Meška prie avilio Ignalinos r.
Jautri yra Karolinos Kukliauskaitės publikacija apie šių dienų Lietuvos zoologijos sodų būklę ir apie tai, kas galėtų būti ateityje. (Narvų šešėlyje. Kodėl laukiniams gyvūnams Zoologijos sodai – ne vieta. Žaliasis pasaulis, 2025, gegužės 22 d.) Gal šis gamtininkams ir pedagogams labai reikalingas laikraštis pradeda sudėtingą diskusiją? Juk, pavyzdžiui, Kauno zoologijos sodas sėkmingai prisideda prie retųjų rūšių pagausinimo natūraliose buveinėse. O kai kurie maži žvėrynai, esantys toli nuo didmiesčių savo augintiniams duoda daug laisvės. Ir jų stebėjimas jau yra mokslas, ne pramoga.
Du gyvybės pasauliai
Prisimenu dabar jau labai nutolusius, bet vis dar gana ryškius Askanija Novos draustinio vaizdus. Ir labai aiškią profesoriaus Andriejaus Banikovo mintį: „Visi patogumai zoologijos soduose turi būti žvėrims, ne žmonėms. Kol kas yra atvirkščiai: ką reikia galvoti, kai zoosode pastatoma erdvi kavinė“. Šiam sąžiningam mokslininkui priklauso ir idėja apie būsimųjų zoologijos sodų modelį: žvėrys gyvens labai dideliuose aptvaruose, o žmonės, įkopę į kalveles, stebės juos pro žiūronus… Praėjo gal 50 metų ir galėjome įsitikinti, kokia teisinga buvo ši prognozė.
Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną man pavyko atkurti vienos nuotraukos atsiradimo datą: 1971 m. vasarą kartu su Vilkijos vidurinės mokyklos fizkultūros mokytoju Kaziu Vizbaru keliavome dviračiais po Dzūkiją ir Sūduvą. Neaplenkėme ir Žuvinto rezervato. Iš medinio namo balkono per stacionarinį binoklį ilgai stebėjome didelius pelkių plotus, susidomėję ganėme laisvėje gyvenančius paukščius. Ir mums to pakako, nesinorėjo būti prie tų paukščių arčiau ir jaustis įsibrovėliu. Tada ir nufotografavau Kazį Vizbarą, įdėmiai žvelgiantį pro binoklį. Bet antroje nuotraukos pusėje nėra jokio užrašo, nėra datos. Ir vis tiek viską atkūriau tiksliai. Kazys buvo puikus bendražygis, 1970-ųjų vasarą mes beveik tris mėnesius statėme medinę dviejų aukštų mokyklą dideliame Multos kaime, Kalnų Altajuje. Tai buvo Kūno kultūros instituto (KKI) Statybinio būrio stovykla, kuriai vadovavo mano žemietis ir jaunystės laikų bičiulis KKI filosofijos dėstytojas Jonas Jaselskis. Dirbome sunkiai, žievinome ir tašėme maumedžius, kurie daug kietesni už mūsų krašto pušis. O savaitgaliais keliavome. Kėlėmės per šaltavandenes kalnų upes, nakvojome aukštai kalnuose, kur naktys labai šaltos. Man patiko tie studentai sportininkai, būsimieji pedagogai ir treneriai, nebijantys nei darbo, nei pavojų. Taigi 1970-ųjų vasara gali būti tiksliai dokumentuota, o kitą vasarą su Kaziu Vizbaru ir patekome į Žuvintą. Pabuvome trumpai, o įspūdis išliko.
