Pasibelsiu sau į krūtinę: „Žaliasis pasaulis“, kaipo savaitraštis gamtos draugams, apie Lietuvos privačius miškus, juose dirbančius žmones informuoja gana rezervuotai. Ne vien todėl, jog turėtume norą ką nors ignoruoti, tačiau vadovaujamės ir kitokia tradicija: apie gerus darbus gamtai kviečiame rašyti pačius laikraščio skaitytojus. Puikios veiklos juk esama ir mūsų šalies privačiose giriose.
Turėti savo medį, sodinti savo medį… Tai lietuviui, regis, buvo tarsi šventas dalykas. Ir nūnai viliuosi išvysti privataus miško savininką ne vien su kirviu ant peties…
Vykdamas į Ukmergę, kur 2017-04-07 vyko Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) bent apie 100 narių sambūris, visų savininkų, žinia, nė nesitikėjau išvysti. (Lietuvoje esama apie 40 proc. privačių girių, kurias valdo 249 tūkstančiai privačių miškų savininkų; vidutinis valdos dydis – 2,84 ha.) Nors žurnalistui visada norėtųsi pamatyti (o ir klausytis šnektos) tą, kuris kokį ąžuolą bus paveldėjęs iš savo senelio ar net prosenelio, kuris ateinąs prie to medžio, tarsi į sakraliąją vietą, protėvius menančią. Žinau, jog yra daug Lietuvoje tokių, kuriems panaši sakralioji vieta yra labai reikalinga, o ne vien mediena…
Beje, dėl medienos… Dr. Algis Gaižutis, Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovas, savo detaliame pranešime-ataskaitoje daugiau kalbėjo apie minėtąją medieną. Tai visiškai suprantama – kiekvienas nori iš medžio ir kuo didžiausios naudos. Tad neatsitiktinai Algis Gaižutis vėliau „užmynė koją“ Seimo narei Virginijai Vingrienei, kuri kažkada, esą, paleidusi skrydžiui frazę: girioje jos savininkui priklauso tik mediena! Ir tada, nori nenori, imi galvoti: ar galima privati gamta (lietus, debesys, paukščiai, žvėrys, vėjas, vandenys, žemės gelmės, šaltiniai…)? Virginija Vingrienė, regis, teisėtai abejojanti… Algis Gaižutis, regis, teisėtai gina privačios girios savininką, nes privalo jam tarnauti…
Nelengva, kai ratus tempia gulbė, vėžys ir lydeka… Tačiau tądien ratai asamblėjoje sukosi, jokios didesnės priešpriešos kaip ir nebūta. Tiesa, visi pasigedo: ko ženkliausieji Aplinkos ministerijos ponai privačias girias pamiršo? Gal ir nepamiršo, tik kitokią žolę tądien šienauti reikėję…
Tačiau apie žolę lyg jau ir užtenka. Gręžkimės vėl medžių link.
Juoba, jog apie juos kalbėjo ne vien Algis GAIŽUTIS, o ir žemės ūkio ministras Bronius MARKAUSKAS, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė valstietė-žalioji Virginija VINGRIENĖ, Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas konservatorius Kazys STARKEVIČIUS, Seimo Ekonomikos komiteto narys ir LLS frakcijos seniūnas Eugenijus GENTVILAS, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys socialdemokratas Juozas OLEKAS, Ukmergės rajono meras Rolandas JANICKAS, Nacionalinės mokėjimų agentūros vadovas Erikas BERONTAS, Žemės ūkio rūmų vadovas Sigitas DIMAITIS, Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas GRICIUS, Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Jonas TALMANTAS ir kai kurie kiti diskusijų dalyviai…
Buvo tądien Ukmergės kraštotyros muziejuje salėje, kur vyko asamblėja, ir Valstybinio miškotvarkos instituto direktorius Alfredas GALAUNĖ, AM Gamtos apsaugos ir miškų departamento Privačių miškų skyriaus vedėja Ieva KLIMAŠAUSKĖ, Ukmergės ir Utenos miškų urėdai Vigantas KRAUJALIS ir Aurelija JOČIENĖ, Valstybinės miškų tarnybos, Generalinės miškų urėdijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Ukmergės r. savivaldybės, Lietuvos miškininkų sąjungos, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovai ar deleguoti atstovai, žurnalistai…
Sveikintojai didelių reformų nelinkėjo…
… Lietuvos miško savininkų sueiga prasidėjo tradiciškai – Lietuvos himno atlikimu.
