai kur kaimiečiai.
Mauricijus Griškevičius savo 1850 metais parengtame Šiaulių Ekonomijos istorijos rankraštyje „Šiaulių Ekonomijos kada tai karališkų stalavų gėrybių dvarų aprašymas“ rašė: „1837 m. pagal policijos cirkuliarą nuo gegužės 28 dienos yra uždrausta oficialistams ir kito stovio žmonėms, gyvenantiems Šiaulių Ekonomijoje, nešioti ūsus ir prancūziškas barzdas“.
Vėliau, maždaug nuo XIX a. vidurio barzda atgijo ir laikėsi beveik iki pirmojo pasaulinio karo lietuvių šviesuomenėje, kuriai čia, kaip ir lenkų šviesuomenei, ypač didelę įtaką darė rusų visuomenė. Barzdas augino aušrininkai J. Basanavičius, P. Kriaučiūnas, dr. J. Šliūpas ir kt. Daugiau ar mažiau barzdoti buvo S. Daukantas, J. Jablonskis, dramaturgas ir režisierius G. Landsbergis-Žemkalnis, V. Kudirka, J. Miliauskas-Miglovara, P. Vileišis ir kt.
Senovėje Lietuvoje, sėjos metu, ūkininkai laikėsi draudimų: nekirpo plaukų ir neskuto barzdos.
Kaip nurodo J. Balys, Veliuonos apylinkėje per krikštynas vyrams buvo vykdomas barzdų skutimas. Bobutė paimdavo stiklelį degtinės ir plutą pyrago, kurį pamirkydavo į degtinę ir eidavo su juo muilinti vyrams barzdų. Vyrai išsipirkdavo nuo tokio skutimo. Taip būdavo daroma, kad kūdikis būtų švarus.
M. Pretorijus XVII a. rašė, kad Lietuvoje numirėlis būdavo nuprausiamas, jam nukerpami plaukai ir nuskutama barzda, tada jis aprengiamas ir paguldomas ant lentos („pašarvojamas“).
Lietuvių patarlės ir priežodžiai apie barzdą: „Barzda už barzdos visada užstos“, „Barzda augina, tai į kulnis nešalta“, „Prie barzdos reik ir lazdos“, „Barzda kaip ožio, o protelio nė jokio“, „Geriau po seno barzda, nekaip po jauno lazda“, „Užu seno po barzdos, užu jauno po botagu“, „Reta barzda kaip karaliaus giria“, „Ilga barzda tik ožiui tinka“, „Barzdelė kaip Jėzaus, o akys kaip velnio“, „Barzda švento Jono – dantys kaip šėtono“, „Barzda dar neželia, o jau senus mokina“, „Ragu dangų rėžia, barzda žemę šluoja“, „Per barzdą varvėjo – burnoj nieko neturėjau“, „Ant svetimos barzdos gerai mokytis skusti!“
Lietuvių frazeologizmai, susiję su barzdos įvaizdžiu: „Barzda dar neželia“, „Barzdos pas ožką pasiskolinęs“ (jaunas, nesubrendęs); „Barzdos doklę priskusti“ (apie seną neišmanėlį); „Barzdos rėtį priskusti“ (jau nejaunam būti); „Barzdą braukyti“, „Per barzdą braukti“ (džiaugtis, būti patenkintam); „Barzdą įkišti“ (įkliūti į bėdą); „Barzda išsiplėtė“ (nustebo); „Barzdą kratyti“ (netikėti); „Barzdą krimsti“ (nusivilti); „Barzdos neišpešė Dievui“ (nenusikalto); „Dievą už barzdos nusitverti“ (sakoma, kai kas daug tikisi); „Barzdą nešti sunkiai“ (senti); „Barzdą pakratyti“ (mirti); „Barzdoje palikti“ (nebaigti kalbos); „Barzda papuro“ (supyko); „Barzdą pastatyti“ (galą gauti); „Barzdą pastatęs“ (nieko neveikdamas); „Barzdą prisiūti“ (gėdos pridaryti); „Barzdą purtyti“ (netikėti); „Barzdą uždirti“ (nieko neveikti); „Ant barzdos barzdas skusti mokytis“ (daryti ką kito sąskaita); „Kaip ubago barzda“ (labai prasti, menki); „Kaip velnio barzda“ (labai susivėlus); „Net barzda dulka“ (apie greitai rašantį); „Į barzdą dėti“, „Į barzdą pilti“ (gerti svaigalus); „Į barzdą juoktis“ (šypsotis); „Į barzdą spjaudyti“ (nesidomėti, būti abejingam); „Į barzdą spjauti“ (tiesiai išsakyti, išliejant pyktį; atsisakyti, atsimesti); „Iki žilos barzdos“ (iki senatvės); „Per barzdą varvėti“ (puotauti, persisotinant); „Už barzdos pakratyti“ (priversti paklusti); „Bajoro barzda“ (tokia gėlė); „Liežuvį pasidėję ant barzdos“ (greitai bėgioja, be darbo sėdi); „Maušos barzdą tąsyti“ (snausti); „Dėl žydo barzdos“ (dėl niekų ginčytis); „Kaip žydas link barzdos“ (ilgai gaišta).
