Akis žmogaus kūno langas,
pro kurį siela suranda savo kelią
ir mėgaujasi pasaulio grožiu
Leonardas da Vinčis
Akys – ryškiausias, išraiškingiausias veido bruožas ir regos organas. Akys yra sielos veidrodis. Pažvelgę į kito žmogaus akis mes dažnai galime labai daug pasakyti apie jį, perskaityti jo mintis ir jausmus. Akys užfiksuoja aplinkos daiktus ir šviesą. Todėl jos buvo laikomos saulės dievo ir saulės, pasauliui skleidžiančios šviesą ir viską matančios, simbolis. Akys susiję su akylumu, atsargumu ir dvasingumu.
Senovėje akis buvo laikoma langu, pro kurį į kūną patenka siela. Tuo pačiu jį ir palieka. Be to, tikėta, kad tokiu pačiu būdu žmogus gali apsikeisti gerosiomis ir blogosiomis dvasiomis. O ir kaip netikėti magiška žvilgsnio galia, jei tai patvirtina mus supantis pasaulis?
Labai didelę emocinę energiją turi mirštančio žmogaus žvilgsnis. Jis net gali padaryti nepataisomos žalos tiems, į ką būna nukreiptas. Tad vykdant nuosprendį nuteistiesiems myriop užrišamos akys. Mirusiojo akys taip pat gali pakenkti, todėl jos visada užmerkiamos.
Žmogaus akis fokusuoja greičiau nei per 1/500 sekundės. Kai atstumas nuo teksto iki akies yra 45 cm, akis geba fokusuoti tekstą, kurio plotis siekia apie 18 vidutinės literos raidžių. Vidutiniškai tai yra 3 žodžiai. Taigi teoriškai žmogaus akis turėtų sugebėti perskaityti apie 1500 žodžių per sekundę arba 90000 žodžių per minutę. Deja, praktiškai vidutinis skaitymo greitis tesiekia 200 žodžių per minutę.
Mūsų akys nuo gimimo išlieka tokio paties dydžio.
Akys pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Akys – mituose ir tautosakoje minimos dažniau nei bet kuri kita kūno dalis. Nuo seno akys buvo apgaubtos savotišku kultu, mitais, tikėjimais, todėl dažnai vaizduojamos poezijoje, prozoje, žodinėje kūryboje, dailėje, tautosakoje, burtuose ir prietaruose.
Geros ir blogos akys vaizduojamos nepriklausomai nuo paties žmogaus. Tokias akis turį ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, taip pat numirėliai, demonai, deivės ir dievai.
„Ar jūs manote, kad nemato dievai mūsų minčių, spalvų, paveikslų ir veiksmų? Juos mato Akis, kuri yra žmogaus, mylinčio Dievą, Tą Vienintelį, įkvepiantį kenčiančiuosius ir kuriančiuosius… Pasaulis buvo ir visados bus regimas ir stebimas, žinoma, tiems, kurie gali jį tokį matyti ir suvokti.
„Akis, vadinama sielos langu, – pagrindinė priemonė, kurios dėka centriniai pojūčiai gali visokeriopai ir kuo smarkiausiai džiaugtis begaliniais gamtos darbais; o ausis – antroji, ir ji įgyja kilnumo, kai išgirsta tai, ką mato akis“ – rašė Leonardas da Vinčis. Jis dar pastebėjo, kad „akyse matome pavyzdžius ir spalvas, visutėlaitę Visatos veiklą tik viename taškelyje, bet šis taškas – tikras stebuklas!
Na, kas galėtų patikėti, jog toks mažas plotelis pajėgia sutalpinti savyje visą Visatos vaizdą.
„Akis – žmogaus kūno langas, pro kurį siela suranda savo kelią ir mėgaujasi pasaulio grožiu; jos padedama, siela susitaiko su žmoguje tvyrančia tamsa, priešingu atveju ši tamsa – kančios sielai“ (Leonardas da Vinčis).
Ir dar: „Akis geriau išlaiko ir išsaugo šviesius negu tamsius kūnus. Taip yra todėl, kad pati akis – didžiausia tamsa, o kadangi toks tokio neišryškina, tai naktis ir kiti tamsūs daiktai negali būti akių išsaugoti ir pažinti. Šviesa – atvirkščiai: kuo ji ryškesnė, tuo daugiau permainų ir įvairovės įneša į akies tamsą, šitaip joje palikdamas savo vaizdo atspindį!
Akis tam tikru atstumu ir tam tikroje aplinkoje mums tarnaudama klysta mažiau už kitus pojūčius, nes mato tik tiesias linijas, sukurdama piramidę, kurios pagrindas yra objekte, o viršūnė akyje, ką ir esu nusprendęs įrodyti. Ausis gali smarkiai klysti, nustatydama objekto buvimo vietą ir nuotolį, nes vaizdai ją pasiekia ne tiesiomis linijomis, kaip akis, bet lenktomis aido linijomis; todėl dažnai nutinka, kad tai, kas tolima, atrodo arčiau už tai, kas yra šalia, ir tai nulemia šių vaizdų įveiktas kelias…“ (Leonardas da Vinčis).
Akis simbolizuoja saulę, visaregę Dievo akį ir amžiną budrumą, o antra vertus, blogio jėgą. Tai sielos langas ir kūno šviesa. Akys ant budistų šventyklų simbolizuoja išmintį ir visažinystę, o plačiai paplitęs tikėjimas „pikta akimi“ – ir iš čia kilęs „geros akies“ poreikis – atspindi baimę, kad užtraukti nelaimę galima vienu žvilgsniu.
Visaregė akis su spinduliais, senovinis Dievo simbolis. Dievo akis, dažnai nupiešta iš spindulių sudarytame trikampyje, yra visažinystės, pažinimo ir visur esančio Dievo simbolis. Dešinioji akis kartais simbolizuoja veiklumą, ateitį ir Saulę, o kairioji – pasyvumą, praeitį ir mėnulį.
Akis yra vienas svarbiausių jutimo organų, simboliuose susijęs su šviesa, saule ir dvasia. Ji simbolizuoja dvasinį ir protinį suvokimą, kartu traktuojama ir kaip savotiškas sielos veidrodis. Biblijoje akis suvokiama kaip budrumo, absoliutaus žinojimo ir visa reginčio bei globojančio Dievo simbolis (Apvaizdos akis). Krikščionybės dailėje akis, iš kurios sklinda saulės spinduliai, kaip ir ranka, yra Dievo Tėvo, prieš pradedant jį vaizduoti kaip žmogų, simbolis. Akis Dievo rankoje reiškia kūrybinę išmintį. Renesanso ir baroko dailėje paplito akis, įkomponuota į Trikampį, simbolizuojantį Dievą Tėvą Švč. Trejybėje. Akys, nutapytos ant Cherubinų ir Serafimų sparnų, rodo jų gilų įžvalgumą ir visažinystę. Akys dubenėlyje, lėkštėje ar ant stiebelio yra Švč. Liucijos atributas.
Elifas Levis knygoje „Transcendentinės magijos doktrina“ rašo, kad „Šiaurėje, kur instinktai labiau sutvarkyti, ir Italijoje, kur aistros labiau ekspansyvios ir ugningos, iki šiol bijoma apžavų arba blogos akies. Neapolyje negalima paniekinamai kalbėti apie jettatura (blogą akį), ir iš kai kurių požymių galima atpažinti šią nelemtą savybę turinčius asmenis. Siekiant apsisaugoti nuo jų, reikia nešioti ragus, sako žinantys žmonės“.
