Ar draugiška jums… virtuvė?..

Švarusis kiekvieno asmens pasaulis prasideda nuo jo ekologiškos buveinės, mūsų virtuvės

Elektra ar dujos?

Geras buto išplanavimas, patogus miesto rajonas, prieinama kaina. Negi atsisakysi nuo buto pirkimo vien todėl, kad link namo yra atvestas dujotiekis ar kad virtuvėje – ne įprasta dujinė plytelė, o elektrinis agregatas?

Taigi, kas geriau – dujos ar elektra?

Savų pliusų ir minusų turi ir dujinė plytelė, ir elektrinė viryklė. Dujos – tai atvira, gyva ugnis, greitas maisto pagaminimas, o ir atsieina pigiau negu elektros energija. O elektra – tai patogumas, reguliuojama kaitinimo temperatūra, na, ir didesnis saugumas.

Tačiau daugeliu atveju mes nieko negalime pakeisti – jeigu namas prijungtas prie dujotiekio, vadinasi, ir plytelė bus dujinė. Jei ne – teks maistą gaminti ant elektrinės viryklės. Ar verta nusiminti?

Žydrosios ugnelės pliusai ir minusai

Daugelis šeimininkių vis dėlto labiau linkusios gaminti maistą ant dujinių plytelių. Ši plytelė – tai ta pati gyvoji ugnis, ant kurios šitiek metų gamindavosi maistą mūsų protėviai. Tiesa, laikui bėgant, pats židinys pakankamai pasikeitė: ugnis jame dega saugiai; daugelis šiuolaikinių plytelių uždegamos be degtukų; įvesta dujų tiekimo kontrolė, nutraukianti jų tekėjimą nesant liepsnos…

Dujinės plytelės pranašumas – maisto gaminimo greitis. Ir ne tik. Žiemą virtuvėje su dujine plytele šilčiau; jos pigesnės už elektrines, jų eksploatacijos laikas ilgesnis.

O minusai? Jų irgi yra. Tinkamai nenureguliavus liepsnos dydžio, plyta pradeda rūkti. Be to, dujos sudega ne visiškai: kietos suodžių dalelytės nusėda ant grindų ir sienų, tepa indus. Jei ventiliacinė trauka neefektyvi, o ventiliaciniai namo kanalai reguliariai nevalomi – oras virtuvėje tampa sunkus dėl didelio deguonies kiekio sunaudojimo dujoms degti. Tik tinkama ventiliacija sumažina degančios dujinės plytelės į orą išskiriamų žalingų sveikatai medžiagų kiekį. Mat virtuvėje, kur naudojama dujinė plytelė, smarkiai padidėja anglies dioksido ir smalkių. Šios dujos neigiamai veikia nervų sistemą ir sukelia deguonies trūkumą. Degant dujoms, į orą taip pat išsiskiria įvairūs angliavandeniliai, tarp jų – ir kancerogeniniai, taip pat azoto oksidai ir sieros dioksidas.

Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, jog nepakankamai vėdinamose virtuvėse, kur stovi dujinės viryklės, azoto dioksidų kiekis yra kur kas aukštesnis negu lauke. Šie dioksidai paaštrina respiratorinių susirgimų eigą suaugusiesiems ir apsunkina kvėpavimą vaikams.

Dujos, kurios naudojamos viryklėms, būna magistralinės, ir balionuose tiekiamos. Tai – ne tas pats. Magistralinės dujos – tai metanas, be spalvos ir kvapo, lengvesnis už orą, todėl labai lakus; esant mažiausiam nesandarumui, magistralinės dujos veržiasi į paviršių. Penkiolikos procentų metano ir oro mišinys labai pavojingas, nes gali sprogti. Tam, kad besiveržiančias dujas būtų galima užuosti, į magistralines dujas pridedamas nedidelis emillerkaptano – ozonatorinės medžiagos kiekis. Tuo tarpu balioninės dujos – tai skystų sunkiųjų dujų – propano ir butano mišinys. Jos – puikus kuras, tačiau turintis du rimtus trūkumus. Pirma, vartotojui jis tiekiamas balionais, kuriuos reikia nuolat prijungti prie plytelės, antra, šis dujų mišinys brangesnis už magistralinį.

Elektrinės plytelės

Jų pranašumas prieš dujines: saugesnės, paprasčiau eksploatuoti. Jos yra įvairesnės dizaino požiūriu, turi daugiau papildomų funkcijų: galima pasirinkti tikslesnį temperatūrinį režimą, naudoti pusiau automatinius maisto apdorojimo režimus (galima įkaitinti iki atitinkamos temperatūros kaitvietę, o po kurio laiko ji automatiškai išsijungs) ir t.t.

Bet trūkumų irgi yra: ši plytelė naudoja daug energijos, ją prijungiant, reikalingi atitinkamos galios elektros laidai.

Oras virtuvėje

Bet kokioje, net moderniausius įrengimus turinčioje virtuvėje, susikaupia garų, dūmų, dulkių, sklinda įvairūs kvapai.

Tai įveikti turi ventiliacija. Deja, statant namus, statybininkų įrengta vadinamoji pasyvioji ventiliacija efektyviai veikia tik naujuose būstuose. Vėliau ventiliaciniai kanalai užsikemša byrančio tinko dalelėmis, dulkėmis, suodžiais, susilpnėja jų trauka… Jie pamažu virsta visokio užkrato šaltiniu.

Kuo pavojinga neveikianti ar nepakankamai efektyvi ventiliacijos sistema?