Susirinkusiuosius sveikino Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas ir žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.
Meras Rolandas Janickas džiaugėsi gausiu būriu miško savininkų, sveikino susirinkus į senąjį kino teatrą, tapusį Ukmergės kraštotyros muziejumi.
Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, pasiguodęs, jog gyvena netoli Klaipėdos, kur girių daug nėra, tad ir nuosavo miško kol kas neturįs, linkėjo privačių miškų savininkams būti artimiausiais draugais tiems, kurie žemę dirba.
„Kai buvai Žemės ūkio rūmų pirmininkas, gerai susipažinau ir su miškininkų problemomis. Tad girios tikrai man nėra svetimos, kaip ir Algio Gaižučio veikla. Nesvetima miškų problemoms ir dabartinė Žemės ūkio ministerija, nes iš Kaimo plėtros programos kai kas atitenka ir girių prižiūrėtojams, puoselėtojams. Kita vertus, daugelis ūkininkų kartu yra ir miškų savininkai. Nemažai sulaukiu prašymų, jog reikia kažką daryti su tais miškais, kurie yra išsidėstę tarsi liežuviais tarp dirbamų žemių, tarp vienos ir kitos girios priklausomybės…“ – sveikindamas sambūrio dalyvius kalbėjo Bronius Markauskas.
Ataskaitos neapsakysi arba – privatus miškas yra paraštėse?…
Ataskaitą išguldęs Algis Gaižutis minėjo ir problemas, ir gerus dalykus. Neaplenkta buvo ir vadinamoji šalies urėdijų reforma.
„Nelabai suvokiu šių visų vingių, tačiau atkreipiau dėmesį, jog pradėta buvo kalba apie miškų reformą, po to atsigręžta valstybinių miškų link, o dabar tik kalbama apie urėdijų reformą. Privačių miškų savininkai į tas reformas pernelyg nesikiša, tačiau gaila, jog visą laiką Lietuvoje privatus miškas buvo tarsi paraštėse“, – kalbėjo Algis Gaižutis, piktinamasis 5 proc. privalomųjų atskaitymų privačių miškų savininkams, ko nė vienoje ES valstybėje nesą, kas tarsi eliminuoją privačių miškų savininkus iš rinkos…
Nieko gero nežadančios kasmet vis mažėjančios privačių miškų atskirosios valdos – senstantys ir šią pasaulį paliekantys savininkai vis parceliuoja mišką atskiriems paveldėtojams. Regis, atėjo metas gana pigiai užsieniečiams supirkti nedideles (o ir didesnes) privačias, tačiau sąlyginai pingančias miškų valdas.
… Privačių miško savininkų asamblėjoje, vadovo ataskaitoje, dokumentuose (rezoliucijoje) buvo akcentuota, jog miškai užima 2,2 mln. ha (apie 33,5 proc.) Lietuvos teritorijos ir yra neatsiejama mūsų šalies kultūros, ekonomikos ir kaimo plėtros dalis. Kasmet miškų plotas vidutiniškai padidėja po 6-9 tūkst. ha (daugiausia, esą, privačioje žemėje). Per 50 metų faktinis medynų užimamas plotas padidėjo apie 0,5 mln. ha. Pripažinta, jog tiek valstybinis, tiek privatus miškų ūkio sektoriai gali harmoningai vystytis bendradarbiaudami, atsižvelgiant ir gerbiant abiejų sektorių savitumus, bendram Lietuvos visuomenės labui, visų miškininkų ir miškų savininkų džiaugsmui, o svarbiausia – Lietuvos girių klestėjimui.
Tačiau Lietuvos privačių miškų savininkus neraminantys vis labiau didėjantys mastai suvaržymų, draudimų ir apribojimų naudoti nuosavybę prisidengiant menamais viešaisiais interesais ar gamtosauga, nevertinant tų prisidengimų socialinio ir ekonominio poveikio, nesitariant su savininkais ir nesuteikiant teisingo atlygio. Valstybės institucijų vykdomas ūkinės veiklos reglamentavimas esąs per daug smulkmeniškas, dėl ko kuriama sprendimų laisvės ir atsakomybės neskatinanti gremėzdiška biurokratinė sistema.
