Kai kam atrodo suvis madinga (ar stilinga), kai gyvename reformų pagairėje – skersvėjai įvairiausias dulkes išvaiko. Tačiau esama ir tokių, kurie net ir apie tvarkomą Masčio ežerą Telšiuose vis burbčioja: kam to reikia, pinigai – į balą?
Galiu dėl Masčio ežero kiek nuraminti, nes greta jo kokios žymiai aplinką teršiančios gamybos proceso ir nebuvo. Žinoma, vietovė kalvota, tad būta problemų dėl užterštų paviršinių vandenų, kurie iš gatvių srūva į Mastį. Būta problemų ir dėl nuotekų iš vadinamojo komunalinio ūkio – žmonės be skrupulų viską atseikėdavo Masčiui. Ežero valymo, krantinių formavimo metu tiesiog buvo panaikinami įvairūs nelegalūs vamzdžiai, iš kurių ir patekdavo į ežerą tarša.
Žinoma, turiu pasakyti, jog iš minėto ežero buvo imamas vadinamasis technologinis vanduo įmonei „Mastis“. Ežeras pasipildo vandeniu iš įtekančių upelių (vienas ir išteka), iš šaltinių, tad įtakos tas vandens paėmimas technologiniam procesui tiesiog ir neturėjo.
Tiesa, buvo toks susivienijimas „Praktika“ (dar liko iki šiolei viena įmonė). Šiame susivienijime būta gamyboje ir galvaninio padengimo technologijų.
Mastis buvo pilnas dumblo, tačiau, mano nuomone, ne taip jau siaubingai užterštas, nors užterštumo problema rašant projektus visada itin akcentuota. Priešingu atveju europinės paramos tikrai nebūtų sulaukta. Atliekant dumblo tyrimus jame buvo kiek rasta ir sunkiųjų metalų (dėl minėtų galvaninių procesų), kitokios pavojingos sveikatai taršos elementų.
Beje, Vilniaus universiteto mokslininkai, kiek žinau, atlieką išsklaidytosios taršos tyrimus (studiją) visoje Lietuvoje. Projektas nėra visiškai baigtas (rezultatai aiškės gal liepos gale), tačiau pasiteiravus dėl taršos, tenkančios Masčio ežerui, dabar ko nors neraminančio nėra.
Žinoma, šį ežerą reikia ir toliau valyti, tačiau kokių cheminių priemonių, manyčiau, tam nereikia. Yra ir kitokių būdų… Ne vien tik Masčio, o ir kitų Lietuvos ežerų atgaivinimui. Pačioje pradžioje – nustokime teršti tuos vandens telkinius.
Metaforinį įvaizdį dėl Masčio ežero (neminint jau to, jog Jums Mastis – didi savastis) pasirinkau ne atsitiktinai. Neseniai klausantis žymaus žemaičio ir iškilaus Telšių puoselėtojo Algirdo Žebrausko pasakojimo apie ežero valymo darbus, pajaučiau atsėlinantį tokį nerimą: ar viskas buvo daroma gerai, ar užterštu gruntu dar sovietmečiu buvo formuojamos krantinės? Klausimas metaforiškas, skirtas ne vien Masčio ežerui, telšiškiams, o ir visai nuolat reformuojamai Lietuvos aplinkosaugos sistemai…
Galiu drąsiai teigti, visai nenorėdamas pasigirti, jog, tarkime, kalbant vien apie ežerų būklės gerinimą teturint tam vos 22 milijonus eurų, padaroma tikrai nemažai. Pasakysiu tai, ką išgirdau iš Lietuvos mokslininkų. Norint pakeisti ežero ekosistemą į gerąją pusę, kartais tereikia išvalyti tik apie 10-20 proc. šio vandens telkinio ploto. Tas valymas teikia ilgalaikę naudą. Tiesa, su tokia suma galima kiek pagelbėti (apvalant) apie 50-60-čiai vandens telkinių. Turint omenyje, jog apie pusė vandens telkinių Lietuvoje yra gana geros būklės, tai teiktų optimizmo. Be abejo, situacijai pagerinti reikia ne vieno dešimtmečio.