Pirmiausia, ji žaloja žmogaus sveikatą. Ligas sukeliančios bakterijos geriausiai dauginasi šiltnaminėse užsistovėjusio oro sąlygose. Be to, neveikianti ventiliacija kenkia ir mūsų buitinei technikai, ir pačiam būstui. Riebalų dalelės, kurių pilni garai, nusėda ant sienų ir lubų, gadina virtuvinių baldų ir šaldytuvų išvaizdą. Bandydami apsišvarinti, mes nuolat plauname, triname, poliruojame virykles, tačiau po keleto metų jos praranda savo išvaizdą, nes abrazyvai padaro savo juodą darbą.

O ir apskritai prastai vėdinama virtuvė atrodo netvarkingai ir nejaukiai. Mūsų nepalieka mintis apie būsto remontą, nors iš tiesų patalpų ir įrangos senėjimo procesą (kuris, suprantama, neišvengiamas) galima pristabdyti.

Ventiliacija – svarbiausias dalykas virtuvėje

Nei viena šių dienų virtuvė neturėtų išsiversti be patikimos ventiliacinės sistemos. Šiandien ji – ne tik drąsių dizaineriškų sprendimų realizavimo objektas ir virtuvės puošmena: ekologiška ventiliacinė sistema – ir sveikata. Šios sistemos pagalba į ventiliacines šachtas iš mūsų virtuvių nukeliauja kenksmingos degimo medžiagos, garai, kvapai, neretai – svilėsių tvaikas ir dūmai. Taigi, įsirengiant virtuvę, pirmiausia reikia galvoti apie gerą ventiliaciją ir trauką.

Labiausia paplitęs suklydimas, su kuriuo susiduriame savo praktikoje, – galvojimas, kad virtuvės ventiliacijai užtikrinti pakanka virš viryklės įrengto gartraukio. Deja, jo nebeužtenka: šis gartraukis skirtas tik erdvei aplink plytą išvalyti, o ne bendrajai virtuvės ventiliacijai. Normaliai oro cirkuliacijai virtuvėje reikalingas papildomas kenksmingas medžiagas ištraukiantis ventiliatorius. Tai gali būti tiek įprastas sieninis ventiliatorius, tiek ir kanalinis, kurį galima paslėpti už pakabinamųjų lubų.

Pavyzdžiui, jūsų virtuvės plotas – 10 kv. m., lubų aukštis – 2,7 m. Apskaičiuojame patalpų tūrį: 10×2,7=27 kub. m. Remiantis oro cirkuliacijos normomis, ventiliatoriaus stiprumas turi būti ne mažesnis kaip 270 kub. m per valandą.

Jeigu jūsų virtuvės lubos pakabinamos, geriausia įrengti kanalinę ventiliaciją su keliomis oro traukos vietomis (pvz., virš pietų stalo, virš maisto gamybos zonos ar virš kriauklės). Jeigu vėdinimo sistemoje esama tik vienos oro traukos vietos, reikia įstatyti ventiliacines groteles; jeigu tokių vietų dvi ar daugiau, patartina įtaisyti ne groteles, o difuzorius, suteikiančius galimybę reguliuoti oro srautus.

Hermetiškumas čia – ne pliusas

Daugelyje virtuvių dabar yra įstatyti plastikiniai langai. Jie, be abejonės, pagerina garso izoliaciją, suteikia patalpai labiau reprezentacinį vaizdą ir išvaduoja mus nuo kasmetinio rūpesčio dažyti rėmus bei ruošti langus žiemai. Tačiau šie langai labai rimtai pablogina oro cirkuliaciją bute.

Kaip bebūtų keista, pagrindinė oro dalis į virtuves patenka pro nesandarius langų rėmus. Plastikiniai rėmai visiškai hermetiški. Todėl, statant virtuvėje plastikinius langus, būtinai reikia neužmiršti orlaidžių. Ir laikyti jas atidarytas, o žiemą – kuo dažniau praverti.

Kad negadintume regėjimo

Virtuvė – vieta, kur šeimininkė praleidžia daug laiko, vadinasi, jos apšvietimas turi būti pakankamai geras, kad viskas būtų matyti. O svarbiausia – kad nebūtų įtempiamas regėjimas. Ryškūs kontrastai tarp šviesos ir šešėlių labai gadina akis, todėl virtuvinis apšvietimas turi susidėti iš bendrojo ir zoninio. Kaip bendrą foninį apšvietimą reikia naudoti šviestuvą, įkurdintą prie lubų, centrinėje dalyje. Jis tolygiai apšviečia visą virtuvės patalpą. Naudojant papildomus šviesos šaltinius, apšvietimo pagalba derėtų išskirti darbui būtinas sritis: stalą, ant kurio gaminamas maistas, kriauklę, kur plaunami indai ir produktai, taip pat plytą, ant kurios verdama. Papildomas darbo vietos apšvietimas – būtinybė. Juk darbastalis paprastai įkurdinamas išilgai sienos, ir šeimininkė atsiduria nugara ar šonu į langą, uždengdama dienos saulės šviesą. Vakare, kai būna įjungiamas pagrindinis apšvietimas, šviesa sutinka savo kelyje kliūtis – spinteles, po kuriomis lieka tamsi zona. Be to, šviesa, vėl sklinda iš už nugaros. Apšviesti darbastalį galima tiek pastoviais šviestuvais, tiek laikinais, tvirtinamais prie lentynėlių.

Kostas JANKUS