Vasarą, važiuodamas į Raseinių kraštą, jau pagalvojau apie gruodį. „Būtų gerai, jog prieš Kalėdas į „Žaliąjį pasaulį“ tilptų publikacija, skirta kurio nors rajono aplinkosaugos veteranui. Laikas pakalbinti Vytautą Oržekauską, buvusį ilgametį Raseinių rajono savivaldybės administracijos ekologą“, – susivokiu atvykęs rugpjūty į Raseinius, prisėdęs skverelyje prie nepriklausomybės paminklo „Žemaitis“ (skulptorius Vincas Grybas, 1934 metai). Toji skulptūra lyg ir simbolizuoja lietuvio atkaklumą ir stiprybę kovoje už laisvę.
Vytautas Oržekauskas, su kuriuo bendravau gal dvi dešimtis metų, man regisi taipogi simboliu. Rajono ekologo. Neteigčiau, jog būta neklystančio specialisto, tačiau žinau, jog būta savivaldybės administracijoje užsispyrusio ir ieškančio žmogaus.
… Suku į Vytauto būstą, kuriame žmogus kaip ir įkalintas daugiabučio viršutiniame aukšte. Likimas Vytautui buvo rūstokas – atimta galimybė vaikščioti, kitokios ligos ligelės apniko. Tačiau svečią namų šeimininkas pasitinka plačia šypsena, tarsi kokį giminaitį, iš užjūrių kelią į namus suradusį.
… Įsikalbame. Vytautas, regis, iki šiolei gyvena Raseinių krašto (o ir visos Lietuvos) aplinkos apsaugos, gamtos apsaugos, ekologinio švietimo ir kitomis eko… problemomis.
„Neužtenka popieriais rūpintis rajono savivaldybės administracijoje dirbant. Reikia vadinamojo gyvojo darbo. Nudžiugina, kai sutinki mokykloje pedagogą, gamtai neabejingą. Tokia buvo mokytoja Danutė Janina Bajorinaitė (Raseinių garbės pilietė), kuri tiesiog toje pačioje mokykloje (dabar – Prezidento Žemaičio gimnazija) įsteigė gamtininkams skirtą klubą (dvimetę šeštadieninę mokyklėlę) „Atžalėlė“. Kiek žinau, moksleiviai, kurie lankė gamtininkų mokyklėlę, daug jau pasiekė savo gyvenime – baigė aukštuosius mokslus, tapo stipriais specialistais. Juk gamta yra daug ko indikatorius. Jei jau su jais esi susipažinęs, eisi toliau…“, – kalbėjo buvęs savivaldybės administracijos ekologas, sakantis, jog kiekvienam norinčiam žvejoti juk žuvis pažinti reikia; čia – lyg kokia daugybos lentelė, kuri gyvenime visada praverčianti.
Štai, pasak pašnekovo, atvažiavo amerikiečiai į įmonę, esančią netoli Ariogalos, kur kūrenama mediena, ir klausia: kiek jūs medžių kasmet pasodinate, jei jau kūrenate? Po to amerikiečiai buvo supažindinami, jog netoliese būta kolūkinių laikų aerodromėlio. Vėl klausia: ar darėte tyrimus dėl šio objekto dirvožemio užterštumo? Ar mes taip klausiame? Vadinasi, žmonės yra kitokio mentaliteto (gal net ir dėl ekonominio suinteresuotumo), kurio reikia ir mums, jei galvojame apie žaliąją Lietuvą.
