– Kaip galime pajausti Dievo buvimą savo gyvenimuose?
– Jėzus sako: „Dievo karalystė čia pat! /Mk 1, 15/“ Jis sako, kad Dievo karalystė yra visose mūsų gyvenimo srityse. Jam rūpi visa tai, kas vyksta mūsų mintyse, tiksluose, veikloje, finansuose, sveikatoje, santykiuose, įmonėse, mokyklose, ligoninėse, statybose, politikoje, gamtoje ir kiekviename mūsų žingsnyje. Dažnai mąstome, kad Dievui rūpi tik tam tikri dideli dvasiniai ir socialiniai dalykai. Dažniausiai į jį kreipiamės, kai mums labai sunku. Kai sergame ar mūsų artimą žmogų paliečia liga, skubame melstis ir prašyti Dievą pagalbos šioje sunkioje situacijoje. Tačiau turime prisiminti, kad jis viską sukūrė. Viską gauname iš jo mylinčios rankos. Jis sukūrė mus ir jam rūpi kiekviena mūsų gyvenimo sritis. Jis nori, kad daugiau nuveiktume biure, įmonėje, įstaigoje. Jis nori, kad mes darytume teisingus pasirinkimus, vairuodami automobilį, pirkdami prekes parduotuvėje, naudodami gamtos šaltinius. Jam rūpi, kad vaikų auklėjimas padėtų augti jų asmenybėms. Jam rūpi, kad mūsų įmonėse daugėtų užsakymų ir klientų, kad padidėtų mūsų įmonės ir mūsų pajamos. Jis nori mus pakylėti kiekvienoje gyvenimo srityje. Jis nori mus dar labiau laiminti tam, kad mes turėtume, kuo dalintis su kitais ir kurtume gražesnes šeimas, gražesnį miestą, gražesnę šalį ir pasaulį.
Tačiau taip dažnai mes uždarome Dievą į sekmadienio ryto dėžutę. Manome, kad Dievo karalystė yra tik bažnyčioje. Dažnai tai vienintelis kartas per savaitę, kai mes į jį kreipiamės, apie jį mąstome, jam dėkojame. Kiti meldžiamės tik ryte ir vakare bei prieš ir po valgio. Visą kitą dienos laiką pamirštame apie jį. Kai kurie sako: „Ryti, jokio dvasingumo nėra mūsų įmonėje. Verslas su dvasingumu nesuderinamas. Negaliu melstis eidamas gatve, pjaudamas kiemo pievelę, valydamas kambarius… Juk Dievui tai nerūpi.“ Tikrai Dievui visa tai rūpi. Jis sako, kad mūsų visi galvos plaukai suskaičiuoti. Labai svarbu atpažinti jį veikiantį kiekvienoje gyvenimo srityje. Jei norime daugiau laimės, sėkmės ir ramybės gyvenime, turime nuolat prisiminti, kad Dievo karalystė čia pat su mumis.
Jėzus sakė: „Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti /Jn 15, 5/.“ Tik leisdami Dievui darbuotis mūsų gyvenime galime būti sėkmingi savo veikloje, laimingi šeimoje, turtingi, sveiki, stiprūs ir ramūs. Nebūtina ilga malda. Pakanka įkvepiant ir iškvepiant sakyti: „Dieve, laimink mano darbą, šį žmogų, šį sprendimą ir šios dienos planą.“ Tokiais žodžiais pripažįstame, kad jis yra mūsų Viešpats, kad esame jo karalystės nariai. Mes pripažįstame, kad jis toliau kuria pasaulį ir mes esame kūrybos šedevrai ir jo bendradarbiai.
– Velykos – didžioji Bažnyčios ir gamtos šventė. Kaip turime jos laukti? Kaip jai pasiruošti?