Senovės Egipte dešinioji dangaus dievo Horo akis buvo vadinama saulės akimi, o kairioji „udžat akimi“, arba mėnulio akimi. Ši akis, simbolizuojanti šviesos galią, buvo vienas iš švenčiausių ir veiksmingiausių amuletų Egipto magijoje. Egiptiečių dievo Horo, vaizduojamo sakalu, akis ant skeptro simbolizuoja visažinystę, valdžią, apsaugą ir vaisingumą. Egiptietiškoji akis (udjat) buvo laikoma amuletu, apsaugančiu nuo blogio ir atnešančiu gerovę. Tokius amuletus turėdavę kariai mūšyje, akies atvaizdą piešdavo ant karstų.
Arabų pasaulyje paplitusi išminties akis. Viena iš tokių akių pavaizduota XV a. arabų piešinyje – migdolo formos mandala. Ji simbolizuoja dvasinius vartus, vedančius į sielą, aukščiausią tiesą ir išmintį. Išoriniame sielos rate yra mažesnis vidinis ratas, reiškiantis žmogaus dvasinį pasaulį.
Nepalo sostinėje Katmandu yra Svajambhunato visaregė šventykla, kurią sergi budrios Budos akys. Šią budistų stupą ženklina keturios poros akių. Jos reiškia visaregio Budos, žvelgiančio į visas puses, akis. Panaši į klaustuką nosis simbolizuoja vienybę, o trečioji akis virš kiekvienos poros akių – Budos aiškiaregystę. 2000 metais lankydamasis šioje šventykloje žvelgiau į jos kupole esančias budos akis ir jutau jų didžiulę ir galingą jėgą.
Dabartinėje Sirijos teritorijoje Tel Brake yra Akių šventykla. Šventykla taip pavadinta dėl joje slėptų fantastinių figūrų. Joje buvo surastas akių stabas – alebastro figūra milžiniškomis akimis (3500-3000 m. pr. Kr.), viena iš daugybės panašių stabukų šioje Akių šventykloje.
Senovėje, netekus akies, buvo naudojama dirbtinė akis. Neseniai spaudoje buvo rašyta, kad dabartinio Pietryčių Irano teritorijoje rasti jaunos pasiturinčios moters, maždaug 25-30 metų amžiaus, griaučiai ir kaukolė. Šioje kaukolėje archeologai aptiko dirbtinę akį, kuriai jau 4800 metų. Kaip teigia archeologai, ji tikriausiai buvo pagaminta iš dervos, sumaišytos su gyvulinės kilmės riebalais. Audinių likučiai rodo, kad dirbtinė akis buvo dažnai nešiojama.
Senovėje ant daugelio laivų nosies buvo piešiamos didžiulės akys. Šios jūrų pabaisos akis saugo nuo pavojų. Pietinių Portugalijos ir Ispanijos pakrančių, o taip pat kai kurių Graikijos salų žvejai vis dar ant savo laivelių priekio nupiešia arba išraižo akies atvaizdą. Jūreiviai tvirtina, kad tos akys sulaiko blogą žvilgsnį, o taip pat saugo jų laivus nuo raganų. Teko matyti ant vieno iš portugalų žvejybos laivo nosies nupieštas didžiules akis. Tikima, kad pastebi priekyje tykančius pavojus ir saugo nuo blogio. Dėl šių akių laivas atrodo panašus į milžinišką jūrų pabaisą: tai klaidina ir atbaido pavojingas vandenyno dvasias.
Sudane populiarūs agato amuletai – kurie apsaugo nuo piktos akies.
Viduramžių arabai pasižymėjo akies formų amuletų gamyba. Arabiškas amuletas „magiška akis“ skirtas sulaikyti blogą žvilgsnį. Akies kontūrą sudaro nesibaigianti juosta, jos rainelė ir vyzdys padarytas iš magiškų gėlių (XV a. Egipto magiškas ritinys). Arabų šalyse dar ir šiais laikais žmonės mėgsta nešioti šį amuletą. Manoma, kad amuleto akis gali sugauti bloga linkinčio žmogaus žvilgsnį ir mesti jį atgal.
Tikėjimas pikta akimi plačiai paplitęs Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų šalyse. Manoma, kad panašūs į akis amuletai apsaugo nuo piktos akies ar nukreipia žvilgsnį žmogaus, turinčio blogų ketinimų. Tokie amuletai dažnai daromi iš stiklo, kad būtų panašūs į tikrą akį. Toks akies atvaizdas nešiojamas kaip talismanas. Islamo šalyse Alacho akis yra populiarus pakabukas.
Akių spindulių magija yra glaudžiai susijusi su kerėjimu – esą bloga linkinčio žmogaus akis gali hipnotizuoti ir primesti aukai savo valią. Senovėje buvo tikima, kad kai kurie žmonės turi tokią stiprią įtaigą, jog jų akių spinduliai gali pakenkti aplinkui, paskleisti blogio užkratą, o akies atvaizde glūdinti atvirkštinės magijos galia tuos spindulius atmuša. Todėl šie amuletai tokie populiarūs. Akies formos talismanai dažnai nešiojami, kad sustiprintų sveikatą, drąsą ir išmintį. Simbolinė akis skatina neprarasti budrumo, siekti pažinimo.
Iki XX a. Anglijoje (Vakarų Jorkšyre) buvo paplitęs paprotys kabinti arkliui ant kaklo magišką akį, apsaugančią jį nuo „nužiūrėjimo“. Šis XX a. amuletas imituoja akį ir 30 skylučių.
Akis atspindi mintis ir jausmus. Platonas rašo apie „sielos akį“ („Valstybė“ 533). Sakoma, kad saulė, mėnulis, o retkarčiais ir žvaigždės, yra akys arba turi akis.
Sakoma: „Plačiai atvertos akys yra karžygių privalumas“. Tikima, kad plačiai atvertas akis turi atkaklūs, energingo būdo žmonės. Žinoma, kad plačias, dideles, gilias akis turintieji yra iš prigimties menininkai arba genijai
Graikų patarlė byloja: „Jo akys didesnės už pilvą“. „Švari sąžinė yra Dievo akis“ (rusų patarlė). „Tarp neregių – ir vienaakis karalius“ (prancūzų patarlė). Lotynų išmintis byloja: „Akimis reikia labiau pasitikėti negu ausimis“; „Akys godesnės už pilvą“; „Akys nemato, kai siela užsiėmusi kitais reikalais“; „Akys nemato, širdžiai ramiau“.
Akys lietuvių pasaulėžiūroje (pasaulėjautoje) ir tautosakoje
Nuo seno Lietuvoje žmogaus akims buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Lietuvių etnologė Pr. Dundulienė knygoje „Akys lietuvių pasaulėjautoje“ rašo: „Žmonių pasaulėjautoje akys skirstomos į geras, švelnias, malonias, nuoširdžias ir blogas, piktas, žiaurias, nemalonias. Iš akių sprendžiama ir apie žmogaus gerą ar blogą būdą, aukštą ar žemą moralę. Jos spinduliuoja gėrį arba blogį. Pavojingiausiais yra laikomi blogų akių spinduliai, kurie gali atnešti daug nelaimių. Tokios akys galinčios net užmušti žmogų, gyvūną, sukelti audrą, išdžiovinti šaltinį ir kt.“
Kaip nurodo J. Balys, analizuojant antropologinį žmogaus tipą lietuvių tarpe, jų akys šviesios (dažnai pilkos arba pilkai mėlynos). Iš tamsios kompleksijos žmonių Lietuvoje dažnai sutinkami rudų akių.
Prietarai apie akis. Žvairos akys: sutikti žvairą priešingos lyties asmenį – sėkmė. Sutikti tos pačios lyties asmenį – nesėkmė. Jei vyrui trūkčioja dešinės akies viršutinis vokas – sėkmė. Jeigu kairės – nesėkmė. Jei moteriai trūkčioja dešinės akies viršutinis vokas – nesėkmė. Jeigu kairės – sėkmė. Jei niežti dešinę akį – laukite geros naujienos. Jei niežti kairę akį – laukite blogos naujienos.
Akys ir charakteris. Jeigu mėlynos akys – protingas; turintis pranašautojo sugebėjimų. Pilkos akys – viską apskaičiuojantis. Žalios akys – kūrybingas. Rudos akys – prieš vedybas mėgstantis flirtuoti, bet po jų ištikimas.
Lietuvių patarlės ir priežodžiai byloja: „Be akių nė pasaulis nemielas“; „Keturios akys daugiau mato, nei viena“; „Dvi akys daugiau mato, nei viena“; „Tos pačios akys verkia, tos pačios juokias“; „Akis akį daboja“; „Akių daug mato, širdžių maža teužjaučia“; „Pažiūrėjęs į akis, neklausk sveikatos“; „Liga nežiūri į akis“; „Akys nemato – širdį neskauda“; „Tada išmoks, kai akys iš kaktos iššoks“; „Kur širdis, ten ir akys“; „Kad širdžiai netinka, tai nė akys nekimba“; „Ir akys ištįso belaukiant“; „Panašus – kaip iš akies trauktas“; „Akys plačios kaip Žarėnų ganyklos“; „Baimės plačios akys“ „Svečio akys plačios“; „Akis už akį, dantis už dantį“; „Geriau akyse nelaižyk, o už akių nekramtyk“; „Akyse vienaip, o už akių kitaip“; „Akyse giria, o už akių spiria“; „Pavydi akių kaktoj“; „Akys už pilvą didesnės“; „Akys – duobės“; „Akys mato, bet dantys dar nepriprato“; ‚Svetimi dūmai akis graužia“; „Geros akys dūmų nebijo“; „Akis bado ir nemato“; „Šviesoj akis išsibadė“; „Visų verksi – akių neteksi“; „Akių pasiklausk ir atrasi“; „Akys dvi, kelių šimtai“; „Akim nepavalgysi“; „Akys pamatys, rankos padarys“; „Ūkininko akys gyvulį peni“; „Šeimininko akis arklį šeria“.
Akys savitai atskleidžiamos šiose lietuvių mįslėse: „Dviem pupom visus laukus užsėja“; „Dešimts tūkstančių apkabina ir nesuspaudžia“; „Trumpos vadelės toli pasiekia“; „Už žaibą greitesnis / Už žvaigždę mažesnis, / Visus laukus apžioja / Ir dangų apjoja“; „Du upeliai teka per kalnus dieną naktį ir niekuomet nesusieina“; „Dvi seserys vienu keliu ėjo, viena antros nematė“; „Du kaimynai šalia gyvena – vienas kito nemato“; „Dvi seselės per kalnelį nesusieina“; „Dvi seselės per kalnelį žiūri“; „Dvi žvaigždelės, kur pagalvoja, ten nueina“; „Abipus kalnelio žiba dvi žvakelės“; „Dvi sesės savo sprindžiu šimtus žingsnių matuoja“; „Aplink apžėlus, o vidury – lai Dievas saugo“; „Abidvi stovi prie kelio ir viena kitos nemato“; „Už aukšto kalno dvi saulės teka“; „Du ežerėliai palei girią, juose visas pasaulis irias“; „Du ežerėliai tvokso, tarp jų kalnas riogso“; „Dvi sesės kartu gula, kartu kelias, viena kitos nemato“; „Dvi lemputės visus laukus apšviečia“.
Itin dažnas lietuvių frazeologizmų formulėse akių įvaizdis: „Akių apdūmimas“ (apgaulė); „Akių badymas“ (įžūlūs priekaištai); „Akys baisininkės“ (apie darbą, kuris iš pažiūros atrodo neįveikiamas); „Akių draskymas“ (įžūlus koneveikimas, barimas); „Akys duobės“ (nepatogu, gėda); „Akių galais“ (bematant, greitai); „Akies krašteliu“ (labai nedaug, mažai); „Akys marios“ (apie labai gobšų); „Akies metimu“ (iš karto tuoj pat); „Akies mirksniu“ (bematant, greitai); „Akių muilinimas“ (apgaudinėjimas, melavimas); „Akies tiesumu“ (nepaisant jokio kelio, tiesiai); „Aštuonnytės akys“ (apie visai nusigėrusį); „Baltomis akimis“ (šnairomis, piktai); „Blogos akys“ (apie galintį nužiūrėti); „Didelės akys“ (godus, besotis); „Akys didesnės už pilvą“ (sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto); „Geras akis turėti“ (nesigėdyti); „Savo akimis netikėti“ (stebėtis); „Akys šlapios“ (apie sunkų, varginantį darbą); „Akis ganyti“ (gėrėtis); „Akys iššoko ant kaktos“ (labai nustebo); „Kur akys neša“ (bet kur eiti); „Akis pasiskolinti iš šuns“ (drąsos įgyti); „Kiek akys siekia“ (toli, visur); „Akys stoja stulpu“ (darosi baisu); „Akis turėti kaktoje“ (būti pastabiam); „Akys žiūri į aną svietą“ (apie seną, nukaršusį); „Akis už akį“ (atsilyginant tuo pačiu, kerštaujant).
Pagal senąjį lietuvių sapnininką akis sapnuoti – geras reiškinys. Gražios akys – džiaugsmas, silpnos – pasisaugoki blogų darbų. Kreivos akys – neteisingumas. Užmerktos akys – nepasitikėjimas. Didelės akys – turtas, užrūgusios – nuostoliai. Silpnai matančios akys – nusiminimas. Apakti reiškia įžeidinėjimą. Žvairos akys – pažeminimas. Akį išmušti – neteksi draugo, nepasiseks meilėje. Juodos akys – saugokis netikrų draugų. Nuleistos akys – tikra, bet dar slepiama meilė. Ašarotos akys – bloga ateitis.
O štai viena iš liaudies pasakų apie akis, pirmąkart paskelbta 1912 metų Biržų kalendoriuje. Ji užrašyta Biržų krašte. Pasaka vadinasi „Žmogaus turtai“.
Vieną kartą nepatenkintas savo likimu vargdienis žmogelis ėmė aimanuoti, pasiskųsdamas savo nepavydėtinu gyvenimu: duoda gi Dievas kitiems didelius turtus, o jam nieko nedavė. Kaip čia žmogui gyvent neturint nė skatiko prie dūšios.
Išgirdęs tuos žodžius netoli stovintis senelis paklausė jo: argi jau taip esi Dievo nuskriaustas, kaip tau pačiam rodosi? Juk Dievas tau davė jaunystę ir sveikatą?
– Šitą tai davė: su stiprybe ir sveikata galiu pasigirti.
Paėmė jį senelis už dešinės rankos ir paklausė; ar duotum už tūkstantį rublių nukirst šitą ranką?
– Ne, ne už ką neduočiau.
– O kairę?
– Ir kairės ne.
– Tai ar sutiktum už dešimt tūkstančių rublių aklu pasidaryti?
– Apsaugok Dieve! Už jokius pinigus neatiduočiau akių.
– Tai štai, matai, – tarė senelis, – tiek brangių turtų Dievas tau davė, o tu skųstis gyvenimu užsimanei.
Biržų apylinkėse seniau buvusi garsi Šventa duobė. Iš tos duobės veržėsi šaltinis, kurio vanduo buvo labai švarus ir šaltas, turįs mineralinių druskų. Liaudis tą duobę laikė šventa: tuo vandeniu gydė akis ir kitus negalavimus, ypač odos.