„Prieš kokį dešimtmetį, kai imtasi vėjo jėgainių statybų, susirašiau netoli keturiasdešimties klausimų, į kuriuos turėjau ieškoti atsakymų. Bandžiau viską vertinti (kas aplinkui auginama, kokie pastatai yra, kokie žmonės, kokie gyvūnai aplinkui, kaip tie gyvūnai gali reaguoti ir t.t.), nes tos įžvalgos klausimų forma vėliau ir tvirtinosi. Visur reikia analizės… Juk jei kalbame apie darnią plėtrą, vadinasi, reikia klausinėti ir apie sveikatos apsaugą, ir apie socialinę apsaugą, ir apie ekonominę apsaugą, ir apie ekologinę apsaugą, ir… Ne visada lyjant reikia eiti grybauti… Nežinia, kur mes dažnai einame – gal tik kariauti vienas su kitu užsinorėjome?“, – kalba Vytautas, vėl prisimindamas mokyklas, gamtamokslinį ugdymą ir patsai savęs klausdamas: ar liepdami vaikus daugiau valgyti daržovių bent išaiškiname kas yra kas, kuo viena daržovė bent išvaizda skiriasi nuo kitos; ką ten daržovės – medžius nors išmoktų pažinti…
„Beje, nustebino iš Senegalo (Afrika) atvykę į Pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje vadinamieji sirgaliai, kurie po rungtynių puolė rinkti šiukšles. Afrikiečiai europiečius (netgi švedus) tiesiog sugėdino. Lietuvos mokyklose ar būtų bent 10 proc. moksleivių, kurie panašiai pasielgtų?.. Pamenu, kai ėmiausi ekologo darbo savivaldybėje, susirašiau bent 83 galimos veiklos kryptis mokyklose. Ir visa tai iki šiol, man atrodo, yra būtina! Kad ir toks pasiteiravimas: ar visada ir visur reikia naikinti dilgėles?“, – kalbėjo Vytautas, prisimindamas ir matytus vaizdus TV ekrane, kai Pasaulio futbolo čempionato metu Rusijos miestuose buvo masiškai šaudomi palaidi šunys – didžiausia nepagarba gyvybei…
… Sugrįžtame prie Raseinių, prie Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos atstovų, gynusių Lietuvos garbę Europos jaunųjų miško draugų konkurse. Sakau pašnekovui: teigiama, jog valstybinių miškų valdytojai nusigręžė nuo jaunųjų miško bičiulių, kai net sovietiniais metais buvo įteisintos vadinamosios mokyklinės girininkijos, kai buvo suvokiama, jog kuo daugiau bus mišką pažįstančių ir miškininkus gerbiančių jaunų žmonių, tuo ir giriai bus geriau – mažiau šiukšlių, mažiau gaisrų, mažiau triukšmo girios gyventojams ir t.t.
„Ar jau toks įdirbis tikrai nebereikalingas? Keista?.. Žvelgti vien į technologijas, ekonominius rodiklius, atstumiant žmones? Miškas – juk įvairiausios gyvybės formos…“, – kraipo galvą ekologas (apie jį sakytina: buvusių nebūna), užsimindamas ir apie įvairiausias reformas aplinkosaugoje, nesuvokiantis viso to prasmės – reformos dėl formos…
Pašnekovas vasarą tarsi priminė tuometinio aplinkos ministro Kęstučio Navicko situaciją: įkinkytas arklys-profesionalas, tačiau nežino kas yra už nugaros, gali negerai baigtis – tiek aplinkosaugos sistemai, tiek pačiam ministrui…
„Kai nėra pastovaus ir sisteminio darbo, veiklos, kai sistemos tiek laiko tik reformuojamos, nereikia nustebti dėl tokio dalyko, kad ir Raseinių krašte, pasirodo, yra užterštas artezinių gręžinių vanduo. Kai Raseinių krašte, Bedančių kaime, bent dvi dešimtis metų sovietiniai kariškiai į gruntą pylė raketinį kurą – be pėdsako niekas niekur nedingsta. Laiku reikia valyti užterštas teritorijas, kai jau užteršiami giluminiai grunto sluoksniai – šaukštus jau kišk po lova… Kita vertus, kas žino kur yra požeminių šaltinių gyslos, kurios gali nusidriekti ir iki Dubysos, kur yra ir didelė vandenvietė?“, – kalbėjo Vytautas Oržekauskas, užsimindamas, jog raseiniškiai gali ir suvis be geriamo vandenėlio likti, pridurdamas, jog ir savivaldybės administracijose laikas būtų atsirasti tokiam specialistui, kaip geologas. Juk žemės gelmėse yra ne vien vandens, o ir kitokie gamtos ištekliai. Tik ar gali atsirasti geras specialistas, kai konkursus laimi gal vien technokratai, kuriems kasdienis darbas, gilinimasis į savo pasirinktos veiklos sferą – nėra esminis. Svarbu – tvarkingi popieriai…
„Atrodo, esama specialistų, kurie laido prieš save tiesiai tarsi strėles, o po to – išvados pagal tiesę, o ne iš tam tikro arealo. Toks man net atrodo ekonomistas Gitanas Nausėda, siekiantis šalies Prezidento posto. Man atrodo, jog tas kandidatas apie gyvenimą išmano tik pagal bankines tiesas… Duok Dieve, jei klysčiau…“, – sako Vytautas Oržekauskas.