Gi po vienuolikos metų, 1982-aisiais, zoologijos sodų ateities tema vėl iškilo labai ryškiai, kai pavyko net keturias dienas pabūti Ukrainoje, Chersono srities Taurijos stepėje, kur gyvavo nepaprastai įdomus Askanija Novos draustinis. (Visa ta teritorija – didžiulis dendroparkas su tvenkiniais, turtingas arboretumas, tūkstančiais hektarų matuojami egzotiškiausių gyvūnų aptvarai, mokslinis institutas, eksperimentinis ūkis – kartais vadinama draustiniu, kartais rezervatu.) Aplinkui – bekraštės stepės, apie kurias geriausiai yra pasakęs Nikolajaus Gogolio herojus Tarasas Bulba: „Velnias jus rautų, stepės, kokios jūs gražios“. O senutė ukrainietė, šluojanti dendroparko takelį, dar šitaip man paaiškino: „Vaikeli, vaikeli, per anksti atvažiavai, dar stepių tulpės nežydi, o jeigu nematei žydinčios stepės – nieko tu nematei“. Buvo vasario pabaiga, pūtė žvarbokas vėjas, kai nuo stepinių pilkapių-kurganų, žiūrėjau ir žiūrėjau į didžiules laukinių žvėrių kaimenes. O prie tvenkinių iš arčiau stebėjau rečiausius mūsų planetos paukščius. Vaikščiojau po muziejaus sales ir po Taurijos stepę, kurioje vis subaltuodavo vienišos akmeninės bobos – penktame amžiuje prieš Kristų klajoklių skitų iškaltos akmeninės figūros. Mačiau ir stepinius erelius, nutupiančius ant tų tvirtų skulptūrų ir stebinčius, kas krebžda ašuočių pievoje, kuri visą laiką banguoja lyg jūra. Dabar galima pagalvoti, kad tai buvo prabangi komandiruotė. Tada, 1982-aisiais, žurnalistai iš tikrųjų galėjo važiuoti toliau, nes buvo minimas Sovietų sąjungos atsiradimo šešiasdešimtmetis. 1922 m. atsirado toks baisus konglomeratas, ir toje greitai sulipdytoje Sąjungoje be Rusijos federacijos buvo Ukraina, Baltarusija, Kazachija bei Gruzija. Po Antrojo pasaulinio karo ši Sąjunga išsiplėtė labai greitai. Gi 1982-aisiais reikėjo draugiškų apybraižų apie mūsų kaimynus. Viskas mums rūpėjo, nors iš anksto žinojome, kad labai daug įspūdžių taip ir liks užrašų knygutėse. Spaudos cenzūra tada buvo griežta.
Devynioliktajame amžiuje Taurijos stepėje įsikūrė hercogo Angalt-Ketenskio dvaras, o jame stepinį zoologijos sodą įkūrė Fridrichas Falc-Feinas. Pirmieji naujakuriai buvo laukiniai stepių aborigenai Prževalskio arkliai, atgabenti iš Mongolijos. Rusijos carai visada konfliktavo su Vokietijos ciesoriais ir su Prūsijos karalystės valdytojais, bet Vakarų valstybių inžinieriai visur buvo labai reikalingi. Atsirado vokiečių diasporos prie Volgos, prie Dono ir netgi Kaukaze. Vokiečiai rodė savo kruopštumą bei išmintį ne tiktai pirmosiose Rusijos gamyklose, akmens anglies kasyklose ir malūnuose, bet ir žemės ūkio artelėse. Ir vis tiek Botanikos sodas ir žvėrynas Taurijos stepėje atsirado lyg stebuklas. Juk visur šiose platumose klajoklinės tautelės kentėjo nuo juodųjų audrų, atūžiančių iš Azijos dykumų. Askanija Nova pasirodė kaip stebuklinga išimtis. Pirmutinė idėja buvo tokia: augantis medis gali sušvelninti aplinką. O vandenį jam kol kas galima atvežti. Taip ir prasidėjo: kiekvienas pasodintas medelis atrodė patekęs į didelę lėkštę, ir į ją nuolat buvo pripilama vandens. Dar negreitai atsirado kanalas, kuriuo vanduo tekėjo iš labai toli esančio Dniepro… Po 1917-ųjų proletarinės revoliucijos, viskas, be abejo, buvo nacionalizuota. Bet 1919 m. trisdešimties tūkstančių hektarų plotas Askanija Novoje buvo paskelbtas valstybės saugomu draustiniu. Įsikūrė ir akademiko M. Ivanovo mokslinis institutas. Paaiškėjo ir buvo sureikšmintas toks paprastas dalykas: jeigu per didžiausias sausras stepinės augalų rūšys nežūsta, jeigu tuose žolynuose gerai jaučiasi įvairiausios gyvūnų rūšys, tai šitokias bendrijas būtina išsaugoti. Juk ir Afrikoje, ir abejuose Amerikos žemynuose, ir Australijoje, kur klimatas labai kontrastingas, biologinė įvairovė yra didelė. Svarbiausia stepių apsaugos garantija labai paprasta: ji niekada negali būti ariama. Mokslininkų balsas buvo išgirstas, Askanija Nova pamažu plėtėsi. Atsirado dėmėtieji ir taurieji elniai, danieliai, kupranugariai, lamos, antilopės, zebrai, laukiniai ožiai ir kalnų avinai, Kanados bizonai ir Kalahario jakai. Plėtėsi retųjų paukščių skyrius ir arboretumas. Taip atrodo, kad visada Askanija Novoje dirbo mokslininkai entuziastai. Vis daugiau egzotiškų žvėrių laisvai ganėsi stepėje, sugrįždami į rezervatą tik atsigerti. Buvo aišku, kad tokia retųjų rūšių apsauga yra optimali. Svečių ir smalsių turistų skaičius kasmet vis didėjo. (Štai kodėl reikėjo važiuoti ten ne sezono metu, kai viešbutis apytuštis.) Pamažu vyko ir kai kurių rūšių domestikacija: antilopės buvo melžiamos, atsirado visiškai nauja labai pieningų karvių veislė. Tada profesorius Andriejus Banikovas ir sukūrė būsimųjų zoologijos sodų modelį. Ir paaiškino, kaip toks modelis galėtų gyvuoti šalia didmiesčių.