Pagal senąjį lietuvių sapnininką barzdą augančią matyti reiškia, kad tavo turtai auga. Nusikirpti barzdą reiškia, kad padarysi kam nors skriaudą. Pešioti barzdą – nuramink savo skolintojus. Pražilusią barzdą sapnuoti – pasijuoks iš tavęs. Juoda barzda – sveikata. Labai ilga barzda – turėsi garbės. Ruda barzda – netikri draugai. Moterį su barzda sapnuoti – gerai. Moterims barzdą sapnuoti – viltis, vyrams – garbė.
Iš Lietuvių tautosakos apie barzdą ir barzdaskutį
Kartą sodietis nuvažiavo į miestą ir nuėjo pas barzdaskutį barzdos nusiskusti. Įėjęs rado barzdaskutį neužimtą. Barzdaskutis tuoj pradėjo savo darbą. Užkaitė, kad sušiltų, smalos puodelį ir, paėmęs skustuvą, truputį apskuto. Paskui paėmė puodelį su smala, įmerkė sodiečio barzdos galą ir liepė laikyti, kol atšals puodelis. Barzdaskutis sakė eisiąs parnešti miltelių barzdai pagražinti. Išeinantį barzdaskutį sodietis paklausė pavardės. Barzdaskutis pasakė, kad jo pavardė esanti „Toks“.
Gerokai palaukęs, sodietis ėjo su prišalusiu puodeliu ieškoti barzdaskučio. Žmonės, pamatę jį, pradėjo juoktis. Sodietis paklausė tų žmonių: „Ar nematėte „Tokio“. Žmonės juokdamiesi atsakė: „Kas matys tokį, kaip tu, su puodeliu!“ (Rozalimas, 1927 m.).
Barzdos paslaptys
Kai kuriems žmonėms barzda ir ūsai tampa svarbiausiu jų rūpesčiu. Spaudoje buvo pranešta, kad 2007 m. kovo mėnesį, Vokietijos mieste Šiomberge net 200 žmonių varžėsi tradiciniame tarptautiniame barzdočių ir ūsorių konkurse, kuriame buvo demonstruojami kūriniai iš barzdos ir ūsų.
Barzda vyrus ne tik puošia, pabrėžia jų vyriškumą, bet ir suteikia daugiau energijos ir gyvybinių jėgų. Minkšta reta barzda išduoda nepastovius, mėgstančius moterų kompaniją, dažnai neištikimus vyrus. Taip pat ji – silpnos konstitucijos ženklas. Tokios barzdos savininkai mėgsta girtis ir pūstis, neretai pasinaudoti kitų gerove, pasipelnyti iš svetimos šlovės. Rausva ar auksinė barzdos spalvos – draugiškų, kilnių ir dosnių vyrų ženklas, tačiau neretas tokios barzdos savininkas lengvai pasiduoda pykčio priepuoliams ar nepagrįstam pasipūtimui ir pagyroms. Šiaudų ar geltonos spalvos barzda – flegmatiko požymis, taip pat ir išminties bei saikingumo simbolis. Nesąmoningai pasirenkami ūseliai, o ne barzda išduoda vyrų prabangos troškimą ir dideles ambicijas.
Barzda iškrečia pokštą. Antai S. Geda rašė, kad poetas S. Šemerys teturėjo vieną savo fotografiją – barzdoto… Ilgus gyvenimo metus jis nekentė barzdos. Kai išėjo jo poezijos knyga – likimas atkeršijo. Nuotrauka – barzdota…
Poetas ir žurnalistas Vladas Šaulys (1902-1977) 1940 m. gegužės 1 d. Šiauliuose dovanodamas muziejininkui ir esperantininkui V. Vaitekūnui savo knygą „Dubysos saulėtekiai“, šio poezijos rinkinio priešlapyje užrašė: „Gerb. V. Vaitekūnui, prisimink tą proletarą amžinai su barzda“.
Barzdas auginantys pasiekia įvairių rekordų. Spaudoje buvo rašyta, kad indas iš Kolkatos, Šinsankaras Bharatis, profesionalus astrologas, augina aštuoniasdešimties colių ilgio barzdą. Š. Bharatis barzdos neskuta jau dvidešimt metų. Jis įrašytas ir į Gineso rekordų knygą, kaip turintis ilgiausią barzdą pasaulyje.
Nuo jo nedaug atsilieka norvegas Langestonas, auginantis barzdą, kurios ilgis 5,33 metro.
Žemaitis iš Telšių, Antanas Kontrimas užaugino ilgiausią barzdą Lietuvoje. 1999 m. vasario mėn. jo barzda buvo 32 cm ilgio.