Jis pridūrė: tada, kai Raseinių savivaldybės administracijoje greta jo pradėjo dirbti ekologe ir Vilma Kundrotienė, jai visada sakydavęs: pagalvok prieš kiekvieną sprendimą kokiu galu visa tai gali atsisukti bent po kokių 10-15 metų?.. Beje, pati Vilma Kundrotienė taipogi užsiminė apie tokį Vytauto Oržekausko sakymą: „Norėčiau padėkoti savo mokytojui, kurį turėjau pradėjusi dirbti savivaldybės administracijoje, Vytautui Oržekauskui, buvusiam Raseinių savivaldybės administracijos ekologui. Jis tikrai vedė teisinga kryptimi, liepė kasdien domėtis naujovėmis, būti itin atsakinga, prieš darant vieną žingsnį pagalvoti ir apie kitus dešimt, jei tik nori eiti į priekį. Visa tai juk gali turėti įtakos tiek pačiam, tiek gyventojams. Tad ir dabar dažnai pajaučia, jog su tokia Vytauto Oržekausko maniera ir aš gyvenu.“
Šitaip menamas sumanaus vyresnio kolegos pamokymas, kuris praverčiantis kasdieniame darbe.
„Visi turi teisę į gyvenimą, mums, žmonėms, reikia suvokti ir gerbti tą teisę. Štai nupjautas medis net po kelerių metų sužaliuoja, atžalas į gyvenimą leidžia. Manau, jog kiekvienoje gyvybėje yra savas protas, tik mes gal to nė nesuvokiame, gal dėl to ir negerbiame nei savo, nei ano proto…“, – kalbėjo prieš atsisveikinant negalios kamuojamas ekologas Vytautas Oržekauskas, tarsi rimtai, tarsi pajuokaujant pridurdamas, jog gamta nieko geresnio ir nieko blogesnio nėra dar sukūrusi, kaip jo didenybę žmogų.
„Gal gamta ir apsirikti gali…“ – optimistiškai ir oriai paprieštarauju, turėdamas vilties, jog mano apsilankymas nepasėjo Vytauto namams ir mąstymui kokio negatyvo.
Juk to Kalėdų proga niekas nelinkėjo ir nelinki… Linkima vien šviesos – apmąstant kelius savo namuose (net platesne prasme: namai – ir visa Lietuva) ir už jų.
… Užvėriau buto duris kone kartu su Vytauto vaikaičiu, dažnai apsilankymu senelį pradžiuginančio judraus berniuko. Susivokiau, jog buto šeimininkas labai pergyvena dėl savo vaikaičio, pernelyg dažnai sulinkusio prie kompiuterio (ar kitokio) ekranėlio. Tas ekranėlis juk dažnai ir auklėjantis – vietoj tėvų ir pedagogų.
„Kas galėtų mūsų valstybėje vaiką pripratinti net ir prie sunkaus fizinio darbelio. Be to, juk išaugs kažkokie, tokie, kurie realiame gyvenime vargs, dejuos, negaluos… Štai ir iš katės galime pasimokyti auklėjamosios veiklos – leidžia kačiukui aibę visokiausių veiksmų, tačiau kai įsitikina, jog kažkas pavojinga, tuoj savotiškai įspėja, paauklėja…“ – sakė atsisveikindamas Vytautas, kuriam jau nebesakiau, jog pernelyg didelis rūpestis ateitimi gali ir džiaugsmu patapti. Jei ne pačiam, tai – artimam.
Augusto Uktverio nuotrauka
