Feliksas ŽEMULIS

Ankstyvą pavasarį žygiuok palei upelius – nenusivilsi

Karšuvos Šventoji – vienas gražiausių Lietuvos upelių

„Ne stebuklai ta Lietuvos gamta – nei čia didžiulių krioklių, nei alpinių pievų ar svaiginančių prarajų. Netgi lokiai, ir tie seniai iššaudyti“, – apgailestauja aštrių pojūčių mėgėjai. Jiems vidutinio klimato juostoje mažai kas įdomu.
Palikime juos – teieško ekstremumų ir egzotų svetur. O vadinamiesiems „minimalistams“, kurie pirmenybę teikia ne užjūrio, o Lietuvos kraštovaizdžiams, taip pat tiems, kuriems stinga pinigų kelionėms į egzotiškus kraštus, pasiūlysiu nedidukę iškylą palei beveik 7 kilometrų ilgio Šventosios upokšnį Karšuvos girioje (Jurbarko r.).

Juo labiau pravarti tokia kelionė dabar, per karantiną, kai pasiekti žymiausius pasaulio gamtos stebuklus tapo veik neįmanoma. Bet juk nestinga tų stebuklų – tegul ir mažesnių – ir vaizdingajame mūsų krašte.

Beje, ankstyvas pavasaris ir yra geriausias laikas žygiuoti palei upelius. Aš tai darau kasmet balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, kol medžių lapai dar nedideli ir šviesiai žali, o žolės abipus upelių dar nedidelės ir netrukdo eiti. Šitaip pavasariais esu keliavęs palei Lietavos, Miegoto, Šventosios, Spenglos, Šušvės ir kitas upes bei upelius.
Vėliau, vasarą, kai gamta suveša visa savo jėga, brautis per aukštus žolynus ir brūzgynus būna sunku. Tad išskubėkime dabar.

Didelių nuotykių prie Karšuvos Šventosios upelio kažin ar patirsime, nebent koja įstrigtų brakonieriaus paspęstoje kilpoje, kaip tai atsitiko man. Didelių sunkumų irgi nebus, jei jais nelaikysime keberiojimosi per medžių išvartas bei brovimosi per brūzgynus (tiesa, ne visur).
Kodėl kviečiu prie Šventosios? Lietuvoje taip vadinasi trys upės: Šventosios upė, plukdanti vandenis iš Ignalinos rajono Aukštaitijoje į Nerį pro Anykščius ir Ukmergę; Šventosios (Baltijos) upelis, skiriąs Lietuvą nuo Latvijos – prasideda Skuodo rajone, vingiuoja palei Latviją ir prie Šventosios gyvenvietės (Palanga) įteka į jūrą; na ir minėtasis paslaptingas Šventosios upokšnis Karšuvos girioje. Mūsų senoliai tiems vandenims itin garbingą Šventosios vardą parinko neatsitiktinai, tad verta jas pažinti.
Vadinamąja didžiąja Šventąja aš, kaip ir daug kas, esam skuodę baidare. Mažesniąja Šventąja, kuri yra nepaprastai graži, domėtis anksčiau, sovietmečiu, trukdė pasieniečiai, o dabar kiti laikai ir niekas nebetrukdo. Ne kartą esu ten ėjęs, gėrėjęsis  žymiojo girininko Rimanto Kviklio padarytu pažintiniu taku palei upę ir medžio skulptūromis prie jo. Beje, tai vienas pirmųjų, o gal net pirmasis, pažintinis takas Lietuvoje.

Prie Karšuvos girioje srovenančio Šventosios upokšnio (priminsiu, jog kadaise čia taip pat buvo siena – su Vokietija) taip pat galima būti be paso.
Eiti palei jį verta ne tik dėl išskirtinio vardo, bet ir todėl, kad tai natūralus miško upokšnis, o tokių Lietuvoje liko ne tiek daug.
Pradėti siūlyčiau ne nuo plento ties Smalininkais, kuris kerta Šventąją, ar šio miestelio apylinkių, kur iki upelio vagos prisibrauti nelengva, o paėjėti asfaltu kokį kilometrą Tauragės link iki Pašvenčio girininkijos. Šalia jos yra autobusų stotelė.
Dar pažygiavę Tauragės link apie porą šimtų metrų, kairėje pusėje randame miško kelelį palei Šventąją. Mus apstoja seni medžiai, baltuoja plukių, melsvuoja žibuoklių bei rūtenių kilimai, plyšauja paukščiai.
Galima žengti beveik palei pat upelio vagą – nuves kairėje takelis, vingiuojantis į sodybą kitoje Šventosios pusėje, kur gyveno įdomi liaudies dailininkė Lidija Meškaitytė, mokėjusi į mažyčius atvirukus – miniatiūras įlieti labai daug gimtinės gamtos vaizdų.
Netrukus į Šventąją įvirvena Juodšakio upelė. Maža, tačiau santakoje neperšoksi. Susirandame pagalį ir pasiremdami juo pereiname vienu iš medžių, kurių skersai upelio kiek tiktai nori.
Tuoj už santakos galima tokiu pat būdu patekti į kitą Šventosios pusę bei apžiūrėti medžiotojų pasidarytą medžioklės bokštelį prie pušies ir eglišakių palapinę po egle.
Panašių medžioklės įtaisų netrūks visą kelionę palei Šventąją. Daugelis jų barbarų daryti: pagaliai prikalti prie medžių vinimis.
Šventoji vingiuoja, blaškosi daugybe kilpų, tarytum kažkada būtų norėjusi išvengti kiekvieno medžio pakely. Visą kelią lydi čiurlenimas – tarp statokų šlaitų upokšnis gana sraunus.

Supami galingų medžių abipus, užburti upokšnio virvenimo ir paslaptingo saulės bei šešėlių mirgėjimo jo vandenyje, galime prisėdę ant medžio išvartos pamedituoti, kaip dabar sakyti yra madinga arba, paprasčiau tariant, pailsėti ir pasvajoti.
Jei būsite kantrūs ir pėdinsite toliau, už keleto kilometrų išnirs tiltas. Nuo čia vieškeliu kairėn galima grįžti į Smalininkus (pora kilometrų). O galima žygiuoti ir toliau, tiktai bus sunkiau: abipus upelio – kirtavietės, dalis iškirstų medžių tebeguli. Kai kurių eglių žievė nusilupusi – jas buvo apnikę kinivarpos.
Upelis vis siaurėja, abipus jau pelkėta, tad gal jau laikas peršokti į kitą pusę ir patraukti atgal: arba vėl palei upokšnį (artėjant prie Smalininkų, kitoje pusėje bus pievų), arba per mišką – plento link.
Šioje kelionėje pravers prastesni drabužiai, kadangi mes ne indėnai ir nemokame išsilenkti kiekvienos šakelės, taip pat guminiai batai ir, žinoma, kompasas. Ramios kelionės.

Felikso Žemulio nuotrauka