Akis džiugina išsiilgusią žalumą pasiruošę dovanoti medžiai. Susigyvenę mes su jais. Medis žmogui tiek pat brangus kiek tyras oras, vaiskus vanduo ar pats gyvenimas. Įtaigiai medžio ir žmogaus sąsają savo apsakyme „Skerdžius“ išryškina Vincas Krėvė. Kaip tik tai akcentuoja Vilniaus senjorų teatro aktoriai to paties pavadinimo spektaklyje. Teatrui vadovauja režisierius Vytautas Mikalauskas, o skerdžiaus Lapino vaidmenį atlieka Augustinas Gudmonas. Su jais nuoširdus pokalbis apie teatrą, žmogaus gyvenimo prasmę ir sąlytį su gamta.
Šaknimis įaugęs į žemę
Su meile ir labai tikroviškai Augustinas Gudmonas kuria Lietuvos kaimo seno skerdžiaus Lapino paveikslą ir įtaigiai įkūnija Vinco Krėvės sumanymą pašlovinti gamtą ir paprastą prie jos prisišliejusį žmogų. Išryškinti natūralų dvasinį ryšį su gamta mėgėjų teatro aktoriui padeda jo paties vaikystės išgyvenimai ir sukaupta daugiametė patirtis.
Gimė A. Gudmonas 1937 m. Kelmės rajono Laukodymo kaime. Šeimoje augo šeši vaikai. Vaidyba Augustiną traukė nuo vaikystės.
„Gyvulius į ganyklą išgindavau anksti, – prisimena vaikystę Augustinas. – Tai Stefutė, vyresnioji sesuo, man nešdavo priešpiečius. Karvytės ir avelės būdavo jau pasistiprinusios ir sugulusios didžiulio ąžuolo paunksnėje. Parėjo kartą sesutė ir porina namiškiams, ar tik kas mūsų Augeliui neatsitiko. Pažvelgiau iš už ievos, o jis vaikšto ir su savimi šneka. Tik vėliau tapo aišku, kad karvutės ir avytės buvo pirmieji mano žiūrovai“.
O kelias iki tikrųjų žiūrovų buvo ilgas. Atletiškas, gabus sportui vaikinas atsidūrė Klaipėdos darbo rezervų sporto mokykloje. Trys antro laipsnio atskyriai lengvojoje atletikoje ir bokse, pirmas – slidinėjimo, sporto meistro vardas baidarių irklavime netrukdė dainuoti Arvydo Paltino vadovaujamame Klaipėdos miesto kultūros namų chore. Atliekant Č. Sasnausko (aranž. A. Bražinsko, žodžiai V. Kudirkos) dainą „Karvelėli mėlynasis“ vadovas jam patikėjo vedančiojo balso partiją. Su šiuo kolektyvu Augustinas dalyvavo 1955 m. respublikinėje dainų šventėje.
Vėliau armija, o po jos 1958 m. mokslai Vilnius statybos technikume. Gaila, su dainavimu teko atsisveikinti, nes tarnaudamas armijoje prarado dantis, o su plokštelėmis vietoje jų dainuoti sunku.
„Viename piknike užtraukiau Ūdrio dainą iš V. Klovos „Pilėnų“ ir išlėkė mano plokštelė. Aš ją sugavau, įsistačiau ir ariją užbaigiau“, – juokavo su baritono karjera atsisveikinęs Augustinas.
Teatro pavilioti
„Grįžęs iš kariuomenės aš tiesiu taikymu į Vilniaus profsąjungų namų (tada jie buvo Gorkio gatvėje) dramos būrelį. Jam vadovavo aktorius Paulius Semėnas, šefavo jo kurso draugas, Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro aktorius Jonas Kavaliauskas“, – prisimena aktorystės pradžią A. Gudmonas.
Tuo metu ant Tauro kalno vyko Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų statyba. Joje teko padirbėti ir jaunam statybininkui Augustinui. Persikėlus į naujutėlaičius rūmus Vilniaus profsąjungų dramos būrelis išaugo, sustiprėjo, tapo tarp didžiųjų miestų populiariausiu mėgėjų teatru.
„Spektaklių statėme daug. Profsąjungų rūmuose 1006 vietos, žmonės, norėdami gauti bilietų, stovėdavo eilėse. Kolektyvui buvo suteiktas Liaudies teatro vardas“, – prisimena Vilniaus Respublikinių profsąjungų kultūros centro liaudies teatro veiklos suklestėjimo laikus kolektyvo senbuvis.
Vėliau 1990 m. Vilniaus profsąjungų teatras suskilo. Jaunesniųjų aktorių trupė pasivadino „Ąžuolo teatro studija“, likusieji, to meto režisieriui ir vadovui Petrui Likšai pasiūlius, įkūrė Vilniaus senjorų teatrą. Šis perėmė senosios trupės teises ir pareigas.