… Buvau susitikęs su Vengrijos ambasadoriumi mūsų šalyje, atkreipusiu dėmesį į tai, jog Lietuva Europoje vidaus vandenų švara (neminint jau požeminio vandens išteklius) gali ir pasigirti. Vengrija lapkričio mėnesį rengė konferenciją vidaus vandenų kokybės gerinimo tematika. Į šį renginį buvo kviečiami ir Lietuvos specialistai, kaipo turintys šioje srityje daug patirties.
Sakoma, jog nėra vandens iš butelio, iš čiaupo, iš kokio telkinio, nes viskas – iš ekosistemos. Svarbu, kad ji visada liktų neužteršta. Juk galop viskas atitenka ir Baltijos jūrai. Tad ir į skalbimo mašiną pilant įvairius miltelius, nesidžiaukime skalbinių švara, kvapu, pagalvokime ir apie Baltijos švarą. Net moderniausios nuotekų valyklos neišvalo vandenis taip, jog jie tiktų laistymui ar maistui…
Aplinkos ministerijoje, vadovaujant ministrui Valentinui Mazuroniui, buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas, paliekant tik Gamtos apsaugos skyrių. (Kai buvo suformuotas Aplinkos ministerijoje Gamtos apsaugos departamentas, tuometis ministras Danius Lygis sakė: tai yra giliai simboliška visai Lietuvai, visai gamtos apsaugos praeičiai ir ateičiai. Juk lietuviai pirmieji sovietų laikais įsteigė Gamtos apsaugos komitetą.) Ar tai paaiškintų savotiškai simbolinis, budintis ir manipuliuojantis visa kuo teiginys: gamtosaugos nereikia, juk turime aplinkosaugą?
Susilaikau nuo pagundos: steigti arba naikinti esančius departamentus. Tai nėra mano prioritetas šioje kadencijoje. Jei tektų Aplinkos ministerijai vadovauti kitoje kadencijoje, rekomenduočiau atkurti Gamtos apsaugos departamentą.
O žodis gamta man irgi atrodo kur kas mielesnis, šiltesnis nei aplinka, nors tie žodžiai nėra nei šilti, nei šalti, jie yra tik įstatymuose įteisintos sąvokos. Gal dar reikėtų išskirti sąvoką: gyvoji gamta.
Nemanyčiau, jog buvo padaryta apgalvotai, kai Aplinkos ministerijoje neliko Gamtos apsaugos departamento, kuris turėtų būti kaip ir branduolys šioje ministerijoje. Nenorėčiau ir komentuoti situacijos, dėl ko buvo panaikintas minėtasis departamentas, tik pasakysiu: taip daryti gal ir nederėjo.
Verslininkas, kuriam prie širdies atliekų tvarkymas ir nekvepiantys pinigėliai, numanau, jau ir besišypsąs: gamta, plaštakės parūpo…
Užsiminėte apie gamtosaugos ir intelekto sąvokas… Be abejo, atliekų tvarkymas – labai svarbu. Kita vertus, gal kai kam ir sunku suvokti, kodėl reikalingas greta esantis koks vabalėlis, kursai net medaus žmogui neneša… Ir dar draustinį tokiam vabalui įsteigia!
Ekologinėje sistemoje atsitiktinių gyvių nėra. Viskas yra susieta, yra ištisos gyvybės grandys, ateinančios net iki žmogaus išlikimo. Kai nebeliks kokios plaštakės (ar kokio augalo), paaiškės, jog ir žmogui sąlygos gyventi yra suvis nedėkingos. Gaila, kai konkretus žmogus tų sąsajų visai neišmano, ar dėl savo neišmanymo dar net ir giriasi. Beje, popiežius savo enciklikoje labai gražiai pamini, jog į Dievo kūriniją nevalia kištis.
Todėl ir krapšto žmogus dažnai viršugalvį: ar nesu pernelyg vasnojantis idealistas, ar nesu koks surambėjęs realistas?..