Liaudyje buvo manoma, kad blogas asmuo turi „blogas akis“, vien tik nuo jo pažiūrėjimo žmogus ar gyvulys gali susirgti, pradeda „džiūti“, žmogų sutraukia (paralyžiuoja). Tokio žmogaus akys kenkia net ir be jokios piktos valios. Jie jau tokie būna nuo apsigimimo. J. Balys nurodo, kad tikėjimas „blogomis akimis“ atsirado dėl kai kurių žmonių įgimto galėjimo hipnotizuoti kitus. Tokių žmonių „blogos akys“ ypač pavojingos mažiems gyvuliams ir kūdikiams. Todėl seniau mažus gyvulius ir kūdikius labai slėpdavo nuo svetimų žmonių, nes negali žinoti, kas turi blogas akis.
Toks tikėjimas apie „blogas akis“ yra sutinkamas įvairiose kultūrose ir tautose. Žmonės, apšaukti turį „blogas akis“, arba vadinamieji „kalbamieji žmonės“, seniau turėdavo daug kentėti: visi jų vengdavo, nenorėdavo draugauti, nekviesdavo į svečius, nenorėdavo giminiuotis, būdavo tiesiog išskirti iš visos bendruomenės ir, savaime aišku, jie kitiems jausdavo tam tikro kartėlio.
Akių paslaptys
Žmogaus akyje yra 132 milijonai šviesai jautrių ląstelių, tačiau dauguma jų, maždaug 125 milijonai, skiria tik šviesą ir tamsą. Ir tik 7 milijonai šių ląstelių skiria spalvas. Manoma, kad spalva atspindi žmogaus asmenybę. Geriausių organizacinių sugebėjimų turi žmonės pilkomis akimis. Tamsiai rudos ir žalios akys byloja apie žmogaus dorovingumą, šviesiai rudos – apie drovumą, o žydros apie padidėjusį jautrumą.
Akyse matyti ne tik žmogaus charakterio raida, o ir sveikatos pasikeitimai, gyvenimo būdas. Sergant širdies ligomis, žvilgsnis tampa matinis, turint virškinimo sutrikimų – tuščias, „pasigavus“ infekciją – drumstas, o tuberkuliozę – perlamutrinis. Nesveikas kepenis rodo pageltę akių baltymai, o dėl nesveikų venų ant baltymų atsiranda raudonų gyslelių. Pernelyg žemai nusileidęs viršutinis vokas byloja apie energetinių rezervų išsekimą, o negraži šio voko spalva kalba apie rimtus fiziologinius nukrypimus. Patinę apatiniai vokai išduoda svaigalų mėgėją, o jei vienu metu paburkę ir apatiniai ir viršutiniai vokai – žmogus pavargo nuo gyvenimo. Žmonių, kuriuos nuolat lydi sėkmė, akys proporcingos, ryškios, žvilgsnis atviras ir nuoširdus.
Akys yra pats jautriausias ir labiausiai pažeidžiamas kūno organas ir jomis reikia nuolatos rūpintis. Akis būtina tausoti, jas mankštinti.
Ir pabaigai – akių mankšta.
Kinų išminčiai moko, kad akys turi nuolat judėti. Pavargusioms akims rekomenduotina speciali akių mankšta. Ant lango stiklo maždaug akių aukštyje užklijuokite apie centimetro skersmens skrituliuką. Svarbu, kad atstumas nuo akių iki jo būtų 30-40 centimetrų.
Nešiojantieji akinius ar lęšius, pratimą turi atlikti jų nenusiėmę. Žiūrėdami į skrituliuką, skaičiuokite iki 10. Paskui žvilgsnį perkelkite į objektus, esančius už lango – pačius tolimiausius, esančius horizonte. Į juos žiūrėkite 30 sekundžių. Visa tai pakartokite šešis kartus.
Šis pratimas mažina akių nuovargį, nes masažuojamas akies raumuo, atsakingas už akies darbingumą.