2006 m. – Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC) Vilniaus senjorų teatrą pripažino geriausiu savo žanre ir apdovanojo „Aukso paukšte“ – aukščiausia mėgėjų kolektyvų nominacija.
2009 m. – spektaklis „Skerdžius“ (rež. V. Mikalauskas) apdovanotas LLKC diplomu, o aktorius A. Gudmonas – diplomu už geriausią vaidmenį. „Skerdžiaus“ scenarijaus autorius Marius Sadauskas pelnė K. Kymantaitės fondo diplomą. 2010 m. savo kūrybinės veiklos penkiasdešimtmetį Vilniaus kultūros centro Senjorų teatras atšventė su atnaujinta Balio Sruogos komedijos „Dobilėlis penkialapis“ premjera. Pasisekimą turėjo ir kiti pastatymai. Tarp jų K. Ostrausko pjesė „Prieš srovę“ (režisieriai F. Jakšys ir P. Likša), ir 2011 m. pastatyta dabartinio Senjorų teatro vadovo V. Mikalausko pjesė „Graborius“. Šiame spektaklyje Graboriaus vaidmuo tiek jaudinantis, kad jį suvaidinęs A. Gudmonas atsidūrė ligoninėje.
Tvirtybė ir meilė medžiui
Siekti aktorystės meno aukštumų to meto Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje A. Gudmonui nepavyko. Praėjęs du atrankos turus sužinojo esąs per daug subrendęs ir jau visiškai susiformavęs atlikėjas. Pasirodo, toks „molis“ aktoriams „lipdyti“ nėra parankus. Norėdamas save patikrinti, diplomuotas statybininkas nuvyko į Panevėžį, sėkmingai praėjo konkursą ir buvo pakviestas į Juozo Miltinio teatro studiją. Deja, dėl šeimyninių aplinkybių palikti Vilnių žmogus negalėjo ir atsiprašė maestro, jog į studiją neatvyks. Iš pradžių už tokį sprendimą J. Miltinis Augustiną pavadino kvailiu, bet atsisveikinant palinkėjo laimės gyvenime ir tvirtybės. Arčiau prie profesionalų teatro pašnekovas prisilietė ketverius metus dirbdamas scenos mašinistu Rusų dramos teatre, keliuose spektakliuose sukūrė epizodinius vaidmenis. Bendravimas su Monika Mironaite, Artiomu Inozemcevu ir kitais aktoriais davė daug, bet vaidinti ilgiau nesutiko, nes rusų kalba bendrauti buvo sunkiau, nei kalbėti lietuviškai.
Tarp A. Gudmono suvaidintų personažų skerdžius Lapinas jam ypač artimas savo esybe, nes primena nuo vaikystės pamiltus medžius.
„Senelių sodyboje Kelmės rajono Kadaginės kaime augo didžiulė eglė. Nuo Kražių Medžiokalnio galėjome matyti jos viršūnę. Kai pokario metais vedė kažkokias linijas, darbininkai tą eglę nupjovė, o po to atsipeikėjo, kad ta linija turėjo būti tiesiama visai pro kitur ir medžio nupjauti nereikėjo. Tada tėvelis Juozas verkė“, – prisiminė rimtą asociaciją su Grainio liepa jaučiantis Lapino vaidmens atlikėjas.
Aktoriaus gimtinėje Laukodyme auga du Augustino išgelbėti per 300 metų senumo ąžuolai. Vieną du vyrai gali apglėbti, o antram net trijų žmonių neužtenka. Kai iš Naudvaryje esančio Kelmės apylinkės centro pirmininkas atsiuntė darbininkus ąžuolų pjauti, drąsus vaikiščias susirado dalbą ir paklausė, kuriam pirmam reikia užvožti.
„Šie sutrikę sužiuro, o aš paėmiau jų plieninį pjūklą, sulenkiau perpus, o šis tik pokšt ir sulūžo. Liepiau sulaužytą daiktą nešti pirmininkui ir prigrasiau sodyboje daugiau nesirodyti. Kodėl taip pasielgiau,
galvojau tik vėliau, kai tetukas pasakė, kad taip elgtis gal nereikėjo. Visgi pirmininkas… Tie ąžuolai ir dabar tebestovi. Prisimenant juos, Grainio nupjaunamą liepą, Lapino vaidmuo man labai prie dūšios. Tik vis galvoju, kad dar ne viską šiame vaidmenyje padariau, ką norėčiau padaryti. Ypač jaudina mano kuriamo personažo mirties scena. Apie Kadaginės ąžuolus, jog jie verti gamtos paminklų pripažinimo, rašiau aplinkosaugininkams, bet jokio atsakymo nesulaukiau“, – pasiguodė „skerdžius Lapinas“.
Senjorų „dirigentas“
Vieniems aktoriams be vadovo ir režisieriaus siekti aukštumų būtų sunku. Jau aštuntus metus Vilniaus senjorų teatrui vadovauja 1955 m. Mažeikiuose gimęs aktorius ir režisierius Vytautas Mikalauskas. Pradėjęs sceninę veiklą šokėju ir skaitovu, nuo 1969 m. dalyvavęs Mažeikių liaudies teatre, 1973 m. baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. Irenos Vaišytės aktorių kursą. Tačiau antrame kurse dėl šeimyninių aplinkybių studijas nutraukė, atitarnavo tarybinėje armijoje ir tik 1994 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete baigė režisūrą. Iki to laiko nuo teatro ir kultūros nenutolo. Nuo 1979 m. dirbo Tauragės kultūros namuose ir vaidino Tauragės liaudies teatre. 1984 m. persikėlus gyventi į Trakų rajoną trumpai dirbo Vaickūniškių kultūros namų direktoriumi, po to – Trakų rajono Kultūros rūmų direktoriumi. 1991 m. V.Mikalauskas įkūrė Trakų karališkąjį rūmų teatrą, buvo vadovas ir režisierius. Aktyviam kultūros darbuotojui teko ragauti ir politiko duonos. 1995-2001 m. buvo Trakų rajono vicemeras ir meras. Persikėlęs į Vilnių buvo paskirtas Vilniaus apskrities vyriausiuoju režisieriumi. Apskritis panaikinus V. Mikalauskas dirba Vilniaus kultūros centre.
„Vilniaus senjorų teatrą pažinojau gerai, nes buvo tekę pas juos važinėti ir atlikti Kudirkos vaidmenį K. Inčiūros pjesėje „Vincas Kudirka“, – prisiminė V. Mikalauskas. – Su šiuo kolektyvu dirbu nuo 2007 m. gruodžio. Mane papirko tas didžiulis senjorų noras vaidinti. Prasidėjo viskas nuo „Skerdžiaus“, nes jis buvo jau jų pasirinktas. Gerbiu šio kolektyvo nuostatą statyti tik lietuviškąją dramaturgiją.
Prie gamtos prisišliejus
V. Krėvės Lapinui gamta – gyvenimo atrama, džiaugsmo ir ramybės šaltinis. Spektaklyje „Skerdžius“ jaučiama didelė pagarba žmogui ir jį supančiai gamtai. Anot režisieriaus V. Mikalausko, gamta yra kiekvieno žmogaus viduje, nes mes patys esame gamtos dalis. Todėl nėra svarbu, kaime ar mieste žmogus augo.
„Nors gyvenom Mažeikiuose, mane mama nuo mažumės vesdavosi grybauti, uogauti. Pagaliau mes, vaikai, nuo pat mažens per dienas miške karą žaisdavom. Ar yra koks tikras lietuvis, kuris galėtų būti be gamtos?“ – klausia Senjorų teatro režisierius. Kiekvieną penktadienį jis pabėga iš Vilniaus pailsėti į žmonos gimtinę Pakalnykuose, prie Solio ežero, Trakų rajone.
„Uošvei 93 metai, tai aš ir bulves sodinu, dobilus sėju, nors gyvulių nelaikom. Ūkyje tik penkios vištos, šuo ir katinas, – šypsosi Vytautas. – Aš, augęs mieste, dalgio plakti nemokėjau, dabar taip išplaku, pasipustau, kad žolytė atrodo lyg žoliapjove pjauta. Per septynis metus pasodinau naują sodą. Tebestovi ir senasis. O kur dar ežeras, valtis ir kimbantys karšiai. Ypač gera kaime šeštadieniais… Atsikeli anksti ryte, išeini, varnėnas jau tupi. Mačiau šiemet jau parskridusius. Prieš 10 dienų išgirdau klykiančias gerves. Nėra kitos vietos, kaip tik gamtoje atsipalaiduoti ir pagalvoti, kodėl ant tos žemės esi.“
Pasiilgsta atgaivos gamtoje ir Vilniuje gyvenantis A. Gudmonas. Dažnai pas sesutę į Švenčionėlius skuba, darbuose patalkina. Skubėdavo ir pas senelių Kadaginėje ūkininkavusį pusbrolį. Praeitą vasarą žadėjo bent patarimais (mat sveikata nebe ta) padėti atstatyti seną senelių gyventą namą, per senelės vardadienį Onines giminės suvažiavime dalyvauti, bet…praeitą pavasarį ūkininką, buvusį rusų kalbos mokytoją Krizentą Gudmoną nužudė samdinys. Ši tragedija skaudžiai sukrėtė visą giminę ir pažįstamus. Tiek metų praėjo nuo Lapino tragedijos, bet ir mūsų dienomis yra negailinčių ne tik medžio, bet ir žmogus.
Vacio Paulausko nuotrauka