Ir idealizmas, ir realistiškumas – ne probleminės sritys. Viskam gyvenime vietos pakanka. Todėl ir Lietuvoje kalbame apie darnią plėtrą – dėmesį tiek ekonomikos raidai, tiek socialinei sferai, tiek aplinkos apsaugai. Jei aplinka nėra tinkama žmogui, visa kita taipogi žlunga. Industriniuose pasaulio miestų zonose (kur viskas daroma dėl verslo, dėl vis didesnio pelno) žmonės gal ir gyvena visai neblogai, tačiau pakankamai trumpai… Visa tai yra ir šiandien, tik pernelyg menkai viešinama. Europos Sąjungoje, turime pasidžiaugti, yra kur kas geresnė situacija, kai į pasaulį žvelgiama ne vien pro verslo akinius.
Aplinkos ministerija – tarsi koks didžiausias ežeras, pilnas salų, kurias vadiname valstybinėmis tarnybomis. Vienų krantus ežero bangos paplauna, kiti statosi akmenines krantines, tačiau, kaip sakė Maironis, ir akmenys paplauti nusirita…
Tad kokia būtų su gamta, jos ištekliais susietųjų tarnybų prie Aplinkos ministerijos dabartis ir ateitis?
Pradedant kokią reforma reikia dar ilgesnės esamos būklės analizės. Štai kai kam gali pasirodyti, jog Aplinkos ministerijos pavaldume esama trijų panašių žinybų: Miškų departamentas, Valstybinė miškų tarnyba ir Generalinė miškų urėdija.
Kaip jau minėjau, susilaukiau nuo pagundos kažką steigti, kažką naikinti. Nors yra mūsų šalyje daugeliui žinomas ir įvairių tarnybų konsolidavimo planas.
Kita vertus, pamenate, jog dar nebuvo konkretaus plano konsoliduoti veiklą miškų valdymo sektoriuje, tačiau kokio būta pasipriešinimo… Panašiai galėčiau pasakyti ir dėl regioninių aplinkos apsaugos departamentų veiklos pertvarkymo.
Europos plėtros ir bendradarbiavimo organizacija atkreipia mūsų dėmesį, jog norint tapti šios organizacijos (kaip ir Europos pažangiųjų klubo) nariais, valstybines įmones turime valdyti racionaliau.
Ministerijos tiesioginiai padaliniai yra politikos formuotojai, ruošiantys ir teisinius aktus, dirvą jai. Reikia ir įgyvendintojų. Reikia ir kontroliuojančios institucijos. Negali būti taip, jog viena institucija nustato taisykles, išduoda leidimus (licencijas), o po to dar ir kontroliuoja, kaip visa tai vykdoma. Ir neefektyvu, ir pagunda korupcijai rastis…
Gal galima sakyti ir kitaip: ne struktūra dirba, o konkretūs žmonės?..
Na, ministerijos departamento ir, tarkime, viešosios įstaigos veikla ir atsakomybės ribos yra labai skirtingos. Tačiau tobulinti įvairiose vietose dirbančių specialistų veiklą visada būtina.
Yra aišku, jog ateityje institucijų turi mažėti, jose dirbančiųjų specialistų kvalifikacija turi būti dar geresnė. Europos Sąjungos parama vis mažės, tad viskas taipogi keisis savaime.
Kita vertus, norint kokybiškos aplinkos apsaugos, reikia ir būtinų lėšų, ir būtinos specialistų kvalifikacijos, būtino jų kiekio, būtino aprūpinimo konkrečiai veiklai reikalinga įranga…
Ne taip seniai asmeniškai įsitikinote, jog kai kurie atliekų tvarkytojai drąsiai kimba Aplinkos ministerijos specialistams „į atlapus“…
Blogiausia, kai visi „žaidimai“ organizuojami, vaizdžiai tariant, gamtos sąskaita. Kai bus pažeidžiama viena ar kita ekosistema, niekas tuo nesidžiaugs.
