Nuo vaikystės esame susigyvenę su Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų įvaizdžiu – išpuošta eglute. Ir kaip nuostabiai žaliaskarė kambaryje kvepia mišku! Todėl jokie gamtosaugos entuziastų argumentai neįtikins, kad geriau puošti dirbtinį medelį… Beje, mūsų miškininkai dosnūs – padalina miestelėnams gražių eglišakių. O kaip ši nuostabi kalėdinės eglutės tradicija atėjo į mūsų kraštą, ar nuo seno džiugina Lietuvos vaikus ir, prisipažinkime, suaugusiuosius?
Senovės Romos kalendoriaus pirmasis metų mėnuo buvo paskirtas dviveidžiui Janui, žiūrinčiam į praeitį ir į ateitį laiko dievaičiui. Pirmąsias šio mėnesio, vadinamo Januarijumi, dienas vadindavo kalendomis. Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, kada renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai. Kaip paraginimą sau prieš rinkimus gerai pagalvoti, teisingai apsispręsti, romėnas namuose pasimerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos pradžia. Beje, ir skolas reikėdavę pirmosiomis kalendų dienomis grąžinti, kad sąžinė per rinkimus būtų rami. Viena pirminių žodžio „kalendorius“ reikšmių ir yra „skolų knygelė“. Mūsų krašte taip pat būdavo manoma, kad iki didžiųjų žiemos švenčių privalu skolų atsikratyti.
Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti misterijas, rodančius Šventajame Rašte nusakytus įvykius. Pradedant nuo Adomo ir Ievos, kuriuos prie Rojaus medžio žaltys gundė paragauti obuolio – užginto pažinimo vaisiaus. Vidurio Europos bažnyčiose tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, nes kas gi dar žaliuoja žiemą? Štai kodėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais.
Žemdirbiai metų pradžia laiko pavasarį, metus pradėdavo skaičiuoti pirmiesiems pumpurams sprogstant, žolei sužaliavus, prasidedant naujam augalų vegetacijos ciklui. Tad ir Naujųjų Metų simbolis kitados buvo šviežios žalumos šakelė. Kaip tame iš vaikystės prisiminimų žaidime „gyvo – žalio“… Tačiau didelių valstybių ar imperijų valdininkams metus buvo patogiau skaičiuoti nuo žiemos saulėgrįžos, surinkus iš rudens derliaus mokesčius ir duokles. Tikėtina, kad būtent jų pastangomis Naujųjų Metų šventė tapo perkelta į žiemos pradžią. Tačiau tradicijos valdininkams lengvai nepasiduoda, jos itin gyvybingos. Štai ir ši šventė išlaikė savo simbolį – žalią šakelę. O vidutinio klimato juostoje žiemą juk žaliuoja tik spygliuočiai…
Anglijos princas Albertas 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė kalėdinę staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Princas buvo gimęs Vokietijoje, tad kažkiek žinojo senojo žemyno tautų tradicijas. Per didikų rūmus bei dvarus kalėdinė eglutė atkeliavo ir į mūsų kraštą. Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 m.; išpuoštą eglutę matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko – vachmistro namuose Vainute. Ir parašė apie tai savo jaunystės dienoraštyje. Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto lietuvių šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nesanti mūsų tradicija.
O kaimo jaunimas Naujuosius Metus sutikdavo linksmame būryje. Aukštaičiuose nuo seno buvo rengiami improvizuoti persirengėlių vaidinimai, parodant, kaip senuosius metus – nuskurusį senį – išvaro naujieji – skaistus jaunikaitis, dar ir Giltinę pasitelkęs. Įdomu, kad Naujieji į kaimą ateidavo nešini knyga. Mat tęsėsi knygnešių gadynė, raginanti tautiečius šviestis.
Eglutės puošimo paprotys lengvai prigijo mūsų etninėje kultūroje. Ir štai kodėl: eglė lietuvio vaizduotėje turi savo mitologemą. Istoriografiniai šaltiniai užsimena apie baltų šventvietes prie eglės. XVII a. autorius Matas Pretorijus pasakoja apie perkūno įtrenktą dviejų drevių eglę. Prie jos susirinkdavę žmonės net iš tolimų kaimų ir aukodavę pinigus, audeklus, kad tik sveikatos nepritrūktų, laimė aplankytų. Pasakaitėje eglė priglaudžia sužeistą kregždutę, negalėjusią išskristi kartu su kitomis į dausas. O juk kregždė – lietuvio įnamis, kitados atnešusi ugnį į jo namų židinį. Pasakoje „Kaip genelis eglę kirto“ sakoma, kad eglė laikanti dangų. Taigi mitinėje sąmonėje ji yra pasaulio ašis. Ją matome pavaizduotą buities daiktų tradicinėje puošyboje, velykinių margučių, mezginių ir audinių raštuose. Gal todėl eglės šakelėmis nubarstomas velionies paskutinės kelionės takas…
Pirmojo pasaulinio karo metu kalėdinę eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Į savo blindažus prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus, apdalydavo juos saldainiais. Prieškariu Švietimo ministerija išplatino aplinkraštį, raginantį kalėdines skolų eglutes kaip bendraeuropinę tradiciją rengti mokyklose; netrukus ji vaikus džiugino ir namuose. Kaimo pirkiose maža eglutė būdavo kabinama prie balkio greta iš šiaudelių sunarstyto „sodo“. Manytina, kad taip radosi ir šiaudinukai – eglutės puošmenos. O mokyklose vaikai buvo pamokyti iš popieriaus snaiges karpyti. Mama namuose iškepdavo meduolių – žvaigždučių, mėnuliukų. Pirmosios kalėdinės dovanėlės – tai tik sausainiukai ir saldainiai nuo eglutės šakelių. Nusirinkti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, nurėdant eglutę. Tačiau iki tos dienos iš saldainių dažnai būdavo belikę tik spalvoti popierėliai…
Autoriaus nuotrauka