Neūkiškos politikos pasekmė – 10 proc. jau antrą dešimtmetį nenaudojamų rezervuotų nuosavybės teisei atkurti miškų.
Iki šiol realus privataus miškų ūkio vystymąsi stabdančių problemų sprendimas yra nustumiamas į paraštes, valdžios institucijoms labiau koncentruojantis į valstybinių įmonių miškų urėdijų interesų apsaugojimą, nesibaigiančius debatus dėl jų skaičiaus, savarankiškumo lygio ir struktūrinio pertvarkymo. Nenorima sudaryti realiai palankių sąlygų kryptingai kurti darbo vietas ir privačiame miškų ūkyje (tame tarpe – ir miškininkams specialistams); negriauti, o išlaikyti privačiuose miškuose girininkijų tinklą (per 1997-2016 m. laikotarpį panaikinta apie trečdalį (nuo 474 iki 336 girininkijų, iš esmės – privačiuose miškuose, daugelyje vietų suvis atsisakyta eigulių); keisti baudimų ir draudimų politiką į skatinančią aktyvų ūkininkavimą. Tai, esą, netoliaregiška ir nesubalansuota valstybės politika atskirų miškų sektoriaus dalyvių atžvilgiu. Nuo to kenčiantys ne tik privačių miškų savininkai, tačiau, dėl nuolat mažėjančių darbo vietų, ir miškininkai-specialistai.
Pasak pranešėjo, nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo vykdyta vienpusė izoliacinė miškų žinybos, augančios ekokratijos ir joms pataikaujančių įstatymų leidėjų politika, ženkliai prisidėjo prie chaotiškai organizuoto nuosavybės teisių į mišką sugrąžinimo proceso (kelis kartus keistas galimas susigrąžinti valdos dydis ir tvarka, restitucijos procese papildomai uždėti apribojimai ūkinei veiklai ir pan.) Dėl to susiformavo labai smulkios, fragmentiškai išsidėsčiusios žemėnaudos, kuriose galima tik epizodinė veikla. Ir nors Konstitucijoje įteisinta privati nuosavybė, kaip šalies ūkio pagrindas (46 str.), nedviprasmiškai įtvirtinome (23 str.), kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai ir kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, „visaliaudinei nuosavybei“ nostalgiją jaučiantys valdininkai bei politikai kur galėdami šias nuostatas iki šiol, esą, ignoruojantys. Pasak reziliucijos, jau oficialiai iš šios kadencijos Seimo tribūnos atskiri politikai išdrįsta kalbėti, kad neva privačių miškų savininkai žemę ir miškus yra gavę neva tik panaudai (!), arba miškų savininkų turtas yra visai ne miškai, o tik mediena (!)…
Ypač ydingas esąs praeitos kadencijos Seimo valdančiųjų sprendimas neproporcingai papildomai apmokestinti privačių miškų valdytojus 5 proc. apyvartos mokesčiu. Tai labai apsunkino privataus miško ūkio veiklą Lietuvoje, sudarė ekonomiškai nepatrauklias sąlygas gamybinei-komercinei veiklai privačiuose miškuose. Pasak privačių miškų savininkų, gal to specialiai ir nebuvo siekta, tačiau įsigaliojus papildomam apmokestinimui valstybinėms įmonėms miškų urėdijoms tapo daug paprasčiau susitarti su darbus miškuose atliekančiais rangovais dėl įkainių, o sumažėjus medienos pasiūlai iš privačių miškų daugiau kaip 30 proc. – urėdijoms lengviau realizuoti medieną. Tokių nelygiaverčių konkurencinių sąlygų miškų ūkyje sudarymas neduoda naudos visam šalies ūkiui. Patirtis rodo, kad perteklinis reglamentavimas bei apmokestinimas verčia legalų verslą trauktis į šešėlį arba iš viso nutraukti veiklą. Realus dirbančiųjų skaičius miškų ūkyje nuolat mažėja, kadangi vis naujų ribojimų bei draudimų našta ženkliai didina veiklos kaštus, mažina legaliai dirbančiųjų pelningumą ir verčia atsisakyti darbo miškų ūkyje.