Verslininkas tada pasako: pinigai nekvepia, o aplinkoje, gamtoje… tegu smirdi…
Beje, apie tai, jog pinigai nekvepia, paskelbė vienas iš Romos imperatorių, kai buvo apmokestinami viešieji tualetai.
Užteršti galima ir per kelias valandas, o išvalyti tą taršą gali prireikti ir kelių dešimtmečių. Tad atliekų tvarkymo kaštai laiku ko nors tinkamai nepadarius gali didėti ne procentais, o kelis kartus. Galiu čia išvardinti ir tokių „ofisų“, iš kurių atliekų tvarkytojų veikla tik imituojama. Ir tam patalkina gausus būrys samdomų teisininkų. Jų esama net daugiau, nei visų kitų specialistų. Ir surandama įvairių landų įstatyminėje sistemoje. Ir tada, žiū, užterštoje teritorijoje auga net ir gyvenamieji namai. Todėl ir sakau, jog reikia pasigilinti, kokioje teritorijoje pastatytas namas.
Tokių teritorijoje esama ir Vilniuje…
… ir buvusio Šiaurės miestelio teritorija, ir buvusios Grąžtų gamyklos teritorija, ir buvusios gamyklos „Skaiteks“ teritorija, ir…
Žinau, jog galite pasakyti: ne viskas nuo aplinkos ministro šviesios galvos pareina… Ateini, apsidairai, susipažįsti, tačiau… kadencija jau ir ištirpusi… Tarsi užvažiuojamuose nakvynės namuose. Jei taip nutinka, kai kas populistiškai rėžtų, jog ministras pernelyg ilgai orientavosi toje daug funkcijų turinčioje Aplinkos ministerijoje (aplinkosauga – tik vienas iš sąlyginių dalykų).
Sakoma, tam, kuris yra praėjęs „vandenį, ugnį ir varines dūdas“, jau kiek ir geriau, nes yra didesnis realistas. Jums, kaipo asmenybei, regis tatai ne taip seniai taipogi teko patirti…
Vienas filosofas apie visa ko kaitą yra pasakęs, jog kita diena yra čia pat, už durų, ir jos niekas nesulaikys. Kas yra nesulaikoma, neatidėliotina aplinkosaugos sistemoje, tarkime, kaip to įžūlaus brakonieriaus pričiupimas?
Aplinkos apsauga lyg ir panaši į kitą sąvoką: socialinę atsakomybę (skirtą verslui). Regis, Mahatma Gandis yra sakęs gal ir taip (cituoju iš atminties): „Gamta yra dosni, žmogų gali aprūpinti viskuo – ir drabužiais, ir maistu, ir… Vienintelio, ko negeba gamta, – tenkinti žmogaus gobšumo…“.
Be abejo, aplinkos apsaugos srityje taipogi yra prioritetai, kurie gali ir kisti. Laikas viską koreguoja. Viskam reikia ir lėšų, ir laiko. Kai ir to, ir ano stokojama, viskas daroma po truputį. Tai nėra gerai, tačiau…
Žinoma, visada aktualu – atliekų tvarkymas, juoba, nūnai šis sektorius manęs nedžiugina ir veiklos skaidrumu… Net Interpolas pripažįsta, jog pasaulyje tik apie trečdalis atliekų tvarkoma vadovaujantis įstatymo raide. Liūdniausia, jog ir pavojingos atliekos tvarkomos… pavojingai. Už nusikaltimus gamtai turi būti skiriamos realios bausmės asmeniui, vadovui – pagal Baudžiamąjį kodeksą. Vien atsakomybės turtu nepakanka… Dabar išsisukama paprasčiausiu dirbtiniu bankrotu… O tarša lieka…
Iš tikro, jei žvelgsime į įvairias šalies ministerijas, jų veiklą (ir žemės ūkis, ir kariškiai, ir energetikai, ir transportas, ir…), susivokiame, jog, vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis, visose sferose būtina skirti atitinkamą dėmesį aplinkos (gamtos) apsaugai.