Askanija Novos pavyzdys yra unikalus todėl, kad ten susikūrė du gyvybės pasauliai: žmogaus nė kiek nepaliesta stepė ir parkai bei tvenkiniai su paukščiais, kurie be žmogaus globos išgyventi negalėtų. Be tvartų Askanija Novoje negalėtų išgyventi ir kai kurių antilopių bei zebrų mažyliai – Afrikoje žiemos nebūna. Susikūrė Askanija Novoje ir nedideli laistomos žemdirbystės plotai, vaismedžių sodai, atsirado bandymų laukeliai, laboratorijos. Arboretume sužaliavo medžiai ir krūmai atvežti iš visų kontinentų.
Kas liko iš šio stepių stebuklo dabar, kai 2022 metų vasario 24 d. prasidėjo karinė Rusijos invazija į Ukrainą? Pirmaisiais karo metais Chersono sritis buvo padalinta pusiau, tada per „Svobodos“ radiją girdėjau keletą reportažų, kaip Rusija kažkur išgabeno daug pačių brangiausių Askanija Novos žvėrių. Kalbėjo, kad buvo išvežti ir brangūs įrenginiai iš Askanija Novos eksperimentinio ūkio, kad žiauriai niokojami parkai, o atmosferą virš visos Ukrainos nuolat teršia sprogstančios bombos. Nedaug tokių pranešimų buvo, nes pačios didžiausios šios nepaprastai turtingos šalies netektys – žmonės, jų namai ir energijos tiekimo infrastruktūra.
Kaip į Europą keliavo drambliai iš Afrikos
Pirmasis Zoologijos sodas Londone įsikūrė 1826 metais. Po to šitokia naujiena atsirado ir Paryžiuje. Bet prancūzai 1886 metais Paryžiuje atidarė ypatingą antropologinę-zoologinę parodą ir šitaip labai suaktualino zoologijos sodų veiklą. Mažų tautelių žmonės, nuo Arkties vandenyno pakrančių iki Ugnies Žemės, demonstravo savo gyvenimo būdą, apdarus, darbo įrankius, būstus ir netgi savo keturkojus įnamius. Visa tai suorganizavo garsusis laukinių žvėrių pirklys, verslininkas, bet kartu ir biologas Karlas Hahenbekas. Dabar turbūt pasakytume, kad tai buvo pirmasis rūpestis viešai pripažinti ir išsaugoti Žemės gyventojų įvairovę, pirmoji keista etnografinė paroda. Įdomiausia, kad eskimai, čiukčiai, o taip pat ir juodaodžiai Patagonijos dykumų čiabuviai Paryžiuje neblogai jautėsi, nors buvo ir kurioziškų atsitikimų, nes labai trūko vertėjų… Visos šitos įdomybės – zoologijos sodų kūrėjo, žvėrių dresuotojo Karlo Hahenbeko knygoje „Apie žvėris ir žmones“ (Von Tieren und Menschen) Leipcige išleistoje 1948 metais. Antrasis leidimas – 1953 metais. Knygos autorius įkūrė didžiulį Zoologijos parką netoli Hamburgo. (Dirbtinės uolos, dideli tvenkiniai, erdvios natūralios pievos.) Svarbiausia šio Zoologijos sodo kūrėjo nuostata buvo tokia: visi patogumai žvėrims, o žmonėms tiktai siauri takeliai, ir jais eidamas kiekvienas gali stebėti, kaip gyvena žvėrys savo įprastoje gamtinėje aplinkoje. Bet viskas prasidėjo nuo dviejų mažų ruoniukų, kuriuos Karlo tėvui padovanojo Hamburgo žvejai. Jau dideliame uoste Hamburge mažasis Karlas pradėjo uždirbti, rodydamas praeiviams tuos mielus jūrų žvėrelius. O kai medinėje rūbų skalbimo geldoje atvežė juos į Berlyną, prasidėjo verslas. Berlynas toli nuo jūrų, gatvės praeiviai už pažiūrėjimą į ruoniukus nesiderėdami mokėjo aštuonis pfenigius. Greitai atsirado ir kitas eksponatas – kurmis smėlio dėžėje. Maitino jį Karlas sliekais, nesunkiai surandamais miesto kapinėse.
Įdomiausia ir keisčiausia Karlo Hahenbeko epopėja – Afrikos dramblių gabenimas į Europą. Žvėris užmigdančių kulkų tada dar nebuvo, bet geležinkelis jau buvo. Sueco kanalas, sujungęs Indijos ir Atlanto vandenynus, atsirado 1869 metais. Laivai iš rytinių Afrikos pakrančių ir net iš Madagaskaro Raudonąja jūra, Sueco kanalu ir per Viduržemio jūrą galėjo daug greičiau atsirasti Europoje, didžiajame Hamburgo uoste. Pirmiausia dramblius vežė atvirose geležinkelio platformose, jie buvo ramūs, tūtavo aukštyn iškėlę straublius. Rodėsi, kad jie laimingi šitaip keliaudami. Iš kur ta Afrikos platybėse išaugusių galingų laukinių žvėrių euforija? Ogi kiekvienas suaugęs dramblys prieš kelionę išgerdavo po kibirą degtinės. Seniai buvo žinoma, kad dauguma laukinių gyvūnų mėgsta alkoholį. Tuo ir pasinaudojo Karlas Hahenbekas. Tuo metu dar nebuvo laukinių žvėrių gerove besirūpinančių nevyriausybinių organizacijų.
Pirmasis ekologinis romanas Europoje
Vaizdingiausiai apie Afrikos dramblių kaimenes pasakoja rašytojas Romain Gary, vaikystėje gyvenęs Vilniuje ir tų metų prisiminimus aprašęs knygoje „Aušros pažadas“. O jo knyga apie dramblius ir apie tų nepaprastų žvėrių gyvenimo gynėjus vadinasi „Dangaus šaknys“. (Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, redaktorė Diana Bučiūtė, išleido Baltos lankos 2011 m.) Gi prancūziškai šis veikalas pasirodė 1956 metais, netrukus buvo įvardintas kaip pirmasis ekologinis romanas Europoje.
Dramblių laisvės gynėjai, ir baltieji iš Prancūzijos, Danijos, Vokietijos, ir vietiniai juodaodžiai apie šių gyvūnų nykimą ir apie būtinybę gerinti jų gyvenimo sąlygas kalba taip, tarsi šnibždėtų kokią maldą, nuo kurios iš tiesų daug kas gali priklausyti. Jie žino: „… jei komunizmas Afrikoje nugalės, tai drambliai bus pakarti pirmieji“. Todėl veikti reikia dabar. (Kalbama apie 1950 – 1960 metų laikotarpį.) Gamtininkai, dirbantys Afrikoje, stengėsi suartėti su čiabuvių genčių vadais: „Mes turime labiau tikėti juodaodžių fetišais (kalbama apie animalistinio tikėjimo medinius dievukus – red.), nei tuo politiniu bei pramoniniu šlamštu, kuriuo juos norima užtvindyti“. Europiečiai gamtininkai aiškino Afrikos genčių vadams karčią Šiaurės Amerikos patirtį: kai per miškus ir prerijas buvo nutiesti geležinkeliai, kai tais naujaisiais geležiniais keliais atvyko medžioklėliai iš Europos ir greitai iššaudė bizonus – šitokiu brutaliu būdu buvo nugalėti ir indėnai, kurie saikingai medžiodami šiuos taurius žvėris, jau buvo nustebinę viso pasaulio keliautojus, sukurdami nepaprastą produktą – pemikaną. (Džiovintos bizonų mėsos, rūgščių uogų ir riebalų produktas.) Štai todėl, kalbėjo gamtininkai, būtina sutelkti jėgas, ginant dramblius: „.. jau pats jų milžiniškumas, jų gigantizmas, o kartu ir greitis, byloja apie laisvės gausybę, kuri verčia tave svajoti“.
Taip buvo ginami Afrikos drambliai. Nuo to laiko, kurį aprašo Romain Gary, praėjo 70 metų. Ir visą tą laiką drambliai pasaulio zoologijos soduose tyliai tūnojo tarsi kalėjimuose. Gerai, kad Kaune, Zoologijos sode dramblio niekada nebuvo.
Redakcijos archyvo nuotrauka