Pasak pranešėjo, Lietuvos privatus miškų ūkis turi didelį poveikį kaimo plėtrai (įdarbinimas, pajamos, verslumo didinimas, infrastruktūros plėtra, gamtinės aplinkos gerinimas). Tas indėlis gali būti ženklai didesnis, jei draudimų ir baudimų bei papildomo apmokestinimo politika būtų keičiama į subalansuoto ūkininkavimo skatinimą, finansiškai remiant miškų ūkinę veiklą vykdančius miškų savininkus.
Mokesčių sistema taip pat neskatina miškininkystės veiklos – bendra mokestinė našta didėja, miškų ūkio sektorius apmokestinamas labiau nei pavyzdžiui, žemės ūkio sektorius. Miškų ūkinės veiklos apribojimai saugomų teritorijų miškuose, pasak pranešėjo, dažnai yra nekompensuojami, pertekliniai, nebūtini saugomų rūšių ar buveinių išsaugojimui.
Algis Gaižutis įsitikinęs, jog visuomeniniais pagrindais veikiančios asociacijos pajėgumų ir išteklių neužtenka deramu lygiu atstovauti ir koordinuoti privataus miškų ūkio reikalus.
Greta kita ko buvo atkreiptas dėmesys, jog turi būti sudarytos teisinės prielaidos nuo 2018 metų skirti paramą miškų ūkio veikloms iš Aplinkos ministerijos kuruojamos Klimato kaitos specialiosios programos lėšų.
Diskusijų pagairėje…
Buvęs šalies miškų ūkio ministras Rimantas Klimas kalbėjo: „Mes saugomų teritorijų sistemą jau seniai pavadinome buldozerine. Susiduriame su keistais įstatymais ir jų taikymu. Tačiau šiandien susiduriame su kitokiu buldozeriu – vykdoma valstybinių miškų reforma… Teisingiau, tie miškai tampa lyg kažkokiu poligonu vadinamųjų politikų-profesionalų veiksmams. Per savo gyvenimą mačiau kaip sunkiai kūrėsi miškų valdymo Lietuvoje sistema. Dabar gūžčioju pečiais: kodėl nesiimama visų Lietuvoje esančių miškų valdymo reformos? Juk problemų esama, kurias reikia spręsti valstybei neatsukant į mus nugaros. Gal kur kas geriau išvyti žmones į airijas? O gal geriau atskleisti tuos, kurie tikrai korumpuoti, o ne korupcija apkaltinti visus, kurie dirba valstybiniuose miškuose… Kita vertus, esu įsitikinęs, jog urėdijos yra pats geriausias gamtosauginis karkasas. Tai turi išlikti, neminint jau esamo kitokio turto, pastatų…
Blogai, kai sutiktas miško sodinti einantis girininkas atsidūsta: „Rankos dėl tų reformų nusviro, dirbti nebegalima ramiai…“
Kita vertus, Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko pavaduotojas Vidmantas Jusas sakė, jog situacijoje, kai esi „apkrautas“ valstybės mokesčiais, kur kas naudingiau yra mišką tiesiog parduoti.
„Kai kam jau ir atrodo, jog Lietuvoje privataus miško savininkas pats iš savęs pavogs girią…“, – tarsi konstatavo Vidmantas Jusas, kartu vadovaujantis ir UAB „Miško darbai“ bei neseniai įkurtai Miško darbų rangovų asociacijai.
Be kita ko, Vidmantas Jusas akcentavo, jog jam esą visai nesvarbu, kiek Lietuvoje bus urėdijų, svarbiau – ar turės darbo rangovai.
Akademikas Leonardas Kairiūkštis: „Šiandien važiavau čia į savo mišką, esantį netoliese. Tačiau kaip čia dabar nepasveikinsi savo kolegų… Gaila, jog dabar tarp miškininkų – ne konsolidacijos, o ardymų laikotarpis. Užtektų urėdams kasmet atsiskaityti už savo veiklą, o ne iš viršaus griauti tai, kam pamatai buvo Lietuvoje padėti dar 1918 metais.