„Barzda be kūno – niekas“, – aiškina stipruolis žemaitis, veido plaukuotąja dalimi kilnojantis svarsčius, alaus statines, maišus su grūdais, gražuoles merginas. 2001 metais varžybose Joniškyje jis pasiekė pasaulio rekordą – barzda pakėlė 61,3 kg sveriančią merginą. Pirmasis kėlimo barzda pasaulio rekordas įrašytas į Gineso rekordų knygą. Kiekvieną savo barzdos plaukelį saugantis A. Kontrimas yra gavęs net 6 Gineso rekordo sertifikatus. Žemaitis planuoja jų sukaupti 10 ir taip dar 4 kartus pagerinti savo paties rekordą – barzda pakelti daugiau kaip 64 kilogramus.
Stipriausia barzda pasaulyje išgarsėjęs žemaitis kiekvieną dieną pradeda ir baigia treniruotėmis pagal paties susikurtą metodiką kūnui ir barzdai stiprinti. Barzdos priežiūrai jis naudoja natūralias medžiagas, ją plauna įvairiausių žolelių arbatomis, šukuoja, kartais supina į kaselę.
Lietuvoje auginantys barzdą yra susivieniję į barzdų klubą. 2013 metais šiame klube buvo daugiau kaip 200 narių, puoselėjančių barzdą. JAV, Niujorke klesti hipsteriai – jauni stileivos, kurie stengiasi rengtis senoviškai, nešioja didelius akinius ir augina barzdą. Tie vyrai, kuriems barzda neželia, ją tiesiog prisiaugina. Procedūra, kai galvos plaukai persodinami ant smakro, kainuoja iki 7 tūkst. JAV dolerių.
Įprasta, jog barzda auga tik vyrams, tačiau istorija žino ir moterų, kurios taip pat turėjo barzdą. Amerikietė Vivjan Viler (Vivian Wheeler) tapo netradicinio rekordo savininke. Ji 2000 metais įamžinta Gineso rekordų knygoje, kaip turinti ilgiausią moters barzdą. Jos barzdos ilgis 27,9 cm.
Sako, pagal barzdos išvaizdą galima vertinti jos savininko charakterį. Didelė vešli barzda, tai užuomina į nežabotą vyriškumą. Jos savininkas žmogus geras, protingas, ištvermingas, stiprus. Kukli, prižiūrėta barzdelė byloja, jog žmogus dėmesingas detalėms, reiklus, organizuotas. Plona, pailga barzda – tiesus, išmintingas ir santūrus žmogus. Plati, susiraičiusi barzda – piktas, agresyvus ar gan įkyrus žmogus.
Šiltų kraštų žmonėms barzda ir ūsai saugo nuo karštų saulės spindulių, o šaltų – nuo peršalimo. Be to, barzda ir ūsai gelbsti nuo šaltų vėjo gūsių ir apsaugo veidą nuo odos susirgimų.
Dažnai tose šalyse, kur barzda yra populiari, atvykę dirbti į tą šalį vyrai ar keliautojai, mokslininkai, nenorėdami išsiskirti iš minios ir taip atkreipi į save dėmesį, prisitaikydami prie aplinkos, augina barzdas. 2007 m. kovo 30 d. Didžiosios Britanijos žiniasklaida pranešė, kad Afganistane tarnaujantiems britų lakūnams vadovybė įsakė auginti barzdas ir ūsus. Vadovybės nuomone, barzdos turėtų pagerinti karinių oro pajėgų kariškių ir afganistaniečių santykius. Taip anglai siekė pelnyti vietinių gyventojų ir musulmonų palankumą bei draugiškumą.
Panašiai elgėsi ir Krašto apsaugos ministerijos patarėjas pulkininkas Jonas Gečas. Jis pradėjo auginti barzdą su Lietuvos kariais išvykęs į Afganistano Goro provincijos atkūrimo misiją.
„Afganistane visi vyrai augina barzdas, todėl ten nuvykęs laikiausi vietinių tradicijų. Man reikėdavo susitikinėti su vietos gyventojais, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei pasakojo J. Gečas. – Turėjau tapti barzdočiu, kad į mane jie nežiūrėtų kreivai. Afganistane nebarzdotam vyrui pasirodyti gyventojų susibūrimuose – nepagarbos ženklas. Būtų tas pats, jei į koncertą nueitum dėvėdamas sportinį kostiumą.“
Pasitaiko, kad žmonės, auginantys barzdas, yra persekiojami ar net baudžiami. Neseniai spaudoje buvo rašoma, kad Kinijos šiaurėje esantis Kašgaro teismas vieną 38 metų uigūrą nuteisė 6 metų kalėjimo bausme už tai, kad jis „provokavo neramumus“. Kaip jis tai darė? Prokurorai sugebėjo pateikti vienintelį argumentą – jis nuo 2010 metų augina barzdą. Vietos valdžia rekomenduoja atsisakyti kultūrinio papročio musulmonams auginti barzdą. Šiame regione (Sindziange) ilgos barzdos siejamos su ekstremistinėmis pažiūromis ir todėl draudžiamos ( „Times of India“. Į kalėjimą – už barzdą. Iš: Lietuvos rytas, 2015 kovo 31, p. 9).
Šiandien barzda nėra miesčioniškumo ar revoliucingumo ženklas. Ji viso labo tėra mados ar asmeninio skonio reikalas.