Beje, kalbantis su mokslininkais dėl išsklaidytosios taršos išgirdau, jog žemės ūkyje ji mažiausia ten, kur įsikuria ekologinis ūkis, iš kurio į vandens telkinius, upes patenka mažiausiai su vandeniu atnešamų chemikalų likučių.
Apie aplinkos apsaugą visose sferose būtina galvoti jau projektinėse stadijose, vėliau – didelės problemos, išlaidos. Neatsitiktinai kalbama ir apie žiedinę ekonomiką, kai viskas daroma siekiant išvengti mažiausiai atliekų, skirtų sąvartynui.
Kaip dabar neprisiminsiu ankstesnio ministro Arūno Kundroto žodžių, senokai sakytų irgi šiame kabinete vieno interviu metu, jog naujasis Kazokiškių sąvartynas bus įmonė (centras), kurioje bus deramai baigiamos rūšiuoti atliekos, jas „įteikiant“ perdirbėjams… Geri ir šviesūs žodžiai buvo, kaipo siekiai, tačiau laikas juos ištrina. Tačiau optimistu būti privalai!..
Jei jau kalbamės apie aplinkos ar gamtos apsaugą, privalome būti ir optimistai, ir idealistai. Pragmatinėje mūsų visuomenėje tai – tarsi kvailelio įvaizdis. Sakau: nereikia nusiminti ir rožines iliuzijas perdažius pilka spalva. Tačiau iliuzijų neatsisakius, vis tiek šio to pasieki. Štai Telšiuose, kai buvau savivaldybės administracijos direktoriaus pareigose, su vyriausiuoju architektu Algirdu Žebrausku vis siekėme idealo, nors patys iš savęs pasišaipydavome. Tačiau stengiantis ir kiti pamato, jog Telšiuose šiandien jau kur kas šviesiau, gražiau, europietiškiau…
Gal neatsitiktinai Bendžaminas Franklinas sakė, jog pinigai – mėšlo krūva, o nauda yra, kai tą mėšlo krūvą tinkamai išdrabstai…
Jūsų pirmtakas Valentinas Mazuronis palikdamas aplinkos ministro postą ėmėsi politiko mundurą sublizginančios priemonės – išvertė iš posto ir kai kuriuos buvusius pavaldinius (kaip kare – be įspėjimo), pasiteisindamas, jog Ponia Rotacija visada tatai liepianti padaryti. Liaudies balsai išverčiant iš postų buvusius drūtus pavaldinius iš tiesų būna ir optimistiški (gatvėje nesigilinama – duokite duonos ir dainų!).
Tad ar paklausysite savosios kadencijos pabaigoje Ponios Rotacijos apreiškimų?
Esama daug teigiamų dalykų, kurie rotaciją pateisina. Daug apie tai būtų galima kalbėti… Kartais pagalvoji, jog ir su pačiais politikais taipogi šitaip galima elgtis – švyst į šoną… Žinoma, čia nusprendžia rinkėjai.
Aš taipogi esu politikas, tad nesvetimas ir man populiarumas. Tačiau populistiniais elementais būti populiariu?.. Nenoriu. Tegu dividendai ateina ir po laiko, kai jų politikui jau nebereikia.
Toji situacija po rotacijų bangos Aplinkos ministerijoje ir man atrodė kebli: pradėjus dirbti ministro pareigose – devynios sritys be vadovų… Švelniai tariant, negerai… Neminint jau nestabilumą, mikroklimatus specialistų bendruomenėse… Kita vertus, galiu pasakyti, jog ne visi ir naujieji vadovai mane tenkina, galėčiau – atleisčiau. Tačiau kai kur ministro galios ribotos ar laukia ilgas ir abi puses alinantis procesas. Žinoma, kiekvieną valdininką, kurį labiau noriu vadinti tarnautoju, taipogi reikia labai vertinti. Net vien dėl to, jog ką tik kalbėjome ir apie tai, jog vabalėlius saugoti reikia, o čia – patyrę, kvalifikuoti žmonės, vadovai…
Dėkoju už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotrauka
