Juzukas matė, kaip po pusryčių tėvas neramus vaikščiojo gryčioje iš kampo į kampą, tai išeina į lauką, tai sugrįžta. Pagaliau prabilo:
„Naktimis sapnuoju: šaukiasi Juodis gelbėti. O kaip? Nėra šieno – net paprasto avižų stiebo. Viską iš rudens kolchozas atėmė. Suvežė į Remiškio laukuose esančią daržinę, kur šalia jos moliniame gurbe suvaryti brigados arkliai. Viską per žiemą sušėrė. Girdėjau: pusė arklių nugaišo. Žmonės nuo stogų šiaudus plėšia, smulkina, bando gelbėti. Arklys tai ne karvė – šiaudais nepašersi. Mačiau kaip Pivoriūnas, Jurkštas, nešini terbelėmis, nuėjo. Eisiu ir aš…“
Pasiėmė žiauberę duonos, pora burokų ir išėjo. Po kurio laiko tėvo pėdomis nusekė ir Juzukas. Kai prisiartino prie tvarto, pašalyje gulėjo aukštyn kojomis nubielytų arklių griaučiai, o kailialupys Skardžius galando lūžusio dalgio šaknies gabalą, laukdamas kito lupimo.
Ant gurbo durų, nežinia kieno prisegtas, kabojo lapas su veiksliai, gražiomis raidėmis išrašytu arklio prašymu:
Duok man dažnai ėsti ir atsigerti švaraus vandens.
Po dienos darbų suteik sausą pastogę su plačiu guoliu, kad galėčiau per naktį pailsėti.
Kai atsisakau ėsti – patikrink dantis, gal išaugo vilkdantis ar skaudą kurį. Tu žinai koks baisus šis skausmas
nemušk ir nespardyk jei nesuprantu tavo paliepimų. Apžiūrėk žąslus ir pakinktus, gal jie spaudžia, trina, nepatogūs.
Netampyk vadžių, nekilnok ir nemušk botagu kylant į kalną ar kai nevalioju vežti per sunkiai pakrautą vežimą.
Per šaltį ir darganas, ypač kai būsiu sukaitęs, pridenk gūnia ar kitu užtiesalu, tuomet nesusirgsiu.
Nenukirpk uodegos ir karčių, nes jie vieninteliai ginklai nuo musių ir sparvų.
Jei pasibaidau, nemušk manęs, bet apžiūrėk akis, gal būt, jos man skauda ar blogai matau.
Pasikalbėk su manim, paglostyk manę, nes tavo balsas dažnai pakeičia vadžias ir botagą. Būk geras ir aš tarnausiu tau dar ilgai, ilgai.
Tavo ištikimasis gyvenimo palydovas ir šeimos maitintojas arklelis.
… Kai Juzukas perskaitęs pravėrė gurbo duris ir akys apsiprato prie blausios šviesos, pamatė ko dar nebuvo matęs: keletas perkarusių, išsišovusiais šonkauliais, nuleidę galvas svyravo prie tuščių ėdžių, kadaise buvę gražuoliai sarčiai, širmiai, bėriai, juodžiai. Kiti, parišti šikšnomis, virvėmis per papilves už balkių, kadaravo be gyvybės ženklų, o dar kitus, keletas vyrų, užrišę už kojų virvėmis, tempė į gurbo šviesesnę vietą, kur jau laukė su išgaląstu peiliu skuralupys Skardžius.
„Žirgeli mano, šeimos maitintojėli, ką su tavimi padarė tie judošiai“, – išgirdo tėvo balsą.
„Atėmė iš manęs, sugrūdo į sausakimšą tvartą, kur nėra nei atsigerti, nei paėsti, badu numarino“, – rypavo, glostė arklio galvą, pasidėjęs ant savo kelių. Belikę vien oda ir kauleliai.
„O pameni, koks stiprus ir greitas buvai. Už du traukei plūgą ir akėčias. Iš paskutiniųjų boginai į kalną sunkiausius rąstus iš Šimonių girios. Atleisk, ištikimasis mano drauge, atleisk man už beširdiškumą. Pameni, kaip kantriai laukei lauke apsnigtas, nepridengtas gūnia per didžiausius žiemio šalčius ir pūgą, kai aš su kaimynu Butkio Peliksu Svėdasų knaipėje pas Maušą šildėmės arielkėle, o išvažiavę, beragindamas skaudžiai kirtau botagu, posūkyje, pakrypus važeliui, išvirtome į gilią pusnį. Būtume sušalę į ledo gabalą, sustojai, kantriai laukei kol vėl įsiropštėme, parvežei namo. Išdidus buvai, svetimų neprisileisdavai. Čigonai bandė tave pavogti iš ganyklos. Meilinosi kaip galėjo. Ir avižėlių, ir saldainėlių, ir duonelės siūlė, neprisileidai nė per žingsnį. Kai ištraukę kuolą iš žemių bandė jėga nusivesti, tai dantimis ir kojomis taip pasidarbavai, kad ilgiems metams baigėsi arklių vogimai ne tik Daujočiuose, bet ir Svėdasų parapijoje. O koks greitas ir ištvermingas buvai.
Mirsiu neužmiršiu mūsų lenktynių su Pakalniu ir jo kumeliu iš Narbūčių. Sėdime turgaus dieną Daujotiškiai Maušos kromelyje, ne tiek gurkšnojame, kiek politikuojame. Staiga įvirsta Pakalnis ir giriasi: „Praeitą sekmadienį ant Alaušo ežero su savo kumeliu aplenkiau Pretkelį, Laurelį ir kitus važnyčiotojus. Dabar man nėra lygių visoje parapijoje. Turite nukelti kepures ne tik prieš manę, bet ir prieš mano kumelį.“
„Radai kuom girtis. Viena lenktyniauti ant ledo vaikiškose rogutėse, kas kita – važelyje ar rogėse prisnigtu keliu. Čia mano Juodis gali gerokai įspirti jums į užpakalį“, – paerzinau..
Pakalnis tik pažaliavo, prasisegė kailinius, nusiėmė ką tik pasiūtą bebrinę kepurę, išdidžiai tėškė į stalo vidurį:
„Galėsite prišikti, jei aplenksite!.. Lenktynių pabaiga – Daujočių kaimo vidurys, ties Vanago Augusto sodyba…“
Vyrai dar išsiderėjo butelį degtinės, kurį turėjo iš anksto nupirkti ir įduoti teisėju paskirtam Kastečko Justiniukui.
Išėjęs iš knaipės priglaudžiau galvą prie tavosios, glosčiau, kalbinau:
„Gelbėk brangusis. Per palaidą liežuvį pakliuvau į bėdą. Pakeliui į namus turėsi bėgti taip greitai, kaip nebėgai dar niekada. Turėsi aplenkti Pakalnį su jo išgirtuoju kumeliu“.
Lenktynės prasidėjo ką tik išvažiavus iš miestelio. Dargi leido mums su tavimi šiek tiek nutolti, tačiau jau ties Rimšos vienkiemiu pasivijo, batkočiu baksnojo man per zuikinę kepurę, norėdamas numesti nuo galvos, o tuo pačiu pažeminti, o kai nepasisekė, sukirto tau botagu paragindamas kad greičiau bėgtum ir nušvilpė kaip vėjas, taškydamas iš po savo žirgo kanopų sniego purslus. Per daug nutolti neleidome, o pervažiavus Korto kalną, kur įlomėse ant kelio buvo pripustyta gilaus sniego, pradėjome artėti. Pasigavome Daujočių ūlyčios prieigose. Kurį laiką, klimpdami iki papilvių, šuoliavote koja kojon. Atrodė, kad tai truks iki amžinybės. Pakalnis, šnairuodamas į mus, savo žirgą jau neberagino vadelėmis, o, pasistojęs botagu pliekte pliekė. Žinojau, koks esi karštas, apimtas azarto, nepasiduosi. Kai timtelėjau vadelėmis ir šūktelėjau „pirmyn“, taip šokai į priekį, kad vos neišvirtau iš važio, užpakalyje palikdamas Pakalnį ir jo išgirtąjį kumelį. Pakliuvome į kaimo vyrų, vaikų džiaugsmo šurmulį.
„Duokš Pakalni žadėtąją kepurę“, – ryžtingai tarė teisėju paskirtas Kastečko Justiniukas ir, nieko nelaukęs, nutraukė nuo Pakalnio galvos kepurę, atkišo susirinkusiems.
„Pagal lažybas turėtume prišikti ar bent primižti… tačiau to nedarysime, ar ne? Ale, pašluostysime į lenktynių nugalėtojo Juodžio užpakalį, tegu kvapas ilgam primins, kaip neverta lažintis su Daujotiškiais“…
Perbraukė per Juodžio putotą užpakalį nuimta kepure, užmaukšlino Pakalniui ant galvos ir, nespėjus jam atsitokėti, nukreipė jo kumelį Narbūčių link.
Po pralaimėjimo Pakalnis niršo, griaudėjo visus metus. Niekaip negalėjo susitaikyti, kad pralaimėjo paprastam arkliui, kad šitaip buvo pažemintas. Ilgai nesirodė Svėdasuose, o kai važiavo, tai ne per Daujočius, o darydamas ilgą lanką per Aulelius, Užpalių vieškelių.
Po tokios pergalės, mielasis, tapai viso kaimo pažiba. Kelis mėnesius apie tai tik ir tekalbėjo, o aš vaišinau papildomai atseikėdamas avižėlių, skaniausių dobilėlių ir duonytės riekele pamalonindamas. Prisipažįstu, ne iš blogos valios vokietmečiu esu pridaręs skausmo, kai norėjo tave paimti karo metu patrankoms tampyti. Gelbėdamas su didžiuliu širdies skausmu kaliau uknolį į pačią kanopos gyvuonį. Žinojau, kad labai skaudėjo, ale apšlubusio neėmė. Išsivedęs už miestelio ištraukiau tą vinį, užtepiau degutu žaizdą ir parkeliavome namo.“
… Ilgai dar kalbėjo, aimanavo tėvas palinkęs ties Juodžiu. Juzukas matė kaip tėvui išriedėjo ašarėlė, nukrito tiesiai ant Juodžio pasirodžiusios ašaros, susiliejo ir nuriedėjo per skruostikaulį. Sunkiai pasikėlė. Atsisveikindamas palingavo galvą ir, ramstydamas molinę gurbo sieną, išėjo. Ėjo tiesiai per arimus, nematydamas šalia esančio takelio, netardamas nė žodelio Juzukui, lyg tai ir nematydamas.