Tačiau ne apie tai noriu kalbėti, o akcentuoti: esminis kirtimas privačiuose miškuose – atrankinis. Tačiau ar turime tam darbui tinkamus resursus, žmones, specialistus?“
Seimo narė Virginija Vingrienė: „Žinau, jog miškai yra svarbūs įvairiais kitais aspektais. Ir gamtiniame karkase, ir klimato kaitoje, ir biologinėje įvairovėje, ir… Kartu medis svarbus ir kiekvienam žmogui netgi psichologine prasme. Žodžiu, miško vertę reikia taipogi vertinti kompleksiškai. Kita vertus, reikėtų susimąstyti kaip urėdijų reforma paveiks ir privačių miškų savininkus… Dėl to toji reforma negali būti skubota.“
Seimo narys Juozas Olekas: „Norėčiau teigiamai vertinti Lietuvos privačių miškų asociacijos valdybos veiklą. Turite ir puikią svetainę, kurios lankomumas tikrai ženklus. Kita vertus, linkėčiau kuo gražesnio ir glaudesnio bendradarbiavimo su visais, kurie yra miške ar prie jo. Svarbu būti kartu, o ne vien pasidžiaugti, jog šiandien reformatoriai pastvėrė valstybinius miškus, o ne privatininkus… Lietuvos miškai tiesiog prašo: suburkime bendraminčius, neskirstant: čia – valstybiniai, čia – privatūs. Kita vertus, gaila, jog šiandien čia nėra nei aplinkos ministro, nei jo pavaduotojo…“
Seimo narys Kazys Starkevičius: „Madinga kalbėti apie profesionalus… Čia, kur mes susirinkome, yra tarsi tobulėjimo aikštelė. Tačiau kur yra aplinkos ministras, kodėl jis nenori tobulėti bendraujant su miškininkais profesionalais? Nėra čia jo, anei jo pavaduotojo… Šis ministras neatvyko net ir į Kaimo reikalų komiteto posėdį, kai jame svarstėme reformos reikalus valstybiniuose miškuose. Atsiuntė savo pavaduotoją, kuris atsakinėjo: nežinau… (Klausta: kur bus naujai įkurtoji Lietuvos miškus valdysianti įmonė. Atsakas: nežinau… Ar išliks Miškų institutas – nežinau… Koks likimas konkrečių darbuotojų – nežinau… Ir t.t.) Gaila, jog yra „įjungtas“ buldozeris, vis raginant: važiuojame toliau! Ne, taip toliau negalima!“
Seimo narys Eugenijus Gentvilas: „Džiaugiuosi tarp miškininkų būdamas, jog savo anūkę mūsų šeima pavadino medžio vardu – Guoba. Čia – tarsi giminiavimasis su jumis visais.
Norint atkreipti ne vien jūsų, miškininkų, dėmesį į vadinamuosius rezervinius miškus. Šią problemą spręsti reikia greitai. Arba įkurti ten kertines miško buveines, sakant, jog viskas sėkmingai išspręsta…
Baigti reikia ir su tuo reiškiniu, plėtojamu žiniasklaidoje, jog valstybiniuose miškuose dirba ne miškininkai, o kenkėjai…“
Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis: „Džiaugiuosi būdamas miškininkų tarpe. Nes dabar į miškininkus žiūrima iš visuomenės pusės kiek kitaip. Paniekinančiai. Tai yra dirbtinai padaryta, todėl ir skaudžiausia. Miškų urėdas, esą, yra labai baisus žmogus. Taip jau sako net ir mano anūkas, nes kažkas jam įkalė į galvą, jog miškininkas – pats baisiausias… Kur mes einame?.. O miškas auga. Pavasaris… Velykos… Pasidžiaukime bent tuo, jog miškas vis tiek auga.“
Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius:
„Kai kas nuėjęs į mišką dirbi į namus ir nebegrįžta. Prašau visų miško savininkų: padėkite žmogui, kad jis miške dirbtų saugiai.“
***
Algis Gaižutis visiems kalbėtojams dovanojo po ąžuolaitį. Renginiui baigiantis nedideli ąžuoliukai buvo siūlomi ir visiems kitiems sambūrio dalyviams. Tad 20-ąją Generalinę asamblėja ir po daugelio metų kai kam gal primins būtent girių gražuolis – ąžuolas.
Augusto Uktverio nuotraukos