– Laukdami Velykų 40 dienų mes aktyviau praktikuojame susivaldymą, tarnavimą, aukojimą ir maldą. Bažnyčia moko, kad susilaikydami nuo kritikos, ginčų, teisimo, kaltinimų, pramogų, geresnio maisto, nebūtinų pirkinių, saikingai vartodami kitas žemės gėrybes, mes turėtume daugiau galimybių šelpti stokojančius ir vargstančius žmones ir šeimas. Be to, ruošiantis Velykoms Bažnyčia moko atsiversti, t.y. keisti savo požiūrį į save, į kitus, į pasaulį. Pranašas Izaijas sako: „Daugiau negalvokite apie tai, kas buvo, nežiūrėkite to, kas praėjo! Štai aš kuriu nauja; tai jau dygsta, negi nematote? /Iz 43, 18/“. Dievas nuolat viską atnaujina. Jis dovanoja mums augimą, tobulėjimą ir klestėjimą. Jis dovanoja mums mūsų širdies troškimus. Viduje jaučiame, kad galime pasveikti, nusikratyti priklausomybės, išsivaduoti iš skolos, sukurti puikius santykius šeimoje, pradėti naują veiklą. Viduje tai jaučiame labai stipriai. Tačiau tuomet pradedame žiūrėti į tai, ko mes neturime. Matome kitas kliūtis. Pamažu mes gesiname dovanotus širdies troškimus: „Neturiu talento, išsilavinimo, pinigų, draugų, stiprios valios…“ Žvelkime į tai, ką turime, ką galime, kas esame. Kai taip mąstome, mes leidžiame Dievui viską pakeisti, viską atnaujinti.
Vienas vaikas turėjo svajonę tapti kunigu. Buvo talentingas, pamaldus, kūrybingas. Tačiau vaikystėje jis pradėjo stipriai mikčioti. Tai jį labai gniuždė. Ji net negalėdavo pažvelgti kitiems į akis. Bendraklasiai iš jo šaipėsi. Jis beveik nieko nebekalbėdavo. Užsidarė savyje. Jis lankė programą vaikams su tokia negalia. Specialistai vaikus tikrino su laikrodžiu, stebėdami, kiek laiko jiems užtrukdavo ištarti tam tikrus žodžius. Vieną trumpą žodelį jis ištardavo per 1,5 min. Jie bandė visokius gydymo būdus ir šiuolaikinius metodus. Bet niekas nepadėjo. Jis nusprendė melstis: „Dieve, jie negali man padėti. Tu gali man padėti. Tu sukūrei mano liežuvį ir mano mintis.“ Jis ne tik meldėsi, bet ir darbavosi. Kasdien jis pasislėpęs nuo visų skaitydavo Šventąjį Raštą balsu. Kartais jam užtrukdavo 5 minutes vienai eilutei ištarti. Jis nepasidavė, nenusiminė. Jis nuolat kartojo: „Viską galiu Kristuje, kuris mane stiprina /Fil 4, 13/.“ Kasdien jis kovojo su neigiamomis mintimis: „Tau nepavyks, niekada gražiai nekalbėsi. Tu nenugalėsi. Tai tavo likimas…“ Tačiau jis ištvermingai kovojo ir ištikimai tikėjo daugelį metų. Klausiausi jo prieš keletą metų. Jis puikiai kalba. Jis vienos bažnyčios kunigas, kiekvieną sekmadienį pamokslauja didžiulėje bažnyčioje. Jis liudija tai, ką gali Dievas tikinčio žmogaus gyvenime. Jis viską atnaujina.
Mes dažnai atsisakome savo didelių siekių. Sakome: „Ryti, mano sūnus jau 15 metų serga priklausomybe alkoholiui. Jau tiek metų meldžiausi, tiek Mišių užsakiau, tiek šventovių aplankiau. Tačiau viskas eina dar blogyn… Ryti, su žmona neberandu bendros kalbos… Mano vaikai niekada neateina į bažnyčią… Esu per senas ir niekam nebereikalingas…“ Gal patyrėme nesėkmių, netekčių, nelaimių. Gal gydytojas pasakė, kad sunkiai sergame. Gal sutuoktinis nerodo meilės ir pagarbos. Gal vargina vienatvė ir liūdesys. Turime prisiminti, kad Dievas nuolat viską atnaujina mūsų gyvenime. Turime atlikti savo darbo dalį. Turime kuo dažniau mąstyti apie gerus pokyčius, laimėjimus, gražią ateitį. Turime nuolat kovoti, kurti, tikėti. Tik tie, kurie nepasiduoda, gali džiaugtis pergale.
– Ką apie Velykas reikėtų pasakyti vaikams, moksleiviams?
– Būkite drąsūs. Būkite savimi. Dažniau svajokite, kurkite, siekite savo svajonių net ir tuomet kai kiti jūsų nesupranta, nepalaiko, atstumia. Jus Dievas sukūrė ir dovanojo jums talentus, kurių niekas kitas neturi. Gal dar nežinote, ko norite gyvenime, ieškokite, eksperimentuokite, nepasiduokite, kovokite. Prisiminkite, kad viskas įmanoma tam, kuris tiki. Sakoma, kad sėkmė šoka su tais, kurie šokių aikštelėje laukia pasiruošę. Velykų rytas mums primena, kad Dievas yra mirties nugalėtojas. Jo pergalė gyvena kiekviename iš mūsų. Žinome, kad visi turime tą galią, kuri keičia mūsų gyvenimus ir padeda nugalėti visas kliūtis. Leiskime Dievui veikti ir pakylėti mus visose gyvenimo srityse. O jis veikia stipriausiai ten, kur yra tikėjimas jo neribota meilės galia. Nereikia stipraus tikėjimo. Tereikia tik ištvermingai kasdien savo mintis, žodžius ir veiksmus kreipti nuo to, kas bloga į tai, ko siekiame, kad prasminga, kas vertinga. Tereikia tik kasdien atrasti ir daryti tai, ką sugebame geriausiai, kas mus įkvepia, stiprina, žavi ir patinka. Pasauliui galime duoti tik tai, ką patys turime geriausia. Mes galime priimti gerų dalykų tiek, kiek mes atsiveriame Dievo veikimui.
– Gamtoje jau stebime atgimimą. Ką norėtumėte pasakyti apie Prisikėlimą kiekvieno žmogaus sieloje?
– Mes labai sumaniai treniruojame save nerimui, baimei, liūdesiui, depresijai ir kitiems neigiamiems dalykams. Daug laiko praleidome su tokia mąstysena. Jos stipriai paveikė mus, mūsų santykius, mūsų galimybes. Daugeliui neigiamas mąstymas tapo kasdieniniu įpročiu. Panašiai turime skirti laiko ir mokytis mąstyti apie tuos dalykus, kurie mums teikia džiaugsmą, ramybę, ir drąsą. Juk tampame tuo, apie ką dažniausiai mąstome ir kalbame. Turime treniruoti save dėkingumo dorybėje. Turime stengtis pastebėti kuo daugiau teigiamų ir dieviškų dalykų savo namuose, darbovietėje, finansuose, šeimose, žmonėse, gamtoje ir kitur.
Kai kankina nemiga, bandydami užmigti mąstykime apie tuos milijonus žmonių pasaulyje, kurie neturi jokios lovos šią naktį. Jei patenkame į automobilių spūstį ir nervinamės, kad labai lėtai judame pirmyn, prisiminkime tuos žmones, kurie dėl įvairių priežasčių negali turėti automobilio. Jei mūsų laukia sunki darbo diena ir pikti vadovai, prisiminkime tuos žmones, kurie jau daug metų neranda jokio darbo. Tokiomis akimirkomis kartokime: „Amžinasis Tėve, dėkoju tau už visa, ką turiu ir ką veikiu. Dėkoju už darbą, atlyginimą, turtą. Dėkoju, kad galiu kvėpuoti, kad be kitų pagalbos vaikščioti, kad galiu matyti pasaulio grožį. Dėkoju, kad turiu dvi rankas ir dvi kojas, šeimą ir daug nuostabių galimybių, kurias man šiandien dovanoji.“ Kai vertiname mažus dalykus, kai apie tai mąstome ir kalbame, mes atsiveriame didesniems.
