Medžioklės taisyklių skyriuje „Saugus elgesys medžioklėje“ smulkiai išdėstoma, kaip reikia elgtis (arba kaip nereikia) medžioklėje įvairiose situacijose, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų. Daugiausia dėmesio saugaus elgesio medžioklėje taisyklių žinojimui skiria ir medžiotojų mokymo kursų dėstytojai bei Teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijos medžiotojų egzaminų metu. Kas penkeri (kurį laiką buvo kas treji) metai medžiotojų organizacijų, vienijančių medžiotojų klubus ir būrelius, valdymo organų sudarytos komisijos organizuoja medžiotojų saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimą. Medžioklių vadovai pagrindinius saugaus elgesio medžioklėje taisyklių reikalavimus medžioklės dalyviams primena prieš prasidedant kiekvienai kolektyvinei medžioklei. Tačiau švininės „bitės“ dar vis retkarčiais prazvimbia pro medžioklių dalyvių ausis. Daugiausia nelaimingų atsitikimų įvyksta, kai šaudoma nesilaikant tinkamos šūvio krypties, saugaus atstumo, šaudant į neatpažintus taikinius bei neatsargiai elgiantis su šaunamaisiais ginklais. O tų švininių „bičių“ paskraidymų aplink medžioklių dalyvių ausis būna gerokai daugiau nei skelbia oficialioji statistika. Viešumon iškyla dažniausiai tik tie atvejai, kai po tų „bičių“ paskraidymų prisireikia daktaro ar kunigo…
Daug kartų, ypač tais senais „gerais“ laikais ir po „gerų“ pietų, yra švininės „bitės“ skraidžiusios ir pro mano ausis, tačiau, laimei, neįgėlė nė karto. Pasitaikė dalyvauti medžioklėse, kai šratai ar grankulkės, paleistos iš neatsargaus medžiotojo šautuvo vamzdžio, prazvimbdavo pro kitų medžioklės dalyvių ausis ar net lengvai kliudydavo kurio nors medžiotojo koją, ranką ar kitą kūno vietą. Blogai, kad ne visada būname principingi ir tinkamai neįvertiname saugaus elgesio medžioklėje taisykles pažeidusius medžiotojus, ypač tada, kai dėl neatsargiai paleisto šūvio nėra skaudžių pasekmių. Tačiau ar reikia laukti, kol įvyks nelaimė? Džiugu, kad šratai, grankulkės ar kulkos, paleistos iš mano šautuvo vamzdžių, niekam „neįgėlė“ ir neprazvimbė per arti pro medžioklės dalyvių kūnus. Tačiau per ilgus medžioklių metus kai kurių klaidų nepavyko išvengti ir man. Tai buvo medžioklės saugumo taisyklių pažeidimai, tačiau nekėlę pavojaus kitiems medžioklės dalyviams ar ne medžioklės objektams ar subjektams. O tos mano padarytos klaidos buvo medžiotojo karjeros pačioje pradžioje.
Su grūstuvu – į katiną
Medžioklės taisyklėse nurodoma: „Prieš užtaisant medžioklinį ginklą, įsitikinama, kad jo vamzdžiai neužsikimšę“. Patikrinti reikia ne tik medžiojant sniegingą žiemą, kai bet kuriuo momentu į šautuvo vamzdžius gali patekti sniego, bet visada prieš užtaisant šautuvą, ypač kai po ilgesnės medžioklių pertraukos dedi į vamzdžių lizdus šovinius.
Studijuodamas Miškų fakultete truputį pamedžiodavau su Žemės ūkio akademijos medžiotojų būrelio medžiotojais, bet dažniausiai medžioti važiuodavau į tėviškę Vilkaviškio rajone. Taip ir tampydavau šautuvą iš Kauno į Vilkaviškį ir atvirkščiai. Tais laikais dar sąžiningai, kruopščiai, nesvarbu, kiek bebūčiau pavargęs, po kiekvienos medžioklės, vos tik pasiekęs namus, valydavau šautuvą. Todėl visada kartu su šautuvu vežiojausi grūstuvą ir visus kitus reikalingus šautuvui valyti reikmenis. Kad būtų patogiau viską sutalpinti į šautuvo dėklą, du tarpusavyje sujungtus grūstuvo narelius įkišdavau į išardyto šautuvo vamzdį, o trečią, kuris buvo su rankena ir į vamzdį netilpdavo, kartu su visais šepečiais ir tepalų buteliukais įdėdavau į dėklą šalia vamzdžių.
Nors dažniausiai iš Kauno tėviškėn parvažiuodavau vakarais jau sutemus, tą kartą grįžau vidurdienį. Nuo geležinkelio stoties iki tėvų sodybos apie 3 km reikėdavo eiti pėsčiomis geležinkeliu ir lauko takeliais. Buvo gegužės pradžios saulėtas vidurdienis. Melioracijos dar „nenugairintuose“ tėviškės laukuose knibždėte knibždėdavo gausybė paukščių. Artėjant prie tėvų sodybos reikėjo eiti pro mažas pelkutes, kur paukščių buvo itin gausu: puldinėdamos mane klykė pempės, joms talkininkavo vienoje pelkutėje lizdus krovusios juodosios žuvėdros, skardžiabalsiai griciukai, raudonkojai tulikai; pavasario saulės įkaitintas oras tiesiog virpėjo nuo gausybės dirvinių vieversių čirenimo, geltonųjų kielių ir pievinių kalviukų ciksėjimo, iš sodybos atsklindančių varnėnų giesmių. Įvairiausių paukščių buvo begalės, tad visų ir išvardinti nesiimu (tik apgailestaudamas galiu pridurti, kad dabar pavasariais tose melioratorių suniokotose vietovėse tylu – išgirsi tik pavienių vieversių čirenimą).
Tokios pavasariškos nuotaikos pakylėtas ne ėjau, o tiesiog skridau pasišokinėdamas purienų, vėdrynų ir kitų žolių žiedais išdabintomis papelkių pievomis. Dėmesį patraukė prie mažo nenušienauto pievos lopinėlio kilusi didelė sparnuočių sumaištis. Triukšmą kėlė kažką puldinėdamos kelios pievinių kalviukų, geltonųjų kielių ir kiauliukių poros. Prie jų tuoj prisijungė iš sodybos atskridusi šelmeninių kregždžių pora. O kai prie smulkiųjų paukštelių prisijungė pempės, griciukai, žuvėdros, kilo didelis aliarmas. Tokia situacija man buvo gerai pažįstama – medžioja katinas. Jeigu būtų šuo ar lapė, plėšrūną persekiojančių paukščių būrys judėtų po lauką, nes šie plėšikai, ieškodami grobio, bėgioja, o katė tupi žolėje ir tyko ilgesnį laiką vienoje vietoje. Priėjęs arčiau, iš tikrųjų, prie sausų žolių kuokšto pamačiau tupintį didžiulį rainį. Nuosavų katinų mūsų sodyboje nebūdavo, o visiems atėjūnams iš kaimo, kai būdavau namuose, tapdavo riesta. Tais laikais medžiotojai buvo skatinami (netgi verčiami) naikinti valkataujančias kates, šunis, varnas ir šarkas. Jeigu nesunaikindavai tam tikrą skaičių šių plėšrūnų, medžiotojų draugija nepratęsdavo medžiotojo bilieto. O aš buvau pareigingas medžiotojas, tad visi šie plėšrūnai mūsų sodybą žinojo ir stengdavosi aplenkti ją dideliu lanku. Kai kurie katinai, matyt, mane jau pažinojo, nes neprisileisdavo šūvio atstumu, nors šiaip jau pamatę žmogų, katės prisispaudžia prie žemės ir taip slėpdamosi tūno, kol prieini prie jų per keliolika žingsnių.
Šis katinas prigludo prie žemės, man prie jo nepriėjus nei per šimtą žingsnių. Reikėjo skubėti – negi paliksi valkataujantį plėšrūną tokioje sparnuočių karalijoje. Greitai iš dėklo išsitraukiau ir sunarsčiau šautuvą. Eidamas prie katino skubiai į vamzdžius sukišau šovinius. Katinas manęs arti neprisileido, tačiau, užuot pasislėpęs aukštoje sausoje žolėje, šoko bėgti pliku lauku kaimo link. Kiek pabėgėjęs link plėšrūno, norėdamas sumažinti atstumą iki taikinio, iššoviau. Katinui nekliuvo. Nors pirmas šūvis nuskambėjo kažkaip neįprastai, o nuo atatrankos šautuvo buožė petin vožtelėjo lyg ir per stipriai, šoviau iš antrojo vamzdžio ir persivertęs kūliu per galvą plėšrūnas užbaigė savo medžiokles žemiškame paukščių rojuje. Tačiau sunerimau dėl keisto, kiek per stipraus pirmojo šūvio ir tada nusmelkė mintis: o kur pasidėjo du grūstuvo nareliai. Persigandęs apžiūrėjau šautuvo vamzdžius ir apsidžiaugiau įsitikinęs, kad jie neišpūsti. Grūstuvas laisvai pralindo pro vamzdžio čoką, tad vamzdžio kanale parako dujų slėgis tik šiek tiek padidėjo nuo padidėjusio užtaiso svorio padidindamas šautuvo atatranką į šaulio petį. Pagal pievoje pabirusių medienos drožlių presuotų kamščių atplaišas nustatęs tikslią šovimo kryptį, ilgai ieškojau grūstuvo, tačiau veltui. Du sujungti grūstuvo nareliai, matyt, giliai įsmigo į dirvą, nekliudę katino, išsklaidė užtaiso šratus.
Belieka pridurti, kad medžioklės plotuose valkataujančius ir smulkiajai faunai žalą darančius šunis ir kates dabar medžiotojai šaudyti neturi teisės. Beje, šunų ir kačių garbintojai yra pasiekę, kad šie naminiai plėšrūnai yra išskirtiniai ir tarp naminių gyvūnų. Medžiotojai gali tik sugauti medžioklės plotuose valkataujančius ir smulkiąją fauną (sulaukėję šunys gali susidoroti ir su stirnomis ar jaunikliais šerniukais) naikinančius naminius plėšrūnus ir nugabenti pas veterinarijos specialistus, kad juos nunuodytų. Tačiau pabandyk laukuose ar miške sugauti sulaukėjusį katiną ar šunį…
Kai apsigyveno katinai, neliko kurapkų
Kauno miesto pakraštį yra mažas mūsų šeimos medelynėlis – 3 maži į jauną mišką panašūs ploteliai. Kadangi medžiais apaugę sklypeliai išsimėtę apleistuose mažai dirbamuose laukuose, juos labai pamėgo įvairūs paukščiai. Be smulkiųjų giesmininkų prie miškelių daug metų vaikus išsiperėdavo ir trys kurapkų poros – po vieną prie kiekvieno medynėlio. Tačiau kai gretimame sklype kaimynas, gal ruošdamasis statyti namą, privertė įvairaus statybinio šlamšto, tose šiukšlėse apsigyveno katinas, o antras dažnai ateidavo į svečius. Žinoma, benamiai katinai daugiausia minta laukų pelėmis ir pelėnais, kurių apleistuose dirvonuose su daržų intarpais prisiveisę devynios galybės, tačiau nukenčia ir paukščių lizdai su jaunikliais. O laukuose atsiradę maži miškeliukai, kur auga daug tankialajų eglučių, gyventi pritraukia daugybę paukščių, tad tenka aptikti kačių išplėštų medšarkių, čivylių, žaliukių ir kitų paukščiukų lizdelių. Kurapkos kurį laiką dar išsisukdavo nuo katinų. Tačiau, kai teritorijoje pradėjo apsigyventi vis daugiau individualių namų savininkų ir atsirado laisvai bėginėjančių šunų, kurapkos išnyko. Tačiau medžiotojas laukuose valkataujančių naminių plėšrūnų nušauti negali.
Gal gyvūnų teisių gynėjai ir ženklinimo mikroschemomis entuziastai sunumeruos ir laukuose bei miškuose gyvenančias kates ir šunis, gal juos ir išauklės, kad nenaikintų smulkiosios faunos? O jeigu to padaryti negali, tai gal reikėtų leisti medžiotojams išnaikinti sulaukėjusius naminius plėšrūnus, o po to pasiekti (ženklinant, baudžiant netvarkingus savininkus ar dar kaip), kad šunys ir katės neatsidurtų miškuose ir laukuose.