– Ką Velykų proga palinkėtumėte kiekvienam laikraščio skaitytojui?
– Linkiu visiems dar labiau atsiverti ir priimti naujas galimybe, žmones, laimėjimus, turtą, sveikatą, ramybę ir kitas Dievo dovanas. Kai būna sunku, kai viskas vyksta ne taip, kaip norime, pasilikime tikėjime, kartokime tikėjimo žodžius: „Tu man davei gyvenimą ir palaimą. Dieve, nesvarbu, kokia sunki yra mano padėtis. Tavo malonė tikrai jau dabar viską keičia. Priimu tavo sveikatą… Priimu tavo dovanojamas naujas pajamas… Priimu naujus sprendimus darbe… Dėkoju už tavo kuriamą šeimos ramybę ir laimę… Dėkoju už žmogų, kurį man dabar siunti… Dėkoju už klientus, kurie manęs ieško…“ Nekartokite baimės ir nusivylimo minčių. Kiekvienas pasikeitimas ir pergalė prasideda mūsų mintyse. Tikėkime malone, kuri gali viską per vieną akimirką pakeisti. Niekada nenusivilkime Dievo gerumu, gailestingumu ir galia. Jei taip kasdien melsimės, kreipsime savo mintis į tai, ko trokštame, atleisime kitiems, juos padrąsinsime, kiekvieną sekmadienį dėkosime už tai, ką Dievas daro mūsų gyvenime, tuomet patirsime dar daugiau Dievo stebuklų, kuriuos jis jau čia ir dabar nematomai daro mūsų gyvenime. Jo karalystė yra mūsų šeimose, darbo vietose, banko sąskaitose, sveikatoje, mieste, šalyje, gamtoje. Jei Dievui skirsime pirmą vietą, jis mus ves į tas vietas, kur net nesvajojome būti. Jis laimins mūsų pastangas savo sėkme. Jie ves pačiu geriausiu gyvenimo keliu, patirsime daugiau laimės ir daug neįtikėtinų pergalių.
Pozityvioji psichologija pastebėjo, kad nuolat dėkingumą išreiškiantys žmonės yra laimingesni, atsparesni, sėkmingesni, sveikesni ir dosnesni. Dažnai mes negalime pakeisti mus supančių žmonių, negalime pataisyti praeities įvykių ir pasekmių, negalime pašalinti visų kasdienių sunkumų. Bet visuomet galime apsispręsti ir kreipti savo mintis nuo sekinančios problemos į gausius palaiminimus savo gyvenime.
Viskas prasideda nuo mūsų pasirinkimo. Esame krikščionys. Per Kristų, mirties nugalėtoją, priklausome nugalėtojų komandai. Nesame kaip visi, nes žinome, kad turime mums dovanotą galią, kuri prikėlė Jėzų iš mirties. Jei kartais atrodo, kad viskas gyvenime vyksta ne taip, kaip mes norime, turime pasirinkti kasdien būti dėkingi už tai, ką turime. Prisiminkime, kad blogio sėklos negali augti dėkingoje širdyje. Kai dėkojame, mes leidžiame Dievui darbuotis mūsų gyvenime. Jei kiekvieną rytą dėkosime už naują dieną, atkakliai darbuosimės siekdami savo svajonių, tikrai būsime laimingesni, pasieksime daugiau, gyvensime kaip nugalėtojai.
Dėkojame už pokalbį.
Ryčio Gurkšnio asmeninio archyvo nuotrauka
